1940 metų rugpjūčio 24 dieną pradėtas naudoti įspūdingų matmenų „Bismarck“ turėjo tapti Anglijos, su kuria tuo metu kariavo Vokietija, laivyno siaubu, tad britai šio monstro likvidavimui skyrė ypatingai daug dėmesio ir pajėgų.

1941 metų gegužės 21 dieną britų žvalgyba „Bismarck“ užtiko tūnantį fjorduose netoli Norvegijos Bergeno miesto, tačiau kol čia atskrido anglų bombonešiai, „Bismarck“ ir jį lydėjęs sunkusis kreiseris „Prinz Eugen“ jau buvo išplaukę šiaurės poliarinio rato link, taip apmulkinę britus, nacių laivų ieškojusius gerokai piečiau.

Gegužės 23-iosios vakarą britai vokiečių pėdsakus rado už kelių šimtų kilometrų nuo Islandijos krantų, o kitos dienos rytą čia užvirė mūšis, pasibaigęs kraupia britų Karališkojo laivyno tragedija.

Anglų pasididžiavimas – linijinis kreiseris „Hood“ ir „Prince of Wales“ paleido kelias salves į už 22 kilometrų esančius „Bismarck“ ir „Prinz Eugen“.

„Bismarck“ kapitonas Ernstas Lindemannas iš pradžių vengė atsakyti ugnimi į priešininkų atakas, tačiau britams tęsiant apšaudymą, pranešė įgulai neleisiąs priešininkams nebaudžiamiems apšaudyti Trečiojo Reicho pasididžiavimo. Penktoji „Bismarck“ salvė tapo lemtinga britų „Hood“ - vokiečių paleisti sviediniai pataikė tiesiai į „Hood“ šaudmenų atsargų sandėlį, laivas skilo pusiau ir netrukus nugarmėjo į dugną. Iš 1417 įgulos narių pavyko išsigelbėti tik trims.

„Prince of Wales“ dar bandė tęsti mūšį, tačiau nepalankiai klostantis aplinkybėmis, pasinaudoję dūmų uždanga, pačiu laiku paspruko iš kovos lauko.

Laivų mūšyje „Bismarck“ taip pat nukentėjo, tad jo kapitonas nusprendė pasukti laivą į okupuotos Prancūzijos uostą remonto darbams, o „Prinz Eugen“ turėjo savo žygį tęsti savarankiškai.

Po „Hood“ netekties britai buvo baisiai įsiutę, o gynybos ministras Winstonas Churchillis įsakė nuskandinti „Bismarck“, atidedant kitas Karališkojo laivyno užduotis. Į pagalbą buvo pasitelkti ir lėktuvnešiai, suvaidinę nemenką vaidmenį „Bismarck“ sunaikinime.

Būtent iš lėktuvnešio „Ark Roayl“ gegužės 26-osios vakarą kartu su keturiolika kitų torpednešių pakilo ir Jocko Moffato pilotuojamas „Swordfish“ - būtent jo įgulai pavyko sėkmingai paleisti torpedą, kuri sugadino vokiečių monstro vairo mechanizmą. Nors įgula ir bandė jį pataisyti, tačiau jų pastangos buvo bevaisės – mechanizmas taip ir liko užstrigęs, o praktiškai nevaldoma tapusi didžiulė karo mašina tapo puikiu taikiniu.

Gegužės 27-osios rytą „Bismarck“ ėmė daužyti britų karo laivų salvės – iš pradžių „Rodney“ ir „King George V“, o šiems ištuštinus sviedinių atsargas naikinamąjį darbą tęsė „Norfolk“ ir „Dorsetshire“. Viena po kitos buvo sunaikintos „Bismarck“ patrankos, tiesioginis pataikymas į kapitono tiltelį nusinešė keliolikos karininkų gyvybes (manoma, kad tarp jų buvo ir 47 metų „Bismarck“ kapitonas Ernstas Lindemannas, ir 52 metų admirolas Giunteris Liutjensas), viršutinis denis buvo visiškai sunaikintas, tačiau „Bismarck“ neskendo, o įgula nenuleido kovos vėliavų.

Iki šiol svarstoma, ar „Bismarck“ pribaigė britų laivų paleistos torpedos, ar plaukiojančią tvirtovę nuskandino pati įgula, atvėrusi kingstonus (vožtuvus užbortiniam vandeniui įleisti), pro kuriuos siūbtelėjo vanduo ir gigantiškas laivas nugrimzdo į daugiau nei 4 kilometrų gylį už 600 kilometrų nuo Airijos Korko miesto. 2002 metais garsus amerikiečių režisierius ir povandeninio pasaulio tyrinėtojas Jamesas Cameronas surengė ekspediciją, per kurią buvo įsitikinta, kad „Bismarck“ kingstonai buvo atidaryti.

„Bismarck“ katastrofos nuostoliai buvo siaubingi – iš 2200 įgulos narių buvo išgelbėti tik 116. Vargu, ar žuvusiųjų artimuosius galėjo paguosti britų admirolo Johno Torvey memuaruose įrašyti žodžiai, jog „Bismarck“ įgula herojiškai kovėsi pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis.

Lakūno, kurio „Swordfish“ ekipažas paleido lemtingą torpedą, tapusia „Bismarck“ tragedijos pradžia, gyvenimas susiklostė kur kas sėkmingiau.

Jockas Moffatas. Vida Press nuotr.

Po aštuonerių tarnybos metų Jockas Moffatas 1946 metais išėjo į atsargą turėdamas komandoro leitenanto laipsnį. Buvęs kariškis visa galva pasinėrė į viešbučių verslą, tačiau nepamiršo ir aviacijos – mėgėjo piloto licenciją turėjęs Jockas Moffatas iki pat senatvės sėsdavo prie šturvalo.