Gyvenimas Sergejaus Filipovo nelepino nuo pat pirmųjų metų. Kuomet būsimam aktoriui sukako penkeri metukai, per Rusijos imperiją nusirito revoliucijos banga, šalis, ir taip iškankinta Pirmojo pasaulinio karo, dar labiau nuskurdo.
Saratovo gamykla, kurioje dirbo berniuko tėvas, negaudama žaliavų sustojo. Nemažai darbininkų, tarp jų ir S.Filipovo tėvas, vis dažniau laiką ėmė leisti prie taurelės. Po vienų tokių išgertuvių įkaušęs tėvas parsiradęs namo pareiškė, jog išeina į karą, čiupo kelis daiktus ir, palikęs žmoną bei penkiametį sūnų, dingo – šeima jo daugiau nebematė.
Motina vertėsi atsitiktiniais užsakymais – kam siūdino paltą, kam suknelę, o mažajam Sergejui rasdavo labai nedaug laiko. Netrukus namuose apsigyveno patėvis – nervingas raudonasis komisaras, kuris net miegodamas nesiskirdavo su revolveriu, laikydamas jį po pagalve. Mokykloje jaunasis S.Filipovas buvo sunkiai suvaldomas, o pažymių knygelė mirgėjo nuo prastų įvertinimų.
Mokydamasis vyresnėse klasėse jis jau garsėjo kaip chuliganas, o kartą atlikdamas cheminį eksperimentą, primaišė tokių medžiagų, jog dėl po mokyklą pasklidusio bjauraus kvapo, buvo nutrauktos pamokos, o „chemikas“ iššveistas pro duris.
Motinai pavyko jį įtaisyti į kepyklėlę, kur S. Filipovas turėjo išmokti kepti duoną ir bandeles, tačiau čia ilgai jis neužsilaikė. Į Jacko Londono knygoje aprašomus nuotykius įsigilinęs paauglys pamiršto į duonos tešlą įberti druskos, tad visą kepinių partiją teko išmesti, o būsimasis aktorius ir vėl buvo išspirtas pro duris.
Kita stotelė – antikvarinių baldų restauravimo dirbtuvėlė, iš kurios jis išlėkė sugadinęs restauravimui paruoštą spintą: paauglys ilgai nesvarstydamas ją „remontuoti“ ėmėsi sukaldamas dešimtis vinių. Amatai keitė vienas kitą: šaltkalvio mokinys, sodininko padėjėjas, krovikas. Tačiau jokiame darbe jis ilgiau neužsilaikė.
Vienintelis dalykas, kuris jį traukė, buvo šokiai. Jis valandų valandas galėdavo slapčia praleisti prie veidrodžio, vis atlikdamas įvairius judesius, pamatytus pro vieno šokių klubo langus. Sukaupęs visą drąsą jis prisipažino mamai, jog jį vilioja šokiai. Motina tik atsiduso, tačiau sūnaus entuziazmo nepuolė gesinti ir leido jam lankyti šokių studiją. Jos vadovas nebuvo labai patenkintas, pamatęs prieš save ištįsusį paauglį, tačiau studijoje berniukų trūko, tad nenuoramai S. Filipovui buvo suteikta galimybė. Jaunas šokėjas progresavo sulig kiekviena repeticija ir netrukus tapo tikru lyderiu.
1929 metais septyniolikmečiui talentui šokių dėstytojai rekomendavo stoti į baleto studiją, priklausančią Maskvos Didžiajam teatrui. Tačiau šviesios vaikinuko viltys netrukus sudužo – nuvykus į Maskvą paaiškėjo, jog jis pavėlavo priduoti dokumentus. Sergejus Filipovas griebėsi dar vieno šiaudo – nuvyko į Sankt Peterburgą (tuometinį Leningradą), kur ketino stoti į choreografijos mokyklą, tačiau ir čia pavėlavo. Užuot nuleidęs rankas septyniolikmetis nusprendė namo negrįžti – įstojo į estrados ir cirko technikumą. Po keturių čia praleistų metų jis buvo priimtas į Teatro ir baleto trupę – pagaliau jo svajonė šokti baletą išsipildė. Tačiau netrukus jam su baletu teko atsisveikinti – per vieną pasirodymą jis susmuko tiesiog scenoje, atskubėję medikai nustatė širdies smūgį ir patarė į šoną mesti mintis apie profesionalaus baleto šokėjo karjerą.
