Tačiau kai kurie modeliai vis dėlto išlaikė laiko testą. Pirmasis B-52 „Stratofortress“ bombonešio skrydis įvyko jau 1952 metais, bet jis vis dar naudojamas ir šiandien. Naujasis C-130 transporto lėktuvas yra paremtas modeliu, kuris pradėtas naudoti 1954 metais.
Tačiau tai yra bombonešiai ir transporto lėktuvai, jie vienas prieš kitą nekovoja. Tuo metu naikintuvai susiduria su ypatinga ilgaamžiškumo problema, nes jie turi tiesiogiai konkuruoti su naujesniais modeliais. Taigi, labai nedaug naikintuvų modelių tapo ilgaamžiais – tiek gamyboje, tiek tarnyboje. Tačiau MiG-21 (NATO terminologijoje vadinamas „Fishbed“) naikintuvas yra išimtis, rašo „National Interest“.
MiG-21 naikintuvo pradinio tinkamumo studijos prasidėjo 1953 metais. MiG-15 ir MiG-17 sėkmė rodė, kad sovietų oro erdvės inžinieriai gali varžytis su kolegomis iš Vakarų. Taigi, sukūrę MiG-19, sovietai turėjo savo pirmąjį viršgarsinį naikintuvą. Tačiau naikintuvų gamybos pirmaisiais dviem dešimtmečiais technologijos pasikeitė taip greitai, kad naikintuvai, dominavę Korėjos kare, jau iki XX a. 6 dešimtmečio vidurio buvo nusidėvėję. MiG-15 galėjo sudoroti B-29 naikintuvus, bet negalėjo pavyti modernių amerikietiškų bombonešių. Sovietai norėjo, kad MiG-21 šią situaciją pakeistų, suteikiant jam efektyvaus pranašumo ore galimybę.
Jaunavedžiai fotografuojasi MiG-21 ir MiG-17 fone. Vida Press nuotr.
MiG-21 naikintuvas turėjo vidinę patranką ir galimybę gabenti dvi - šešias raketas (raketos pirmiausiai pradėtos naudoti būtent „Fishbed“ naikintuvuose). Kaip ir dauguma naikintuvų, MiG-21 galiausiai pradėtas naudoti atakoms žemėje, kurių metu jis galėjo gabenti ribotą kiekį bombų ir raketų. Kaip ir su daugumą kitų savo naikintuvų, sovietai naikintuvą MiG-21 norėjo kontroliuoti nuo žemės, šitaip eliminuodami griozdiškos, sudėtingos radarų įrangos poreikį.
Iš viso tarp 1959 ir 1985 metų Sovietų Sąjunga pagamino 10 645 „Fishbeds“ naikintuvų. Indija pagal licenciją ir technologijos perkėlimo sutartį su Maskva sukonstravo dar 657 naikintuvus, o tuometinė Čekoslovakija pagal licenciją pagamino dar 194. Kinijos Liaudies Respublika sudėtingomis ir šiek tiek įtartinomis aplinkybėmis įsigijo pakankamą kiekį lėktuvų ir technikos dokumentų, kad perkonstruotų MiG-21 į Chengdu J-7/F-7. Tarp 1966 ir 2013 metų Kinija pagamino apie 2400 tokių naikintuvų. Bendri skaičiai padaro „Fishbed“ naikintuvą iki šiol daugiausiai gaminamu viršgarsiniu lėktuvu pasaulio istorijoje.
MiG-21 inžinieriai turėjo susidoroti su eile pagrindinių problemų. Modernūs naikintuvai neskrenda žymiai greičiau ir geriau nemanevruoja nei MiG-21. Nors jie gali gabenti daugiau artilerijos ir turi sudėtingesnę elektroninę įrangą, daugelio šalių oro pajėgos tai gali laikyti prabanga; jos iš tikrųjų nori pigaus, greito, lengvai prižiūrimo lėktuvo, kuris gali patruliuoti oro erdvėje ir esant reikalui numesti keletą bombų. „Fishbed“ naikintuvas tam puikiai tinka.
Tačiau „Fishbed“ naikintuvas negalėjo būti labai naudingas Vakaruose. Jis negali gabenti daug artilerijos ir jame nėra vietos sudėtingai elektroninei įrangai. Jo kabinos forma susiaurina piloto regos lauką. Tačiau jis puikiai patenkino sovietų poreikį turėti iš žemės valdomą naikintuvą, kuris galėtų skristi ir kovoti Vakarų Europoje, taip pat veikti kaip gaudantysis lėktuvas.
Šaltojo karo metu JAV įsigijo keletą MiG-21 variantų (galiausiai įsigydami J-7 eskadrilę iš Kinijos). Bendrai kalbant, amerikiečių pilotai gerai atsiliepė apie šį lėktuvą ir pratybų metu jis veikė puikiai. Iš tiesų, gerai paruošti amerikiečių pilotai greičiausiai išnaudojo MiG-21 potencialą žymiai geriau nei būtų sugebėję dauguma sovietų pilotų.
MiG-21 niekada taip ir neteko dalyvauti NATO – Varšuvos pakto šalių kare, bet jam teko matyti tikrai nemažai veiksmo.
Vietnamo kare buvo pasinaudota tuo, kad MiG-21 yra itin ploni. Dėl jų dydžio ir greičio buvo įmanoma perskristi pro bombonešius taip greitai, kai šie negalėtų vizualiai identifikuoti šių naikintuvų ir nusitaikyti. „Fishbed“ naikintuvų dydis ir manevringumas taip pat leido jiems išvengti pirmųjų raketų oras–oras. Po atakų, MiG naikintuvai tiesiog skuosdavo „namo“.
