Per sieną perlipo rąstais
1922 m. naktį iš lapkričio 10-os į lapkričio 11-ą Petrogrado (dabartinis Sankt Peterburgas) trečiuosiuose pataisos namuose „Kresty“, netikėtai užgeso šviesa. Kol prižiūrėtoja ieškojo elektriko, vienas iš įkalintųjų, Leonidas Pantelkinas, labiau žinomas kaip Lionka Pantelejevas, pravarde Landusis, ruošėsi išeiti į laisvę. Savaime suprantama, neteisėtai.
Prieš dieną prasidėjo legendinio bandito ir jo bendrininkų teismas. Jau po pirmos tribunolo posėdžio dienos Pantelejevas neabejojo, kad jam gresia sušaudymas. Toks scenarijus Lionkai kategoriškai nepatiko, be to, jis jau turėjo išsigelbėjimo planą. Vienas prižiūrėtojas, kuriam buvo pažadėtas dosnus kyšis, sutartą valandą sugebėjo išleisti įkalintuosius iš kamerų ir, pagal vieną versiją, pasakė, kad prie vienos kalėjimo sienos sukrauti rąstai, per kuriuos galima išlipti. Toliau – dingusi elektra, patamsyje kalinys tyliai perbėga per pasimatymų kambarį ir virtuvę, tada lieka perlipti sieną ir – laisvė.
Toks pabėgimas – praktiškai vienintelis „Kresty“ istorijoje, po jo mieste ėmė sklandyti daugybė legendų. Viena iš smagiausių – neva Lionka, vos pabėgęs iš kalėjimo, patraukė į prabangų restoraną švęsti milicijos dienos. Gražu, bet tai pasaka. Pantelejevo „adjutanto“ Dmitrijaus Gavrikovo teigimu, pabėgę jie slapstėsi ir gyveno kaip valkatos. Juk per stebuklą pasprukęs iš kalėjimo Lionka (vienas iš gudriausių nusikaltėlių Rusijos istorijoje, buvęs čekistas) tikrai nevaikštinėtų po Petrogradą. Be to, Milicijos diena pradėta švęsti tik 1962 m.
Nešvarūs skalbiniai
Siuntinių pristatymo tarnybos žymiai palengvina gyvenimą. Veikiausiai taip galvojo ir Hansas Langas, palikdamas Vilicho miesto kalėjimą dėžėje su skalbiniais, siunčiamais į skalbyklą. Ūkio tarnyboje dirbantis nuteistasis reguliariai siuntė skalbti tonas patalynės užvalkalų ir kt.
Pasinaudojęs proga, H. Langas pasislėpė tarp skalbinių ir sėkmingai išvažiavo iš už kalėjimo ribų kurjerio furgone. Kai apie pabėgimą sužinojo, nuteistasis jau buvo pasislėpęs pakelės miške. Ši istorija eilinį kartą įrodo, kad genialiausi sumanymai slypi paviršiuje, tiesa, kartais pridengti nešvariais skalbiniais.
Grasino mediniu pistoletu
Jei racionalūs argumentai neveikia, galima griebtis emocionalių. Pavyzdžiui, bauginti. Svarbiausia – įtikinti oponentą, kad jūsų ketinimai rimti.
Menas manipuliuoti padėjo pasprukti į laisvę vienam iš garsiausių Didžiosios depresijos epochos gangsterių – legendiniam Johnui Dillingeriui. Grasindamas prižiūrėtojams mediniu pistoletu, nuteptu batų tepalu, nuteistasis sėkmingai įveikė daugelį sargybos punktų „Krown Point“ kalėjime Indianoje ir pasislėpė šerifo automobilyje. J. Dillingerio ir Herberto Youngbloodo pabėgimas įėjo į istoriją kaip negirdėto įžūlumo ir laisvės troškimo pavyzdys. Moralas – baimės akys didelės.
Plaustas iš lietpalčių
Buvo laikas, kai pabėgimas iš Amerikos federalinio kalėjimo, įrengto Alkatraso salos forte, atrodė visiškai neįmanomas. Visi bandymai pabėgti iš tvirtovės baigdavosi visišku fiasko. Tačiau 1962 m. nuteistasis Nr. 1441 Frankas Morrisas ir jo bendrininkai broliai Johnas ir Clarence‘as Anglinai padarė tai, kas atrodė neįmanoma – pabėgo iš Alkatraso plaustu, sukonstruotu iš guminių lietpalčių.
Prieš pabėgimą vyko ilgas pasiruošimas. Su grąžtu, padarytu iš metalinio šaukšto ir siurblio variklio, bėgliai atkakliai gręžė sieną, skiriančią vieną kamerą nuo didelio ventiliacijos tunelio. Pažeidimus suokalbininkai pridengdavo kartoninėmis grotomis, sudūrimus užmaskuodavo pasta iš sutrintų senų laikraščių.
1962 m. birželio 11 d. kai miegoti vietoje kalinių sugulė lėlės iš papjė mašė, atėjo metas realizuoti ilgai brandintą sumanymą. Nuteistiesiems pavyko išplaukti nepastebėtiems, jų nei gyvų, nei mirusių taip ir nerado.
Neaišku, kas buvo toliau, tačiau akivaizdu, kad pabėgimas iš Alkatraso visiškai įmanomas. Įžūlios avantiūros detales sudėtos į dokumentinį filmą „Alkatrasas. Ieškant tiesos“, o brolių Anglinų sūnėnai Kenas ir Davidas Widneriai kartu su vyriausiuoju tyrėju Artu Rodericku perplauks San Francisko įlanką, kad padėtų tašką legendinės bylos istorijoje.
Maratono bėgikas
Ankstesnį paleidimą į laisvę galima užsitarnauti ne tik pavyzdingu elgesiu, bet ir greitomis kojomis. Vienas nuteistasis prancūzų kalėjime (deja, jo vardo istorija neišsaugojo) rado būdą, kaip pabėgti nuo savo problemų. Iš pradžių jis pelnė čempiono titulą savo pataisos įstaigoje, o po poros metų, jau įgavęs pasitikėjimo, įkalbėjo administraciją leisti jam dalyvauti atvirame maratone prie Nansi miesto. Maždaug po 20 km bėgikas įsimaišė į kitų bėgikų būrį ir paspruko. Saugantiems policininkams vertėjo žinoti, kad toli gražu ne visi maratono dalyviai pasiekia finišą.