Sergejų Filipovą nuo liūdnų minčių atitraukė Nikolajus Akimovas, pakvietęs gabų vaikiną prisijungti prie jo vadovaujamo Komedijos teatro. Čia ir pradėjo kilti jo žvaigždė. Ilgų rankų ir kojų, lieknas, išsiskiriančio, net kiek gąsdinančio veido vyras tuoj pat užkariavo publikos simpatijas. Nors Komedijos teatro senbuviai ir nemėgo naujoko, prikišdami jam „žudiko veidą“, į pasirodymus plūstantys žiūrovai negalėdavo sulaikyti juoko, išgirdę, kaip improvizuoja šis išstypėlis.
Komedijos teatro aktoriumi tapęs Sergejus Filipovas jau buvo vedęs – jo išrinktąja tapo baleto artistė Alevtina Gorinovič, pora susilaukė sūnaus Jurijaus, tad galima suprasti jo nuostabą, kai atėjęs pasiimti pirmos algos, jis gavo itin kuklų honorarą. „Atiduokite šitas kapeikas direktoriui!“, - taip, kad girdėtų visas teatras, sušuko pasipiktinęs aktorius. Pakviestas „ant kilimėlio“, S. Filipovas žodžių į vatą nevyniojo: „Man pinigų ne ledams reikia. Man šeimą reikia maitinti“. Šį kartą S. Filipovas už durų išspirtas nebuvo – N. Akimovas užuodė jo talentą, tad teatro naujokui pakėlė atlyginimą.
S. Filipovo žvaigždžių valanda išmušė jau po Antrojo pasaulinio karo, kuomet jis vis dažniau buvo kviečiamas į filmavimo aikšteles. Didžiajame ekrane jis debiutavo dar prieš karą, filmavosi ir karo metais, tačiau tikrojo pripažinimo sulaukė gerokai vėliau.
Sergejus Filipovas filme "Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją". youtube.com nuotr.
Kino režisieriai greitai pastebėjo, kad žiūrovus į kino sales traukia ne tik išvaizdūs aktoriai, vaidinantys teigiamus herojus, bet ir blogi personažai – alkoholikai, veltėdžiai, tinginiai, chuliganai. Aktorius „žudiko veidu“ šiems vaidmenims tiko tobulai. Ir pats S. Filipovas, paklaustas, kodėl gi jam tenka nuolat vaidinti neigiamus personažus, patarė toli atsakymo neieškoti: „Pažiūrėkite į mano veidą. Nejaugi taip atrodant galima vaidinti partinės organizacijos pirmininką?“.
S. Filipovas pagrindinių vaidmenų negaudavo, tačiau jam patikėtus charakterius suvaidindavo atsakingai ir jei prireikdavo, galėdavo nerti į ledinį vandenį ar net užeiti į narvą su tigrais. Apie ryškėjantį aktoriaus polinkį į stipriuosius gėrimus režisieriai ir Komedijos teatro vadovas žinojo, tačiau žiūrėdavo į tai pro pirštus. „Man vienas talentingas girtuoklis yra vertingesnis už dešimt talento neturinčių blaivininkų“, - savo laiku teisinosi S. Filipovą atradęs N. Akimovas.
S. Filipovo kuriami personažai jam greitai pelnė šlovę, tačiau populiarumas tapo tikru išbandymu: veltėdžiai, girtuoklėliai ir šiaip paprasti darbininkai jį laikė savu vaikinu. Tačiau pačiam aktoriui jį gatvėje stabdantys ir pasikalbėti bei pavaišinti siūlantys „fanai“ pasigėrėjimo nekėlė. Jis ne kartą guodėsi savo kolegoms: „Na, ir koks aš aktorius? Kodėl prie manęs amžinai lenda visokios padugnės?“.
Provincijoje S. Filipovas, kuris savo populiarumo piką pasiekė 1971 metais, garsaus režisieriaus Leonido Gaidajaus filme „12 kėdžių“ suvaidindamas Kisą Vorobjaninovą, buvo dar labiau garbinamas nei didmiesčiuose. Paspausti ranką, griebti mylimam artistui už palto kišenės, trinktelėti per petį – periferijoje gyvenantiems jo gerbėjams tai atrodė normali pagarbos išraiškos forma. Tačiau kantrybės netekęs S. Filipovas neretai užrikdavo: „Kas aš jums, gyvulys? Galite praeiti pro šalį ir duoti man kelią?“. Kartais aktorius griebdavosi ir triaukščių keiksmažodžių.
S. Filipovas nemėgo triukšmingų kompanijų, o geriausiai laiką praleisdavo namuose, kur buvo sukaupęs didžiulę retų leidinių kolekciją. Už gautus honorarus jis buvo įsigijęs daug gražių ir brangių daiktų: antikvariniai baldai, bronzinės statulėlės, paveikslai, porceliano indai, brangenybės...
