Per jo daugiau nei keturiasdešimt metų trukusį šalies valdymą ekscentriškasis Libijos vadovas iš herojaus revoliucionieriaus ir vertinamo strateginio partnerio virto paniekintu ir tarptautinės bendruomenės atstumtuoju. Valdydamas šalį jis išplėtojo savo politinę filosofiją didelę įtaką padariusioje (bent jis pats taip manė) Žaliojoje knygoje, kuri turėjo nustelbti Platono, Džono Loko ir Karlo Markso raštus.
M. Gaddafi, kurio tėvas buvo beduinas, gimė Libijos dykumoje pastatytoje palapinėje. Jis buvo geras mokinys ir 1963 m. baigė Libijos universitetą. Taip pat įrodė esąs giliai tikintis musulmonas ir užsidegęs arabų patriotas, todėl anksti pradėjo mąstyti apie Libijos karaliaus Idriso I nuvertimą. M. Gaddafi 1965 m. baigė Libijos karo akademiją ir greitai kilo karjeros laiptais kariuomenėje. Visą laiką jis planavo šalyje įvykdyti perversmą su jam ištikimais kariuomenės pareigūnais.
Pagaliau Gaddafiui pavyko įgyvendinti ilgai regztą planą 1969 m. rugsėjo 1-ąją ir perimti valdžią į savo rankas. Jam buvo suteikti kariuomenės vado titulas bei naujai įkurtos Libijos vyriausybės pirmininko pareigos.
Naujasis valstybės vadovas 1970 m. panaikino JAV ir Didžiosios Britanijos karines bazes, kurios buvo įkurtos Libijoje. Tais pačiais metais jis išvarė iš šalies didžiąją dalį italų ir žydų kilmės gyventojų bei 1973 m. nacionalizavo naftos išteklius.
Diktatoriaus nurodymu įstatymu buvo uždrausta lošti ir gerti alkoholinius gėrimus. Jis keletą kartų bandė nesėkmingai suvienyti Libiją su kitomis arabų valstybėmis ir buvo kategoriškai nusiteikęs prieš derybas su Izraelio valstybe bei tapo tam prieštaraujančių arabų valstybių lyderiu.
Nuo 1974 m. diktatorius Libijoje palaikė ir plėtojo „islamiško socializmo“ idėją, kuri buvo išdėstyta garsiojoje Žaliojoje knygoje. Pagrindinė joje išreikšta mintis - nacionalizuoti tam tikrus šalies ekonominius sektorius, kurie neva būtų valdomi per „liaudies kongresą“, profesines sąjungas ir kitas masines organizacijas.
Pats diktatorius tarptautinės bendruomenės pradėtas vertinti kaip sunkiai prognozuojama ir nepastovi asmenybė. Jo vadovaujama vyriausybė pradėjo remti visame pasaulyje įvairaus plauko antivakarietiškas revoliucines ir teroristines grupuotes, tarp kurių buvo „Juodosios panteros“ ir „Islamo tauta“.
Libijos agentų būriai žudė emigravusius režimo oponentus, o M.Gaddafio valdoma valstybė buvo įtarta, kad yra susijusi su keliomis įvykdytomis teroristinėmis atakomis Europoje. Tokie vykdyti nusikaltimai lėmė, kad šalis buvo įtraukta į konfliktą su JAV ir 1986 m. balandį keletas Amerikos karo lėktuvų subombardavo kelias Libijos vietoves, kuriose žuvo arba buvo sužeisti keli diktatoriaus vaikai, o jis pats kuriam laikui dingo iš akiračio.
Kai Libija buvo apkaltinta, kad prisidėjo prie virš Škotijos skridusio civilinio lėktuvo susprogdinimo, jai buvo pritaikytos Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) ir JAV sankcijos, kurios dar labiau izoliavo keistuolio valdomą šalį.
Neturėjo nei sąžinės, nei gailsečio
Tačiau ne tik vidaus ir užsienio politika išskyrė M. Gaddafį kaip žiaurų ir nuožmų diktatorių, bet ir jo asmeniniai poreikiai. Jis buvo apkaltintas sunkiais seksualiniais nusikaltimais.
