69 milijonus 600 tūkstančių žiūrovų – tokia įspūdingą auditoriją filmas į kino sales sutraukė vien per penkis 1965 metų mėnesius. Sovietinio kino nomenklatūrininkai, iš pradžių filmui skyrę antrą kategoriją, pakeitė savo nuomonę ir skyrė aukščiausią kategoriją – tai buvo retas reiškinys sovietinio kino istorijoje.
„Šuriko nuotykiai“ tapo vienu didžiausių sovietinės imperijos blokbasterių per pokarinę istoriją, tačiau filmo kūrėjų uždarbiai žvelgiant iš šiandienos pozicijų, kelia sumišimą ir gailestį – talentingi žmonės, priešingai nei Vakarų menininkai, buvo visiškai neįvertinami.
Kokie gi „Šuriko nuotykių“ finansiniai skaičiai? 1965 metais bilietas į kino teatrą kainavo 25 (į dieninį seansą) ir 50 (į vakarinį seansą) kapeikų. Nesunku paskaičiuoti, kad filmas vien per penkis pirmuosius rodymo mėnesius turėjo surinkti 17 milijonų 400 tūkstančių rublių – ir tai jei darysime prielaidą, jog filmas buvo rodomas dieniniuose seansuose.
Žvilgtelėkime į juostoje nusifilmavusių kultinių aktorių „kontraktus“. Solidžiausią atlyginimą gavo Šuriką įamžinęs A. Demjanenka – jis uždirbo 3376 rublius. G.Vicinas ir J.Nikulinas gavo po 1620 rublius, o štai trečiasis niekšelių kompanionas, kurį suvaidino E. Morgunovas, gavo dvigubai mažesnį atlyginimą – 810 rublių.
M.Pugovkinas, filmo pirmoje novelėje suvaidinęs darbų vykdytoją, uždirbo 875 rublius, o vienos pirmųjų sovietinio kino sekso bombų N. Selezniovos, viename filmo epizode nusivilkusios suknelę ir likusios tik su maudymosi kostiumėliu, drąsa įvertinta 450 rublių.
Filmo režisierius L.Gaidajus gavo 2375 rublių honorarą, be to, 1500 rublių jis gavo kaip scenarijaus bendraautorius.
Lyginant su vidutine tuometine sovietinės imperijos piliečio mėnesine alga, siekusia 90 rublių, pinigai gali atrodyti nemaži. Tačiau, tarkime, sovietinių respublikų partiniai šulai kas mėnesį uždirbdavo 500-600 rublių.
Pagal tuometines produktų ir prekių kainas A.Demjanenka, pavyzdžiui, už gautą honorarą galėjo dešimt metų pietauti, valgykloje kirsdamas dažnai neįkandamą kotletą, užsigerdamas kompotu. Arba nusipirkti dešimt plokštelių grotuvų. O jei būtų investavęs į vieno kambario kooperatinį butą Maskvoje (3000 rublių), po penkiadešimties metų būtų galėjęs pasigirti (A.Demjanenka mirė 1999 metais), kad kultinis vaidmuo galų gale jam padėjo gauti bent kiek padoresnį atlygį.
Tačiau gautų 3376 rublių nebūtų užtekę „Žiguliukui“ - 1971 metais pradėtas gaminti VAZ-2101 kainavo 5500 rublių, tad aktoriui būtų reikėję gauti dar vieną panašų honorarą, jog galėtų sėsti prie Sovietų imperijos piliečių išsvajoto automobilio vairo.