Nors S. Filipovą būtų sunku pavadinti gražuoliu, tačiau moterų dėmesio jam netrūko. Pirmoji jo santuoka su baleto artiste Alevtina Gorinovič, padovanojusia jam vienintelį sūnų, truko dešimt metų – dar prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią sutuoktiniai pasuko skirtingais keliais. Spėliojama, kad būtent S. Filipovo pomėgis gražioms moterims bei užmegzti meilės romanai ir išardė šeimą. Sūnus Jurijus liko gyventi su motina, o kai ji po kelių dešimtmečių išvažiavo gyventi į Ameriką, išvyko kartu su ja. Sūnus iš Amerikos tėvui nuolat siuntė laiškus, tačiau atsakymų taip ir negaudavo – tik jau po aktoriaus mirties paaiškėjo, kad gautus vienintelio sūnaus laiškus jis neatplėštus tvarkingai dėdavo į krūvelę.
Aktorius nebuvo ilgai vienišas. Kartą jam vakarieniaujant restorane, aktorių kažkas sutrukdė ir netrukus du vyrai savo santykius aiškinosi kumščių pagalba. Susirėmime net buvo panaudoti stalo įrankiai – aktoriaus priešininkas šakute jam perdūrė ranką. Prie gretimo staliuko sovietinį bušido stebėjusi rašytoja Antonina Golubeva (tiesa, parašiusi tik vieną knygą) servetėlę nušluostė nuo sužaloto aktoriaus rankos kraują ir pasiūlė užsukti į jos namus suteikti rimtesnę pagalbą. Taip S. Filipovo gyvenime atsirado trylika metų vyresnė moteris, su kuria jam buvo lemta praleisti daugiau nei tris dešimtmečius – iki pat A. Golubevos mirties.
Pasak tų laikų liudininkų, S. Filipovo ir A. Golubevos pora atrodė gana keistai: jis aukštas ir lieknas, ji – mažutė ir apkūni, amžinai nepatenkinto veido išraiška ir suspaustomis lūpomis. Naujosios S. Filipovo pasijos jo kolegos nemėgo, o ir pats aktorius nevengdavo iš jos pasišaipyti. Ir vis dėlto S. Filipovas jautė jai sunkiai paaiškinamą trauką, dėl ko neretai buvo pašiepiamas – neva atsidūrė po moters padu.
A.Golubeva, būdama labai pavydi, kartu su juo važinėdavo į gastroles, o kartais ir už jį priimdavo sprendimus. S. Filipovas buvo labai atitolęs nuo buities, tad barščius verdanti, visus namų kampus prižiūrinti moteris tapo jo išsigelbėjimu.
Kai medikai aktoriaus galvoje užtiko auglį, moteris praktiškai nesitraukė nuo jo lovos, rūpinosi, kad vyrui nieko netrūktų po atliktos sudėtingos operacijos. Kai 1989 metais A. Golubeva mirė, S. Filipovo sveikata ėmė sparčiai blogėti. Vėl atsinaujinęs vėžys šį kartą iš savo replių aktoriaus nebepaleido - daugiau nei šimtą vaidmenų kino filmuose sukūręs aktorius mirė 1990-aisiais, būdamas 77 metų.
Paskutiniai kino žvaigždės gyvenimo mėnesiai buvo siaubingi. Išsekęs, paskendęs skurde, ligotas ir žmonos netekęs aktorius, panašu, pamažu kraustėsi iš proto - po namus vaikščiodavo nuogas, taip ir namų duris atidarydavo čia užsukančiai globėjai. Buvusios prabangos – paveikslų, knygų, porceliano indų – nebuvo likę nė ženklo. Buvo spėliojama, kad visus daiktus iš pasiligojusio aktoriaus namų išsivežė mirusios žmonos giminaičiai.
Aktoriaus kūnas buvo rastas praėjus dviem savaitėm po mirties. Laidotuvėms pinigų nebuvo. S. Filipovo kolegos kreipėsi į „Lenfilmą“, kurio filmuose vaidindavo aktorius, tačiau iš studijos negavo nė grašio. Tik garsiojo Šuriko, aktoriaus Aleksandro Demjanenkos dėka, kuris keliolika valandų praleido prie telefono skambindamas visiems savo pažįstamiems, pavyko surinkti tiek lėšų, kad jų užtektų kukliam karstui ir laidotuvėms.