Tą kartą Sovietų Sąjungos rinktinė, kurios gretose žaidė ir lietuvis Modestas Paulauskas, mačo pabaigoje turėjo iniciatyvą savo rankose, tačiau paskutinėmis sekundėmis prarado kamuolį, prasižengė prieš amerikiečius ir Dougas Collinsas, įmetęs abu baudos metimus, pirmą kartą per šį susitikimą išvedė JAV rinktinę į priekį. Tačiau tai buvo dar tik dramos, vėliau pavadintos „Trijų sekundžių finalu“, pradžia.
Sovietų krepšininkai iš karto bandė suregzti greitą ataką, tačiau ją nutraukė teisėjai, mat sovietų rinktinės treneris Vladimiras Kondrašinas buvo paprašęs minutės pertraukėlės. Pagal jo sumanymą Ivanas Jedeško turėjo kamuolį nuo savo krepšio perduoti po amerikiečių krepšiu – tiesiai Aleksandrui Belovui į rankas, o šis per akimirką turėjo jį įgrūsti į varžovų krepšį. Jokiems kitiems variantams paprasčiausiai nebūtų užtekę trijų sekundžių.
Ivano Jedeškos mestas kamuolys nuskriejo per visą aikštelę, nuo žaidėjo rankos atšoko į krepšinio lentą ir tuo metu nuaidėjo finalinė sirena. Amerikiečiai pasinėrė į siautulingą džiaugsmo šokį. Tačiau per anksti. Pasirodo, suklydo mačo sekretoriatas, atakos laiką pradėjęs skaičiuoti nuo akimirkos, kai buvo išmestas kamuolys, o ne nuo to momento, kuomet jį palietė krepšininkas.
Nepaisant audringų amerikiečių protestų, ataką teko pakartoti iš naujo. Sovietų krepšininkai nė nebandė pakeisti jos modelio – kamuolį per visą aikštelę amerikiečių krepšio link vėl pasiuntė Ivanas Jedeško ir nors sovietų centro puolėją Aleksandrą Belovą prižiūrėjo net du amerikiečiai, jie tik vienas kitam sutrukdė. Kamuolys nusileido tiksliai A.Belovui į rankas ir šis, kelias sekundes „sudeginęs“ klaidinantiems judesiams (nors jų ir nebereikėjo – vienas jį prižiūrėjusių amerikiečių neišlaikė lygsvaros ir griuvo ant grindų, kitas iš inercijos išlėkė už aikštelės ribų), paskutinę akimirką, užuot įdėjęs kamuolį į krepšį, pasirinko gana rizikingą metimą nuo lentos.
1972-ieji. Auksinis Aleksandro Belovo metimas. Vida Press nuotr.
Nesunku nuspėti, kokios emocijos kilo prie televizorių prilipusių dviejų supervalstybių – Sovietų Sąjungos ir JAV – sporto mėgėjų bendruomenėse tą akimirką, kai A.Belovo mestas kamuolys perskrodė krepšinio tinklelį ir nuaidėjo (jau kelintą kartą!) finalinė mačo sirena.
„Šaltojo karo“ laikotarpiu svarbiausi sporto renginiai buvo tapę ta vieta, kur ideologijos grumdavosi be ginklų, tačiau ne mažiau atkakliai nei karo lauke. Amerikiečiai nuo pat 1936 metų, kuomet Berlyne vykusiose olimpinėse žaidynėse buvo surengtas pilnavertis krepšinio turnyras, namo grįždavo pasipuošę aukso medaliais, tačiau nuo 1952-ųjų Helsinkyje surengtos olimpiados nagus ėmė rodyti ir Antrojo pasaulinio karo žaizdas apsigydžiusios sovietų imperijos rinktinė.
1972 metų mūšis Miunchene tapo penktuoju dviejų supervalstybių finalu ir pirmuoju, po kurio komunistų propagandistai galėjo nevaržomai šlovinti sovietinio krepšinio jėgą – kitos tokios, paskutinės progos jiems teks laukti šešiolika metų, kuomet Seule tik lietuvių ketveriukės (Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio ir Valdemaro Chomičiaus) dėka vėl buvo pasipuošta aukso medaliais.
Tačiau tada, 1972-aisiais, sovietų imperija turėjo kitus krepšinio herojus, o didžiausia žvaigžde tapo lemtingo metimo autorius Aleksandras Belovas. Tada Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) „Spartako“ vidurio puolėjui buvo vos dvidešimt metų. Kas būtų galėjęs patikėti, kad netolimoje ateityje jo laukia dramatiški išbandymai, o vos po šešerių metų talentingo krepšininko širdis nustos plakusi.
Publikacijos tęsinį skaitykite rugsėjo 23 dieną portale Vyriskai.lt