Krepšinio legendose minimas net toks atvejis, kad dėl A. Belovo galvą pametusi amerikietė sugebėjo išsikovoti leidimą atvykti į Leningradą, tikėdamasi, kad krepšininkas, jos šalies rinktinę nokautavęs Miuncheno olimpiadoje, neliks abejingas jos kerams ir kartu su ja persikels gyventi į Ameriką. Pasakojama, jog A. Belovas atsisakė tokio netikėto pasiūlymo, tačiau realiausia, kad tokios istorijos iš viso nebuvo: tai, kad sovietų krepšininką įsimylėjusi amerikietė sugebėtų įveikti „geležinę uždangą“, būtų prilygę aštuntajam pasaulio stebuklui.

Net jei tokia istorija ir būtų įvykusi, šansų, kad A. Belovas būtų galėjęs emigruoti iš Sovietų Sąjungos, buvo nedaug. Diena iš dienos progresuojantis Leningrado „Spartak“ ir sovietų rinktinės vidurio puolėjas, Miuncheno olimpiados didvyris, namuose jautėsi komfortiškai, o asmeniniame gyvenime džiaugsmo taip pat netrūko.

Krepšininkas susitikinėjo su mylima mergina – jų santykiai buvo tokie rimti, jog A. Belovas jau mąstė apie vedybas. Tačiau santuokai įvykti nebuvo lemta – mergina, sužinojusi, kad laukiasi judviejų kūdikio, savarankiškai, nepasitarusi su krepšininku, nusprendė pasidaryti abortą. A. Belovas, sužinojęs apie tokį mylimosios žingsnį, nutraukė santykius. Kita mylima moteris jo horizonte pasirodė tik po kurio laiko – 1976-ųjų pavasarį.

Tai, kad krepšininkė Aleksandra Ovčinikova jam jaučia simpatiją, A.Belovas žinojo jau senokai – dar draugaudamas su pirmąja savo mergina, turėjusia tapti jo nuotaka, jis įtarė, kad A. Ovčinikova jam nėra abejinga. Tačiau teko ilgokai laukti, kol jis ryžosi krepšininkę pakviesti į pirmąjį pasimatymą – labiausiai tam trukdė įtemptas sportininkų gyvenimo grafikas: ir A. Belovas, ir A.Ovčinikova, kuri buvo kviečiama į moterų krepšinio rinktinę, daug laiko praleisdavo turnyruose ir stovyklose. Tačiau Leningrade įvykusiame olimpiečių sąskrydyje dalyvavo ir vyrų, ir moterų rinktinės. A Belovas tokios progos praleisti negalėjo. Pirmąjį pažinties vakarą krepšininkų pora nuėjo į koncertą, vėliau kartu iki vėlyvos nakties vaikštinėjo didmiesčio gatvėmis. O kitą rytą A.Belovas su rinktine jau išskrido į dvidešimties dienų turą Amerikoje. Po metų, 1977-ųjų balandį, pora susituokė. Niekas negalėjo įtarti kad jaunavedžiams vienas kitu lemta džiaugtis vos pusantrų metų.

Vedybos A. Belovui nors kuriam laikui padėjo pabėgti nuo niūrių minčių, mat vos prieš kelis mėnesius jis įsivėlė į griausmingą kontrabandos skandalą. Ligi šiol manoma, kad 1977 metų sausio 23 dienos įvykiai suvaidino lemiamą vaidmenį krepšinio legendos gyvenime.

Sovietų sporto žvaigždės, lyginant su Vakarų sportininkais, uždirbdavo grašius. Tačiau vieną kitą rublį galėdavo prisidėti užsiimdami nedidelio masto spekuliacija – į Vakarus savo krepšiuose sovietų sportininkai tradiciškai veždavo ikrus ir degtinę, o atgal grįždavo su garso ir vaizdo įrašymo aparatūra, džinsais bei populiarių atlikėjų plokštelėmis. Muitininkai dažniausiai į tai užmerkdavo akis, tačiau kartais sovietų valdininkams prireikdavo „viešo proceso“, parodant, kad valdžia gali nubausti ne tik kriminalinius elementus ar valstybinio turto grobstytojus, bet ir įstatymams nusižengiančias imperijos garsenybes – menininkus, artistus, sportininkus, kartais – ir partinius veikėjus.

Leningrado „Spartak“ krepšininkų, Sovietų Sąjungos čempionate aršiai kovojusių su Maskvos CSKA klubu ir 1975 metais kovoje dėl čempionų titulo net juos paguldžiusius ant menčių, tą kartą laukė išvyka į Italiją.

Anksti našle tapusi Aleksandra Ovčinikova po krepšininko mirties praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, duodama interviu laikraščiui „Izvestija“, prisiminė: „Išvažiuodami į užsienį mūsų sportininkai visada su savimi pasiimdavo kokių nors pardavimui skirtų prekių. Dienpinigių neužteko, o tai padėdavo užsidirbti tam tikrą sumą. Kiek žinau, į tą kelionę keli krepšininkai susimetė ir paėmė degtinės, ikrų bei ikonas. Kai krepšį su prekėmis aptiko muitininkai, visa kaltė buvo suversta A. Belovui. Galvojo, kad jam bus atleista: jis – žvaigždė, garsenybė, be jo rinktinė – ne rinktinė. Tačiau jam nebuvo atleista...“.