Vienintelė išimtis – 1967 metų sausio 2 diena, kai F-4 naikintuvų „Phantom II“ grupė, vadovaujama legendinio piloto Robino Oldso, įtraukė šiaurės vietnamiečių vadus į pragaištingą kovą. Tą dieną „Fantomai“ numušė septynis „Fishbeds“ naikintuvus, įskaitant vieną, pilotuojamą Nguyeno Vano Coco, kuris išgyveno, ir vėliau iki karo pabaigos numušė devynis naikintuvus. Šis faktas Nguyenui leido tapti sėkmingiausiu visų laikų „Fishbed“ pilotu, nors keli kiti vietnamiečiai ir keli Sirijos pilotai taip pat pasiekė išskirtinių rezultatų pilotuodami MiG-21.
MiG-21 tarnavo Artimųjų Rytų karuose. Izraelio gynybos pajėgos Šešių dienų kare per pirmąsias atakas „nukankino“ Egipto ir Sirijos „Fishbed“ naikintuvus. „Fishbed“ kovojo prieš Izraelio naikintuvus Yomo Kippuro (arba Spalio kare) ir Libano kare. Jie buvo dažniausiai sunkiai apgadinami labai gabių Izraelio pilotų. Vienoje situacijoje Izraelio naikintuvai iš pasalų užpuolė ir sunaikino kelis MiG-21, pilotuojamus sovietų pilotų.
Vakarų lėktuvų sėkmė prieš „Fishbed“ naikintuvus Artimuosiuose Rytuose ir Angoloje privertė daugelį padaryti išvadą, kad sovietų naikintuvai yra pasenę ir nusileidžia Vakarų „kolegoms“. Tačiau sunku lyginti pilotų pasirengimą. Pilotų pratybų metu MiG-21 pasirodė labai gerai. Pavyzdžiui, Indijos MiG-21 dalyvavo 1965 metų Indijos – Pakistano kare ir kovojo prieš kitus naikintuvus 1971 metų kare ir Kargilo kare. „Fishbed“ naikintuvai taip pat save reabilitavo Irano – Irako karo oro kovose.
Veikiančių MiG-21 skaičius pradėjo mažėti XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje ir 10 dešimtmetyje, nes fronto linijose juos pakeitė modernesni modeliai, be to, Sovietų Sąjungos griuvimas lėmė dramatišką Rusijos galios mažėjimą. Šalys klientės taip pat pajuto sunkią padėtį ir negalėjo daugiau išlaikyti šių lėktuvų. Tačiau daug šalių savo oro pajėgose ir toliau naudoja kinišką MiG-21 variantą.
Šiuo metu MiG-21 tarnauja aštuoniolikos šalių oro pajėgose visame pasaulyje, tarp jų ir dviejose NATO narėse (Rumunijoje ir Kroatijoje). Nuo 1960 metų „Fishbed“ naikintuvai priklausė apie keturiasdešimčiai kitų oro pajėgų (skaičiuoti gana sudėtinga, nes kartais šalys nustodavo egzistuoti anksčiau nei jiems tarnavo MiG naikintuvai). J/F-7 tarnauja trylikoje šalių, ir yra išleisti užtarnautam poilsiui keturiose. Kinija, Rusija ir Ukraina vis dar juos išlaiko ir egzistuojantiems lėktuvams kuria patobulinimus. 3D spausdinimo technologija šiuolaikiniams operatoriams gali palengvinti jų „Fishbed“ naikintuvų išlaikymą tarnyboje, nes galima atsargines dalis ir patobulinimus galima pagaminti šalies viduje.
Keli „Fishbed“ naikintuvai, šiandien esantys tarnyboje, turi daug panašumų su naikintuvu, kuris buvo pagamintas 1959 metais. Be abejo, jie gabena kitokius, žymiai sudėtingesnius ginklus, įskaitant ir R-60 AAM, „Magic 2“ ir „Phyton III“. Tai juos daro žymiai pavojingesniais už jų senesnius giminaičius. Be to, jų elektronikos patobulinimai pagerino radarų ir komunikacijos įrangą bei suteikė galimybę pristatyti ypatingai tiksliai valdomus ginklus.
Kinija užbaigė J-7 gamybą, kas reiškia, kad mes jau matėme iš gamyklos išriedant paskutinį MiG-21 variantą. Kroatija ir Rumunija nustos naudojusios savo „Fishbeds“ naikintuvus artimiausiu metu. Po keleto incidentų, Indija galiausiai išleidžia savo MiG-21 į „pensiją“. Kinijos J-7 buvo perkelti į vidaus gynybą ir pratybas.
Tačiau tai tikrai nereiškia, kad „Fishbed“ naikintuvams atėjo galas. Daug J-7 ir F-7 (eksportuojamo J-7 modelio pavadinimas – red. pastaba) modelių išlieka sąlyginai neseni ir dar kurį laiką gali likti tarnyboje. Bangladešas 2013 metais įsigijo paskutinį F-7 naikintuvų tuziną ir jiems artimiausiu metu pakaitalo nebereikės. Daugelio šalių oro pajėgoms paprasčiausiai nereikalingi daug sudėtingesni ar brangūs naikintuvai. Šimtametis naikintuvas gali būti niekada nesukurtas (nors B-52 galėtų pasiekti tą skaičių prieš galutinai jo atsisakant). MiG-21 lengvai pasieks šešiasdešimtmetį, o gal net septyniasdešimtmetį. Jis vis dar išlieka tuo lėktuvu, kurį galima vadinti ikona viršgarsinių naikintuvų eroje.