1952 m. Fidelis Kastras pasipriešina generolo Fulgensijo Batistos valstybiniam perversmui. Jis uždaromas į kalėjimą, paskui, nepraėjus nė dvejiem metams, paleidžiamas. Jis pasirenka tremtį; jį lydi jaunesnysis netikras brolis Raulis. 1956 m. gruodį jis slapta išsilaipina saloje, turėdamas tikslą nuversti diktatūrą. Po dvejų metų partizaninio karo – geriljos – Fidelis Kastras sukursto Batistos pabėgimą ir 1959 m. sausį pats užima valdžią. 1960 m. Jungtinės Valstijos užkrauna Kubai embargą. Abi nacijas supriešina geležinė ranka. Fidelis Kastras nacionalizuoja visas didžiąsias įmones ir uždraudžia laisvąją prekybą. Įsiviešpatauja skurdas, trūksta pinigų, į JAV plūsteli emigrantų banga. 2006 m. liepą pablogėja Fidelio sveikata ir pagaliau 2008 m. vasarį jis priverstas atsisakyti valstybės vadovo pareigų – šios pereina Rauliui. Fidelis Kastras buvo du kartus vedęs ir turėjo daugybę meilužių. Jam priskiriama daugiau nei dešimt atžalų – teisėtų ir neteisėtų.
Fidelio Kastro gyvenimo pradžia chaotiška ir palieka neišdildomą žymę. Jo motina – šventeiva, bet tikrai ne dorybės ir ištikimybės pavyzdys. Jo tėvas – žiaurus ir tamsus žmogus, kilęs iš Galisijos ir praturtėjęs Kuboje. Mažasis Fidelis gimsta, kai jo motina tėra tik tėvo sugulovė ir dar jo virėja. Tad Fidelis – pavainikis, kurį reikia slėpti, kad būtų išvengta skandalo. Jis net apgyvendinamas vienoje šeimoje, toliau nuo akių. Tėvas jį tepripažins tik 1943 m., kai Fideliui bus jau septyniolika. Nenuostabu, kad Fidelis a priori buvo nusistatęs prieš šeimą.
Knygos „Dikatorių vaikai“ viršelis
„Fidelis – mūsų tėtis“, – sušunka Raulis Kastras prieš karininkų publiką 1989 m. birželį, praėjus trisdešimčiai metų po Kubos revoliucijos... Tokį vaizdą Didysis Vadas įspaudė savo tautos ir pasaulio sąmonėje: jo vienintelis bendražygis ir draugas – Kubos tauta ir vieninteliai vaikai – žinoma, kubiečiai.
Fidelis vis dėlto pasiryžta vedybiniam gyvenimui ir 1948 m. susituokia su Mirta Dias Balart, kilusia iš šeimos, kuri taps labai įtakinga įsigalėjus Batistos režimui. Kitais metais Fidelis tampa beprotiškai laimingas mažo berniuko, Fidelito, tėvas. Bet Mirta, ištekėjusi už Fidelio, toli gražu nebuvo tokių pat kaip vyro revoliucinių įsitikinimų. 1953 m. liepą už Monkados kareivinių Santjage užpuolimą, per kurį žūsta dešimtys žmonių, Fidelis nuteisiamas penkiolika metų kalėti: 1955 m., praėjus metams ir septyniems mėnesiams, jis išteisinamas. Kubos Respublikos kongrese vienintelis balsas prieštarauja Batistos suteiktai malonei – tai Rafaelio Diaso Balarto, įtakingo vyriausybės nario ir... Fidelio svainio balsas! Štai kodėl niekas nenustemba, kai 1953 m. Mirta pareikalauja skyrybų. Ji lengvai gauna vaiko globą. Fidelis juo greitai paliauna domėtis, ir ji su berniuku laikinai apsigyvena Majamyje.
Fidelis Kastras su sūnumi Fidelito. Vida Press nuotr.
Vis dėlto Fidelis nepalieka jų ramybėje – jis nori atsiimti sūnų daugiau iš baimės, kad vaikas gali patekti žmonos šeimos politinėn įtakon, nei iš tikros tėviškos meilės. Nelaimėlis Fidelitas bent tris kartus pagrobiamas: tėvai plėšo jį į abi puses. Fidelis iš pradžių prašo buvusios žmonos patikėti jam Fidelitą dviem savaitėms. Ji pagaliau sutinka. Baisi klaida! Fidelis atsisako jį grąžinti. Bet, užuot pats juo rūpinęsis, patiki jį artimiausiems draugams. Netekusi vilties, Mirta taip pat suorganizuoja sūnaus pagrobimą. 1956 m. vaikštant Meksike po parką trys ginkluoti vyrai pagrobia Fidelitą ir sugrąžina motinai. 1959 m. Fidelis galiausiai susigrąžina vaiką, pasibaigus jo geriljai ir revoliucijai.
Fidelis numato Fidelitui didelę ateitį. Jis visur rodosi su sūnumi ir pozuoja fotografams. Jis net žaidžia su juo alaviniais kareivėliais numeriuose, kuriuos užima sostinės „Hiltono“ viešbutyje (šiandien – viešbutis „Habana Libre“) tuojau po valdžios paėmimo. Bet labai greitai Kastras jį užmiršta, ir Fidelitas beveik nebesirodo žiniasklaidoje. Nuo 1959 m. sausio Raulis, Fidelio netikras brolis, net yra paskiriamas oficialiu įpėdiniu tuo atveju, jei su juo atsitiktų nelaimė. Pasak Comandante asmeninio eskorto buvusio karininko Chiano Reinaldo Sančeso, Fidelitas daugiau gyvena pas Raulį, kuriam jaučiasi esąs artimesnis, nei pas Fidelį. Beje, Chosė Raulio pseudonimu Fidelitas yra išsiunčiamas mokytis į Maskvą, į Lomonosovo universitetą. Jo saugumu rūpinasi nemažas skaičius KGB karininkų.
Fidelis Kastras su sūnumi Fidelito. Vida Press nuotr.
Grįžęs į tėvynę, Fidelitas paskiriamas Atominės energijos komisijos direktoriumi. Bet netrukus dėl neaiškių priežasčių atleidžiamas. Jo tėvas laikosi šešėlyje. Pagaliau Fidelitas 1990 m. gale apgyvendinamas saugomoje rezidencijoje. Daugiau nei keturiasdešimt metų teisėtas vyresnysis sūnus Fidelitas – įpėdinis, apie kokį kiekvienas diktatorius galėtų tik svajoti, – yra tėvo įkaitas. Gal todėl, kad jis drįso palaikyti ryšius su motina, nuo 1959 m. ištremta į Madridą, bet nuo 2006 metų, pradėjus Fideliui sirgti, ilgam atskridusia į Kubą paviešėti?
Net ir sulaukęs šešiasdešimt penkerių, Fidelitas lieka tuo, kuo visada ir buvo: geru sūnumi, sugniuždytu globojančios Didžiojo Vado figūros. Kadangi nėra pagiežingas, jis nepaliaudamas, be atodairos garbina savo visagalį tėvą. Bando net fiziškai supanašėti užsiaugindamas barzdą. Jis susilaiko ir niekada nepareiškia tėvo adresu nė menkiausios kritikos. Iš tikrųjų neįmanoma žinoti, ar visa tai nuoširdu, ar jis tik paprasčiausiai stengiasi išvengti problemų...
Fidelis Kastras Diazas-Balartas (Fidelito), 2005 m. Vida Press nuotr.
Publikacijos tęsinį skaitykite, rytoj, lapkričio 25-ąją, portale Vyriškai.lt