Vyriausioji teisėjų komisija pakeitė sprendimą ir čempionu sunkus svorio kategorijoje paskelbė A. Šočiką, tačiau lietuvių džiaugsmas ilgai netruko: buvo nutarta atšaukti abu sprendimus, o lemiamą stipriausių keturių sunkiasvorių boksininkų turą surengti Maskvoje – tokio atvejo Sovietų Sąjungos bokso istorijoje dar nebuvo. Taip 1949 metų gruodį prasidėjo didžioji kova, okupuotos Lietuvos gyventojams turėjusi milžinišką prasmę.
Pirmoji N. Koroliovo ir A. Šociko akistata įvyko dar 1947 metų lapkritį Rygoje surengtame turnyre. Devyniolikmetis lietuvis, vos prieš metus pradėjęs lankyti treniruotes (pirmajame savo oficialiame mače, surengtame vos po keturių mėnesių treniruočių, jis jau pirmame raunde nokautavo tuometinį Lietuvos čempioną) sparčiai progresavo, tačiau patirties stoka jautėsi akivaizdžiai – pirmasis susitikimas su dvylika metų vyresniu N. Koroliovu, negailestingai traiškiusio savo varžovus jau nuo 1936 metų (ir todėl gavusio rusiško tanko KV pravardę) baigėsi aiškia ruso persvara. A. Šocikas net šešis kartus atsidūrė nokdaune, tačiau sugebėjo baigti kovą išvengdamas nokauto – o tai beveik prilygo stebuklui.
1917 metais gimęs Nikolajus Koroliovas buvo impozantiška figūra. Kresnas vaikinukas boksu susidomėjo šešiolikos metų, o jau sulaukęs devyniolikos vieną po kito iš klumpių vertė kur kas labiau patyrusius sovietinio bokso asus ir ant kaklo kabinosi aukso medalius.
Antrojo pasaulinio karo metais N. Koroliovas buvo permestas į pulkininko D. Medvedevo (to paties, kuris 1945-aisiais į Lietuvą atvyko turėdamas užduoti užgniaužti lietuvių pasipriešinimo kovas) partizanų būrį. Boksininkas net du kartus išgelbėjo savo vado gyvybę. Ypač plačiai Sovietų Sąjungoje pasklido istorija, kaip N. Koroliovas, nešdamas sužeistą būrio vadą ant pečių, pakeliui užtiko Vermachto kareivių dzotą ir, vaidindamas, kad pasiduoda į nelaisvę, sugebėjo likviduoti jame buvusius penkis kareivius. Tiesa, versijos kaip tai buvo padaryta, skiriasi, tačiau pagal efektingiausią, Holivudo filmų scenarijus primenančią versiją, rusų boksininkas, pasinaudojęs, tuo, kad vokiečių karininkas, bandydamas telefonu susisiekti su štabu, prarado budrumą, jį nokautavo, paskui mikliai „išjungė“ kareivius, o išlipęs iš dzoto, į jo angą įmetė granatų ryšulį.
Antrojo pasaulinio karo istorijos N. Koroliovui pridėjo dar daugiau populiarumo ir 1944 metais sugrįžęs į ringą jis vieną po kitos skynė pergales, dažnai – nokautuodamas varžovus jau pirmame raunde.
1948-ųjų kovą Tbilisyje (Gruzija) surengtose sąjunginėse varžybose N. Koroliovas ir A. Šocikas susitiko antrą kartą. Šį kartą kova baigėsi labai greitai – rusas lietuviui lyg plaktuku smogė į veidą ir sugurino nosį, o teisėjai dvikovą nutraukė dėl aiškaus varžovo pranašumo. Tad galima suprasti, kaip buvo užsidegęs lietuvis, kuris palaikomas tūkstančių žiūrovų gimtajame Kaune 1949 metais N. Koroliovui užtikrintai skalbė kailį ir buvo apstulbęs ne mažiau nei žiūrovai, kuomet teisėjas, prislėgtas KV autoriteto, pakėlė ruso ranką į viršų. Kauniečiai nepasidavė ir patyrusi minios spaudimą teisėjų komisija, matyt trokštanti kuo greičiau dingti iš maištaujančio miesto, pergalę atidavė A. Šocikui. Tačiau galutinis verdiktas – rezultatai anuliuojami, o pagrindinis mūšis dėl čempiono vardo perkeliamas į Maskvą.
Nikolajus Koroliovas (kairėje) ir Algirdas Šocikas.
Įdomiausia, jog Sovietų Sąjungos sostinėje jau plačiai buvo pasklidusios kalbos apie jauną ir žavų ringo džentelmeną iš Lietuvos, tad N. Koroliovas, išgirdęs kaip cirko arenoje ošia lietuvį palaikantys žiūrovai, buvo šokiruotas. A. Šocikas dvikovą dėl čempiono vardo pradėjo kaip ant sparnų ir netrukus pasiuntė N. Koroliovą į nokaudną – pirmąjį per jo karjerą. Tačiau senas ringo vilkas sugebėjo atsitiesti – dar pirmame raunde A. Šocikas taip pat atsidūrė ant grindų, o per kitus dvejus raundus paaiškėjo, kad N. Koroliovas sugebėjo racionaliau paskirstyti savo jėgas.
Praėjus keliolikai metų N. Koroliovas savo prisiminimuose rašė, jog ši dvikova jam buvo pati sunkiausia ir dramatiškiausia per visą jo ilgametę sportinę karjerą. N. Koroliovas savo karjerą baigė sulaukęs 39 metų, jo sąskaitoje – 219 kovų ir 206 pergalės. Keturis pralaimėjimus rusų tankas patyrė kovodamas su A.Šociku.
Lietuvis pirmą kartą Sovietų Sąjungos čempionu tapo 1950 metais, tačiau tuomet turnyre nedalyvavo N. Koroliovas. Visas sovietų bokso pasaulis spėliojo, ar KV iš tiesų, kaip buvo skelbiama, patyrė traumą, ar tiesiog įvertino lietuvio progresą ir iš ringo nusprendė pasitraukti nenugalėtas.
Viskas paaiškėjo per 1951 metų sezoną, kuomet A. Šocikas ir N. Koroliovas du kartus surėmė pirštines, ir abu kartus po nelengvos kovos triumfavo lietuvis. Tai buvo paskutinis rimtesnis legendinio rusų boksininko pasipriešinimas - 1952 ir 1953 metų čempionatuose lietuvio pranašumas sovietinio bokso klasika vadinamuose finaluose jau niekam nekėlė abejonių.
Boksininkų likimai susiklostė skirtingai – N. Koroliovas mirė 1974 metais, sulaukęs vos 56 metų. Nežinia, ar pats boksininkas būtų norėjęs, kad paminklas ant jo kapo būtų papuoštas užrašu „Boksininkas, partizanas, komunistas“ - juk tie patys komunistai, Sovietų Sąjungos vadovai, neleido jam ringe susikauti su amerikiečių bokso legenda Joe Louisu, taip sudaužydami vieną didžiausių jo gyvenimo svajonių. Tačiau sovietų imperijai panirus į brežnevizmo sąstingį kitaip pagerbti mirusį garsų sportininką buvo sunkiai įmanoma.
Algirdas Šocikas mirė 2012 metais – ringo džentelmenui buvo 84 metai. Šalies sporto legenda ir tautos pasididžiavimas, kurio pergalės pilkojo sovietmečio metas įkvėpė tūkstančius žmonių, savo akimis matė, kaip Lietuva atgavo nepriklausomybę ir keliasi naujam gyvenimui.