Ir nepaisant tarptautinės bendruomenės pasipiktinimo, Rijadas nė neketina švelninti savo teisinės sistemos.
Teisė pagal sauditus
Tai yra paaiškinama: Saudo Arabija – absoliuti teokratinė monarchija, kur visa teisingumo sistema yra pastatyta ant religinio pamato. Viešpataujanti religija – islamas, viešpataujanti konfesija – sunizmas, viešpataujanti religinė srovė – vahabizmas. Todėl Saudo Arabijoje, kaip ir „Islamo valstybėje“, su kuria karalystė oficialiai kariauja, veikia šariato įstatymai.
Todėl nestebina, kad sauditų teisingumas aiškiai skiriasi nuo vakarietiškojo: kaltinimui ar išteisinimui dažnai užtenka tik priesaikos, advokatai neretai laikomi nereikalinga prabanga, galimos nepilnamečių ir psichiškai nesveikų asmenų egzekucijos, skiriant bausmę nėra jokio skirtumo (bent jau formaliai) tarp karalystės gyventojų ir užsieniečių (pavyzdžiui, sausio 2 d. mirties bausmė buvo įvykdyta Čado ir Egipto piliečiams).
Pagal šariatą, teisėjas gali paskirti trijų rūšių bausmę: „hadą“ – už nusikaltimus prieš moralę ir viešąją tvarką – pijokavimą, azartinius žaidimus, šmeižtą, ištvirkavimą, „kisą“ – bausmė pagal principą „akis už akį“, kuri skiriama už žmogžudystę ir sunkius kūno sužalojimus, ir „tazirą“ – bausmė ir pamokymai už viešosios tvarkos pažeidimus, tokius kaip homoseksualumas, svetimavimas, vagystė turguje, nepaklusimas valdžiai, pasninko nesilaikymas ir t.t.
„Hadas“ dažniausiai numato viešą nuplakimą rimbu, „kisas“ leidžia apmokėti padarytą žalą pinigais, o štai „taziras“ turi labai plačias ribas – nuo tiesiog pamokymo iki galvos nukirtimo vėliau viešai kūną demonstruojant, rašo lenta.ru
Gydantis rimbas
Dažniausiai užsienio žiniasklaidos dėmesio centre atsiduria bausmės nuplakant rimbu. Nors tokia bausmė yra išplitusi beveik visame musulmoniškame pasaulyje, Saudo Arabija išsiskiria iš bendro fono. Ten žmonės mušami dažniau ir daugiau. Jokių griežtų normų nėra: šariato teisėjas pats sprendžia, kiek kirčių užsitarnavo nusižengęs.
Liūdnas rekordas priklauso egiptiečiui Muhammedui Ali al-Saidui: 1990 metais jis buvo nubaustas 4 tūkstančiais kirčių. Rijadas pasipiktinusiai tarptautinei bendruomenei paaiškino, kad iš tiesų al-Saidui buvo suteikta malonė: egiptietis buvo kaltinamas vagyste ir jam turėjo būti nukirsta ranka, tačiau apsiribota nuplakimu.
Keturi tūkstančiai kirčių – daug tai ar mažai? Štai ką papasakojo filipinietis Donato Lama, kuris 1999 metais už viešą krikščionybės išpažinimą buvo nubaustas 75 kirčiais: „Mane atvedė į plakimo vietą ir pririšo prie stulpo. Ant rankų uždėjo antrankius, taip pat ir ant kojų. Buvau apsirengęs marškinėliais ir bėgimo kelnėmis. Rimbas – pusantro metro ilgio, jo gale – švino gabalas. Keletą smūgių gavau į klubus ir nugarą. Būčiau susmukęs, kai rimbas pataikė man į kojas, tačiau mane laikė apsauginis, o egzekucija tęsėsi. Neįtikėtina: ištvėriau 70 kirčių, bet dar buvau gyvas. Kraujas bėgo mano nugara, rėkiau“.
Dar vienas viešos bausmės būdas – galvos nukirtimas. Jos vykdymą paprastai stebi didelis žmonių būrys. Dažniausiai po galvos nukirtimo nusikaltėlio kūnas auklėjamaisiais tikslais iškeliamas visų apžiūrai.
Kova už blaivybę
Labiausiai paplitęs nusikaltimas, už kurį sauditai baudžia užsieniečius – griežto šariato alkoholio draudimo pažeidimai. Užpernai policininkai Džidos mieste areštavo 73 metų britą Karlą Andry, aptikę pas jį butelį naminio vyno. Nors Andry sirgo vėžiu ir astma, jis vis tiek sėdo į kalėjimą daugiau nei metams, laukdamas paskirtos bausmės – 350 kirčių. Tik po to, kai britų valdžia, spaudžiama Andry giminaičių ir ką tik išrinkto opozicinės Leiboristų partijos lyderio Jeremy Corbyno, nutraukė su Rijadu sutartį dėl kalėjimų personalo apmokymų ir pagrasino tolesniu santykių blogėjimu, sauditai nusileido ir paleido nuteistąjį namo.
