Sveika, redakcija,
Džiugu, kad mano pamėgtas DELFI sukūrė platformą, skirtą ir mums,vyrams. Tačiau, žinoma, aš nesiruošiu žarstytis ditirambais, nors pradžia yra ir nebloga. Žodžiu, aš ne apie tai, kokie Jūs šaunūs, operatyvūs ir t.t. Jau seniai noriu pasidalinti savo gana intymia istorija (juk tai nelabai tiktų DELFI Piliečiui, ar ne?) ir galų gale didesniame nei mano bičiulių rate išsiaiškinti, ar tada aš suklydau. O galbūt laimėjau?
Pradėsiu iš toli. Patenku į amžiaus grupę, kurie yra virš 35 metų, bet dar ne keturiasdešimtmetis, esu vedęs, auginu tris vaikus. Taigi, gyvenimas teka savo vaga, viskas klostosi neblogai, tačiau dažnai prisimenu vieną įvykį, nutikusį prieš septynerius-aštuonerius metus, ir tai man iki šiol neduoda ramybės. Todėl ir rašau, tikėdamasis, kad virtualioje erdvėje po anonimų kaukėmis atsiras ir daugiau tokių žmonių, atsidūrusių panašiose situacijose.
Dėl visko „kaltas“ mano gimtadienis, kurį su darbo kolegomis pradėjome švęsti dar kabinete, o vėliau persikėlėme į vieną Viršuliškių piceriją, kur toliau per rankas ėjo taurelės ir bokalai, bokalai ir taurelės. Žvejyba, suknistas darbas, servisiukų meistrai, jaunų dienų prisiminimai – kalbos liejosi laisvai, tačiau kiekvienas, kad ir šauniausias vakarėlis turi savo pradžią ir pabaigą. Kolegos vieni po kito stojosi nuo stalo ir teisindamiesi, kad „žmona ir taip pyks, o dar ir vaikus ryte reikia nuvesti į darželį“, skubėjo į namus.
Aš tuo metu dar nebuvau vedęs, draugė, su kuria gyvenome, buvo išvykusi, tad buvau nieko prieš išmesti dar vieną burnelę. Juo labiau, kad laukė ilgas savaitgalis, o ir priešais prie stalo likęs vienintelis kolega, panašu, irgi niekur neskubėjo. Ir vėl – kalbos kalbelės, tik šį kartą gerokai intymesnėmis temomis. Šarūnas (taip pavadinkime mano kolegą) gerokai įsismarkavo, visiškai perėmė iniciatyvą į savo rankas, o ir petraukti jį nebuvo jokio noro, mat jis labai jau vaizdžiai pasakojo apie savo žygdarbius Vilniaus „sekso scenoje“. Tiesą sakant, buvo sudėtinga suprasti, ar jis meluoja, teigdamas, kad turi nemažą laisvo elgesio ir jų sutenerių kontaktų bazę, o gal iš tiesų į skrandį susiverstos taurelės jam atrišo liežuvį ir paskatino pasigirti savo žygdarbiais, juo labiau, kad jis ir darbe garsėjo kaip „babnikas“.
Daug teko jo istorijų išgirti – jaučiu, nebloga knygą būtų galima parašyti. Tačiau kai picerijos padavėja atėjo ir mandagiai priminė, kad laikas atsiskaityti, nes užeiga užsidaro, jis gudriai mirktelėjo akimis ir pasiteiravo: „Na, tai nori gimtadienio dovanos?“. Nesupratau, ką jis turėjo mintyje, bet atsakiau, kad „noriu“.
„OK. O su viena ar dviem nori pasimylėti?“ Pajaučiau, kad akimirksniu prablaivėjau: gal jis, šelmis, visai nejuokauja? Su dviem merginomis lovoje per savo gimtadienį? Štai čia būtų gyvenimo nuotykis. Pajutau, kaip išdžiūvo gerklė. „Na, ko lauki, juk turbūt su dviem dar nebuvai?“. Jis buvo teisus – mačiau tai pornografinėse juostose, tačiau neįsivaizdavau, kad štai tokią dieną tai gali tapti realybe. „Tai važuojam? Apsispręsk ir skambinu – tikrai neblogos mergužėlės“.
Dar keliolika įtemptų sekundžių.
Norėjau sakyti „važiuojam“, bet pasakiau „gal kada kitą kartą“. Kolega neslėpė nusivylimo, o aš, grįžęs namo ir išsitiesęs lovoje lengviau atsidusau – nežinau, ko išsigandau: ar neištikimybės faktoriaus, ar technikos, tai darant su dviem moterimis, neišmanymo. O galbūt bijojau, kad vakaras picerijoje mane taip išsekino, jog niekas nebūtų sugebėjęs pakelti mano ginklo. O galbūt nuotaiką pradangino įsivaizdavimas, kaip tos moterys galėtų atrodyti, juk tikriausiai ne gražuolės lauktų. Tačiau juk tai būtų buvęs gyvenimo nuotykis? O galbūt gyvenimo praradimas?
Kiek kartų vėliau su savo bičiuliais kalbėdavomės apie seksiuką, jie visada sakydavo, kad panašioje situacijoje šimtu procentu būtų pasinaudoję pasiūlymu. Tačiau ar tikrai? Galbūt tai greičiausiai tik kieto vaikino pozicija, kuri išgaruoja, kai gyvenimas iš tiesų prašo pasirinkti – taip arba ne. Štai dėl to jums ir siunčiu elektroninį laišką, tikėdamasis komentaruose perskaityti, kaip elgėsi vyrukai, atsidūrę panašiose situacijose.