Michailas Čiuprovas, tada rūpinęsis Leningrado krepšinio reikalais, prisiminė, jog perspėjo kelionei į Italiją besiruošiančią komandą, kad šį kartą bus muitininkai bus rimtai nusiteikę. „Kaip tik neseniai muitininkai pričiupo Maskvos „Spartak“ ledo ritulio komandą – jų vartininkas Krivolapovas už kontrabandą buvo diskvalifikuotas penkeriems metams“, - leidiniui „Izvestija“ pasakojo M.Čiuprovas.

1973 metais A. Belovas jau buvo pričiuptas muitininkų, tačiau tada Miuncheno olimpinis didvyris gana lengvai atsipirko. Šį kartą viskas buvo kitaip – krepšininkas buvo išmestas iš komjaunimo, atimtas nusipelniusio sporto meistro vardas, nubraukta profsąjungos stipendija bei premijos, kurias jis gaudavo žaisdamas už rinktinę. Tačiau blogiausia, kad jam buvo skirta diskvalifikacija – A. Belovas tiesiogine to žodžio prasme buvo išmestas iš krepšinio, žaidimo, kuriam buvo tiek daug atidavęs savęs ir be kurio negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo.

Dar prieš didįjį kontrabandos skandalą A. Belovas skundėsi skausmais krūtinėje, o po „viešo proceso“, apskriejusio visą imperijos žiniasklaidą ir diskvalifikacijos, savijauta dar labiau suprastėjo. Vėliau gydytojai sakys, kad stresas, kurį tuo metu patyrė labai reta liga – širdies sarkoma – sirgęs A. Belovas, galėjo labai paspartinti ligos progresą.

O tuo metu krepšinio pasaulio užkulisiuose netilo kalbos, kad A. Belovas tapo sovietų krepšinio klubų karo auka – esą taip Maskvos CSKA, 1975-aisiais patyręs antausį nuo Leningrado „Spartak“, siekė susilpninti savo varžovą, rodžiusį aštrius nagus imperijos čempionate.

A.Ovčinikova įsitikinusi: kontrabandos skandalu buvo siekiama paveikti A. Belovą, kad šis iš Leningrado „Spartak“ pereitų į Maskvos CASK. „Jam žadėjo ir diskvalifikaciją atšaukti, ir nusipelniusio sporto meistro vardą gražinti, ir butą Maskvoje duoti, ir automobilį...Tačiau jis ir negalvojo išvažiuoti iš Leningrado“, - „Izvestijai“ pasakojo A.Ovčinikova.

Vis dėlto Miuncheno olimpinio didvyrio aura suveikė – Sovietų Sąjungos rinktinės treneriu tapęs Aleksandras Gomelskis, ruošdamasis 1978 metų pasaulio čempionatui Filipinuose, suvokė, jog be diskvalifikuoto A. Belovo rinktinei bus ypatingai sunku. Treneris pasiekė, kad krepšininko diskvalifikacija būtų panaikinta ir jis galėjo prisijungti prie rinktinės. Tačiau A. Belovo sveikatos būklė buvo akivaizdžiai suprastėjusi. Per rinktinės pasiruošimo stovyklą Talsyje (Latvija), A. Belovui tapo taip bloga, jog jam prireikė medikų pagalbos. Nors jis pats buvo tikras, kad po gydytojų apžiūros jis galės tęsti pasiruošimą pasaulio čempionatui, jam nebebuvo lemta net palikti ligoninės.

Gydytojų pasitarimai sekė vienas po kito: endokardito diagnozė buvo atšaukta, nustatytas miokarditas. Kardiologjos klinikoje buvo nustatyta, kad infekcija yra, tačiau ji patenka iš kepenų. Į medikų pasitarimus rinkosi ne tik Rusijos medicinos autoritetai – į pagalbą atskubėjo ir medikai iš Prancūzijos. A. Belovas buvo ruošiamas operacijai, tačiau ji buvo atšaukta – liga buvo pernelyg užleista.

Rugsėjo pabaigoje, kai A. Belovas jau praktiškai gulėjo mirties patale, Novogorske buvo surengta paskutinė rinktinės treniruočių stovykla prieš pasaulio čempionatą. M.Čiuprovas prisimena, jog rinktinės treneris A. Gomelskis pirmiausia pasiteiravo apie A. Belovo sveikatą. Ir net nesulaukęs atsakymo, skėlė monologą: „Žinau, tai vis V.Kondrašino žaidimai. Jūs specialiai A. Belovą slepiate. Žinote, kad per paskutinius metus rinktinė be jo nelaimėjo jokio turnyro. Nenorite, kad taptumėme pasaulio čempionais“.

Spalio 3 dieną, A.Belovas, sulaukęs vos 26 metų, mirė – toje pačioje ligoninėje ir toje pačioje lovoje, kurioje prieš keliolika metų mirė jo tėvas.

Rinktinės krepšininkai apie Miuncheno olimpiados herojaus mirtį sužinojo jau būdami Maniloje. Sporto žurnalistas Sergejus Struninas prisimena, kad liūdną žinią išgirdęs A. Gomelskis susimąstė: „Vadinasi, tai nebuvo V. Kondrašino žaidimai...“.

Įdomiausia, jog patys sovietų rinktinės žaidėjai apie A. Belovo mirtį sužinojo iš Italijos krepšininkų – italų milžinas Dino Meneghinas raudojo neslėpdamas savo ašarų...