Rusijos žiniasklaidą apskriejo į atsargą išėjusio papulkininkio Sergejaus Valerjevo pasakojimas apie tikrąjį dainininko Igorio Talkovo žudiką.

1991 metų spalio 6-ąją koncertų rūmuose „Jubileinyj“ nušautas Igoris Talkovas tuo metu buvo viena ryškiausių Rusijos pramogų pasaulio figūrų, į kurio koncertus rinkdavosi tūkstančiai gerbėjų.

Nusikaltimas buvo netradicinis ir painus: tą vakarą koncertų rūmuose buvo rengiamas jungtinis Rusijos estrados žvaigždžių koncertas. Didžiausia garbė – užbaigti koncertą – buvo patikėta Olegui Gazmanovui, prieš jį žiūrovams turėjo pasirodyti Igoris Talkovas, o prieš I.Talkovą – rytietiškų bruožų dainininkė Aziza, kurios apsaugos reikalais rūpinosi tuometinis jos mylimasis Igoris Malachovas. Šis vyras buvo spalvinga asmenybė – garsėjo kaip kikbokso meistras, o taip pat kriminaliniame pasaulyje turėjo nemenką autoritetą.

Dainininkė Aziza. Sputnik/Scanpix nuotr.

Ginčas tarp I. Malachovo ir I. Talkovo koncertinės grupės direktoriaus Valerijaus Šliafmano kilo, iš pirmo žvilgsnio, tuščioje vietoje – Azizos mylimasis, teigdamas kad kitoje vietoje tą dieną koncertavusi dainininkė nespės pasiruošti pasirodymui, prašė V. Šliafmano apsikeisti vietomis. Pokalbis vyko pakeltais balsais, mat į I. Talkovo persirengimo kambarį grįžęs V. Šliafmanas pasiguodė, kad Azizos atstovas kalbėjo ne pačiu mandagiausiu tonu.

Pyktelėjęs I. Talkovas paprašė, kad I. Malachovas užsuktų į jo persirengimo kambarį. Šiam atėjus tarp dviejų vyrų įvyko audringas pokalbis, po kurio I. Talkovo apsaugininkai, buvę Tulos desantininkai, išsivedė kikboksininką į koridorių. Čia vėl „pasižymėjo“ V. Šliafmanas, įkandin I. Malachovo metęs įžeidžiančią frazę, po kurios Azizos mylimasis iš užančio išsitraukė „Naganą“ (kiti šaltiniai mini „Makarovą“). Persigandęs V. Šliafmanas vėl atsidūrė I. Talkovo kambarėlyje, prašydamas atlikėjo ko nors griebtis. Dainininkas stvėrė dujinį pistoletą ir, išbėgęs į koridorių, paleido kelis šūvius į I. Malachovo pusę. Dėl pernelyg didelio atstumo, o galbūt dėl senų šovinių, laukto efekto nebuvo, tačiau šia situacija pasinaudoję I. Talkovo apsaugininkai parvertė kikbosininką ant grindų, kuris spėjo paleisti kelis šūvius iš savo revolverio – viena kulka pataikė į grindis, kita – į dėžę nuo aparatūros. Koridoriuje kilo tikras chaosas: ginklas buvo išmuštas iš I. Malachovo rankų, o įsiutęs I. Talkovas dujinio pistoleto rankena ėmė daužyti kikboksininkui per galvą. Per kilusią sumaištį nuaidėjo dar vienas šūvis, I. Talkovas dar ištarė žodžius „Kaip skauda“ ir susmuko. Po kelių minučių artistas mirė – o tuo metu į koncertų rūmus susirinkę žiūrovai klausėsi Igorio Nikolajevo dainų ir nė neįtarė, kokia gi ką tik tragedija įvyko užkulisiuose.

Pagal vieną versijų, ginklą, iš kurio buvo nušautas I. Talkovas, V.Šliafmanas paslėpė koncertų rūmų tualeto bakelyje, vėliau jį perdavė Azizai, ši – savo padėjėjai, o ji – I. Malachovui. Iš rūmų važiuodamas taksi kikbosininkas revolverį išardė dalimis ir išmetė į skirtingus miesto kanalus.