Teigiama, kad ilgametis Libijos diktatorius pagrobė ir išprievartavo šimtus paauglių merginų specialiai įrengtuose sekso požemiuose. Nukentėjusiosios ir liudininkai pasakojo, kad šalies lyderis išsirinkdavo savo aukas mokyklose ar koledžuose, kai paglostydavo joms galvas.
Vėliau saugumo pareigūnai nuvesdavo „išrinktąsias“ į specialiai įrengtus apartamentus, kur diktatorius jas išprievartaudavo. Tripolio universitete netgi buvo įrengtas ginekologinis kambarys, kur merginos būdavo patikrinamos ar nenešioja lytiškai plintančių ligų.
„Kai kurioms mergaitėms buvo tik keturiolika metų, - prisiminimais dalijosi viena Tripolio mokyklos mokytojų. - Jie paprasčiausiai paimdavo norimą mergaitę. Jie neturėjo sąžinės, moralės, nė kruopelytės gailesčio netgi jei mergaitė buvo tik nekaltas vaikas“.
Vienos pagrobtos merginos buvo laikomos ilgus metus, kitas išmesdavo fiziškai sužalotas. „Viena tiesiog pradingo ir niekada nebuvo surasta. Kita buvo rasta po trijų mėnesių – supjaustyta, išprievartauta ir gulinti viduryje parko. Ji buvo palikta mirti“, - byloja liudininkai. Taip pat kai kurios aukos būdavo įdarbinamos M. Gaddafio moteriškojo būrio apsaugoje ir kentėjo ilgalaikius prievartavimus, smurtą bei buvo verčiamos stebėti, kaip žudomi režimo priešininkai.
M.Gaddafi su apsaugininke. Reuters/Scanpix nuotr.
„Vieną ankstų rytą mus nuvedė į uždarytą koridorių, - prisimena viena M.Gaddaffio specialiojo būrio kovotoja. - Mes turėjome stebėti septyniolikos studentų nužudymą. Mus vertė skanduoti ir rėkti. Turėjome apsimesti, kad džiaugėmės vaizdiniu. Jie paeiliui juos visus nušovė“.
„Moteris pirmiausia būdavo išprievartaujama diktatoriaus ir perleidžiama kaip daiktas vienam iš jo sūnų ir galiausiai aukštas pareigas užimančiam pareigūnui“, – teigė psichologė Seham Sergewa, kuri ėmė iš aukų interviu Tarptautiniam kriminalinių nusikaltimų teismui.
Berniukai irgi buvo priversti tarnauti vadovo hareme. „Jis neturėjo jokių seksualinių tabu, – aiškino buvęs protokolo viršininkas Nuri Al Mismari – Jauni berniukai ir visa kita. Jis turėjo savo berniukų. Jie buvo vadinami „paslaugų grupe“.
M.Gaddafi neturėjo jokių seksualinių tabu. Reuters/Scanpix nuotr.
Taip pat yra įrodymų, kad M. Gaddafi nukautų politinių oponentų kūnus laikė šaldikliuose. Užsienio reikalų ministro, ne visuomet sutardavusio su diktatoriumi, žmona Baha Kikhia prisimena, kad vieną dieną jos vyras paprasčiausiai dingo. Tik kai buvo nuverstas režimas, ji išsiaiškino, kad vyro kūnas buvo tarp kitų, kurie buvo laikomi šaldikliuose.
„Jam patiko savo aukas laikyti šaldikliuose, kad galėtų vėl į jas žiūrėti. Jos buvo kaip kokie suvenyrai, į kuriuos žiūrėdamas diktatorius galėdavo įsivaizduoti visagaliu. Rasta kūnų, kurie išlaikyti net 25 – erius metus“, - pasakoja diktatoriaus nusikaltimus tyrę ekspertai.
2011 m. įsižiebęs „arabų pavasaris“ praūžė ir per Libiją. Iš pradžių M. Gaddafio režimas visomis išgalėmis ir turėta karine galia stengėsi suvaldyti arba tiesiog išžudyti į gatves išėjusius nepatenkintus piliečius, tačiau net ir tokiomis priemonėmis nepavyko sulaikyti įtūžusios minios. „Pasiutęs Šuo“ sulaukė seno šuns likimo – buvo nužudytas maištininkų.
M.Gaddafio auksinis pistoletas. Reuters/Scanpix nuotr.