1988-ieji. Sovietų Sąjungos rinktinė, kurioje pagrindiniais smuikais griežė Kauno „Žalgirio“ krepšininkai Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Voldemaras Chomičius bei Vilniaus „Statybos“ supertalentas Šarūnas Marčiulionis, Seule vykusioje olimpiadoje sukuria stebuklą ir laimi aukso medalius.
24 metų Arvydas Sabonis, tuo metu Sovietų Sąjungoje jau buvęs superžvaigžde, sutinka duoti interviu estų žurnalisto Urmo Otto pokalbių laidai „Televizinė pažintis“. Laida buvo rodyta per tuometinę Centrinę televiziją ir jei tuo metu būtų buvę matuojami reitingai, ji būtų šoktelėjusi į pačią viršūnę – toks buvo didžiulis susidomėjimas aukštaūgiu Lietuvos krepšinio talentu, kuris kartu su kitais Kauno „Žalgirio“ vyrais sugebėjo ne kartą parklupdyti ant kelių tuo metu, rodos, neįveikiamu buvusį Maskvos CASK.
Interviu vyko A.Sabonio tėvų namuose po įtempto mačo – Sovietų Sąjungos čempionai žalgiriečiai turėjo vargo, kol įveikė ambicingą Alma Atos ASK komandą. Labiausiai už Kauno „Žalgirį“ sirgo su kūrybine grupe į Lietuvą atvykęs Urmo Ottas – kas žino, jei „Žalgiris“ būtų pralaimėjęs, galbūt A. Sabonis ir būtų atsisakęs pasikalbėti. Laimei, pergalė buvo iškovota ir netrukus estų žurnalistas ir lietuvių krepšininkas rusiškai šnekučiavosi apie gyvenimą.
Arvydas Sabonis 1986 m. RIA/Scanpix nuotr.
Per pusantros valandos trukusį pokalbį buvo paliesta daugybė temų: nuo krepšinio ir merginų iki Sąjūdžio ir roko grupės „Nazareth“.
A. Sabonio atvirumas šiandien nustebins ne vieną krepšinio aistruolį, puikiai prisimenantį auksinių laikų „Žalgirį“. Galbūt įkvėptas nuojautos, jog Sovietų Sąjungą tuoj subyrės, galbūt jaukiai jausdamasis tėvų namuose ir pasitikėdamas estų žurnalistu, tuomet vos 24 metų krepšininkas drąsiai reiškė savo mintis apie tai, kaip būtų nuostabu į kitą Olimpiadą važiuoti jau su Lietuvos komanda (taip ir nutiko – 1992 metų Olimpiadoje Barselonoje A. Sabonis žaidė vilkėdamas Lietuvos rinktinės marškinėlius – red. pastaba). Tada, 1988-aisiais, nepaisant laisvėjančios atmosferos, tokias mintis viešai reikšti atrodė pavojinga. Dar keisčiau, jog Centrinės televizijos cenzūra šiuos žodžius praleido, matyt tik dėl to, kad ir Urmo Otto, savo „Televizinėse pažintyse“ kalbinusio daugybę Sovietų Sąjungos įžymybių, ir Arvydas Sabonis buvo neginčijami autoritetai.
Prieš 28 metus duotame interviu krepšininkas drąsiai griauna mitą, apie tai, kad visi sportininkai laikosi režimo, pasakoja apie savo mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijoje, į kurią stojo siekdamas išvengti tarnybos sovietų kariuomenėje ir tuo pačiu atsidurti mirtino varžovo Maskvos CASK komandoje. A.Sabonis neslepia, jog mokslai Lietuvos žemės ūkio akademijoje jam buvo kančia. Tačiau sovietinė kariuomenė jo nė kiek neviliojo, apie ką jis drąsiai ir kalba: „Buvo kalbama, kad jei Sabonis atsidurs kariuomenėje, Lietuva prisijungs prie VFR (tuometinės Vakarų Vokietijos)“.
Sovietmečiu sportininko duona nebuvo ypač saldi. A. Sabonis prisimena Kauno „Žalgirio“ išvyką į varžybas tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Komandai nedavė nei maisto talonų, nei pinigų – žaidėjai už savo pinigus („Žalgirio“ krepšininkai turėjo vadinamąjį baudų krepšelį, į kurį sumesdavo pinigus už prasižengimus: vėluoji į treniruotę – mokėk 5 rublius; pričiupo išgėrusį – mokėk šimtą rublių) turėjo ir pavalgyti, ir susimokėti už viešbutį. A. Sabonio, kaip Sovietų Sąjungos rinktinės nario, alga tuomet siekė 400 rublių.
Tiek uždirbant, 2700 dolerių premija už Seule laimėtus aukso medalius atrodė tarsi Dievo dovana. „Nusipirkau televizorių, magnetofoną, dovanų įvairiausių. Likusius užregistravau (Sovietų Sąjungoje reikėdavo registruoti valiutą – red.pastaba), kad kitą kartą išvažiavus į užsienį, būtum ramus, kad turi pinigų, jei, pavyzdžiui, nori išgerti, - estų žurnalistui sakė A. Sabonis, skubiai patikslinęs. - „Coca-Colos“.
Urmo Otto (estų žurnalistas mirė 2008 metais, sulaukęs 53 metų) ir Arvydo Sabonio interviu trunka beveik pusantros valandos, tačiau laikas, stebint šį prieš 28 metus įrašytą pokalbį, prabėga nepastebimai.