Spalio 10-ąją buvo paskelbta I. Malachovo paieška, tačiau jau po kelių dienų kikbosininkas pats prisistatė į milicijos skyrių. Po įvairių eksperimentų ir ekspertizių buvo nustatyta, kad I. Malachovas negalėjo paleisti mirtino šūvio. 1994 metų gegužės mėnesį I.Malachovas buvo nuteistas sąlygine pustrečių metų laisvės atėmimo bausme už šaunamojo ginklo įsigijimą ir nešiojimą.

Tyrėjų žvilgsniai krypo ir į V.Šliafmaną, kuris praėjus pusmečiui po žmogžudystės emigravo į Izraelį. Dėl painių tuometinių Rusijos ir Izraelio santykių tik 1997 metais Izraelio teisėsaugininkai pareiškė, jog yra pasiruošę tirti bylą ir, jei įtarimai pasitvirtins, V.Šliafmanas bus nuteistas šioje šalyje. Buvusio I. Talkovo grupės direktoriaus kaltė nebuvo įrodyta, o pats V.Šliafmanas, po persikėlimo į Izraelį pakeitęs savo pavardę ir tapęs Vysociu, 2012 metais duodamas interviu Rusijos žiniasklaidai, tvirtino, kad mirtiną šūvį paleido I.Malachovas.

Po skambaus nusikaltimo I. Malachovas dingo ir iš žiniasklaidos, ir iš Azizos akiračio. Ir tik po 22 metų, 2013 metais, kuomet jis dėl kepenų cirozės buvo paguldytas į ligoninę, paaiškėjo, jog jis taip pat yra pakeitęs pavardę (tapo Igoriu Rusu), vedęs aktorę Kseniją Kuznecovą ir augina du vaikus.
I.Malachovas-Rusas mirė 2016 metais, sulaukęs 53 metų. Pasak buvusio pareigūno Sergejaus Valerjevo, I. Malachovas jam apie mirtiną šūvį prisipažino iš karto po to, kai buvo sąlyginai nuteistas už ginklo saugojimą.

„Kai susitikome, jis tyliai pasakė: „Noriu tau pasakyti, kad tai buvo mano šūvis. Turi duoti žodi, kad tu neprasitarsi“. Aš tylėjau 25 metus. Aš esu stačiatikis ir daugiau nebenoriu kartu su savimi nešiotis šios nuodėmės. I. Malachovo nebėra tarp gyvųjų ir aš pasiruošęs duoti parodymus, jei tai padės panaikinti įtarimus, kad I. Talkovą nušovė V. Šliafmanas“, - Rusijos žiniasklaida cituoja buvusį pareigūną Sergejų Valerjevą. Pasak jo, gyvenimas skaudžiai nubaudė I. Malachovą. Po I. Talkovo mirties kikboksininkas kuriam laikui buvo užsidaręs vienuolyne, vėliau savęs ieškojo pagonybėje, mistikoje, o paskutinius penkiolika savo gyvenimo metų intensyviai svaiginosi alkoholiu – prieš pat mirtį viršsvorio kamuojamas buvęs kikboksininkas buvo sunkiai atpažįstamas, praradęs beveik visus draugus. „Dievas atėmė iš jo pinigus ir grožį“, - sakė Sergejus Valerjevas.

Tragiškai susiklostė ir trijų Tulos desantininkų, lemtingąją 1991 metų spalio 6-ąją saugojusių I. Talkovą, likimas: Aleksandras Barkovskis 1996 metais buvo užmuštas per restorane kilusias muštynes, Andrejus Bondarenko nusižudė iš trečio aukšto iššokęs žemyn galva. Vienintelis Sergejus Ignatenko, į kurį buvo pasikėsinta bent kelis kartus, liko gyvas ir gyvena slapstydamasis, prisidengęs svetima pavarde.

Per pastaruosius 25 metus ne kartą buvo keliamos versijos, kad prie I. Talkovo žūties rankas galėjo prikišti ir specialiosios tarnybos, taip tarsi norėdamos perspėti dainininkus, jog jiems geriau neliesti politinių temų.