Jam pasisekė labiau nei jo tautiečiui Johnui Kelly: 1985 metais jis buvo nuteistas kalėti dviem su puse metų ir gavo 250 kirčių – po 50 per vieną kartą, su dviejų mėnesių pertraukomis reabilitacijai, taip pat gavo 17 tūkstančių svarų sterlingų baudą. Britų valdžios pasipiktinimas buvo toks aštrus, kad Rijadas 30 ateinančių metų buvo linkęs užmerkti akis į naminukės gamybą, kuria užsiimdavo daug britų imigrantų, o nutikus nemaloniems incidentams tiesiog juos išsiųsdavo iš šalies, kaip, pavyzdžiui, Peterį ir Ann Goldsmithus, kurie buvo apkaltinti naminio vyno gamyba ir viskio įvežimu į šalį.
Tačiau kas leidžiama Jupiteriui, tai yra Britanijai – vienai iš svarbiausių Saudo Arabijos sąjungininkių, - tas neleidžiama jaučiui. 1999 metų rugsėjį filipiniečio Faustino Salazaro bagaže buvo aptiktos dvi šokolado plytelės su alkoholio įdaru. Nepaisydami sulaikytojo įtikinėjimų, kad jis nusipirko šokoladą „duty free“ parduotuvėje Bahreino oro uoste, jis buvo nuteistas 75 kirčiams ir keturiems mėnesiams kalėjimo.
Vienos religijos šalis
Religiniai nusikaltimai Saudo Arabijoje laikomi žymiai rimtesniais. Pats baisiausias – religijos išsižadėjimas, kuris apima ne tik religijos keitimą, bet ir ateizmą. Palestiniečių poetas Ashrafas Fayadas šiuo metu sėdi kalėjime laukdamas egzekucijos: šariato teisėjų nuomone, vienoje iš savo knygų jis skleidė ateizmo propagandą.
Reikia turėti omenyje, kad daugiau nei 7 procentus Saudo Arabijos gyventojų sudaro ne musulmonai. Daugiausiai yra katalikų – darbuotojų imigrantų iš Filipinų, tačiau yra ir kitų konfesijų atstovų: protestantai iš Europos, pravoslavai iš Egipto, Etiopijos ir Eritrėjos. Viešas krikščionybės išpažinimas karalystėje yra uždraustas, taip pat draudžiama saugoti kitų tikėjimų religinius daiktus, įskaitant Bibliją, nukryžiuotąjį, šventųjų atvaizdus. Melstis krikščionys ir kitų religijų atstovai gali tik namie. Šio įstatymo laikymąsi prižiūri speciali religinė policija – šariato gvardija.
Neretai užsieniečiai krikščionys tampa tarptautinių aplinkybių įkaitais. Po to, kai 2004 metais į žiniasklaidą nutekėjo informacija apie tai, kaip amerikiečių kariai Gvantanamo bazėje išniekino Koraną, šariato gvardija įvykdė reidų seriją per krikščionių butus, viename iš jų aptikę pogrindinę katalikų bažnyčią, areštavo daugiau nei 40 pakistaniečių krikščionių, taip pat keletą katalikų filipiniečių. Turbūt net nereikia sakyti, kad nebuvo sulaikytas nė vienas amerikietis: Vašingtonas – taip pat svarbus Rijado sąjungininkas, su kuriuo sauditai nenori pyktis. Žymiai lengviau išlieti pyktį ant apsiginti negalinčių filipiniečių ar krikščionių iš Pakistano, kurie savo gimtojoje šalyje laikomi parijais.
Seksas ir kalėjimas
Svarbi šariato teismų veiklos sritis – užkirsti kelią ištvirkavimui ir svetimavimui. Šios sąvokos interpretuojamos labai plačiai.
2009 metų spalį „Sauditų avialinijų“ darbuotojas Mazenas Abdulas-Džavadas neapgalvotai pasirodė Libano televizijos eteryje, pasakodamas apie savo seksualinį gyvenimą ir pažintis su merginomis. Grįžus į tėvynę jo laukė penki metai kalėjimo ir tūkstantis kirčių.
Keisčiausia laikoma byla, išgarsėjusi kaip „išprievartavimas Katifoje“. 2006 metais septyni žmonės užpuolė moterį ir jos palydovą, sėdinčius automobilyje, pagrobė ir abu išprievartavo. Nusikaltėliai gavo po kelis šimtus kirčių ir po keletą metų kalėjimo, bet išprievartavimo aukos taip pat buvo nuteistos pusei metų kalėjimo ir 200 kirčių už tai, kad automobilyje sėdėjo dviese, nors buvo nesusituokę.
Nežiūrint į milžinišką spaudimą iš konservatyviosios visuomenės dalies ir šariato gvardijos pusės, nukentėjusiosios vyras jos neišsižadėjo, pareikšdamas, kad moteris niekuo nekalta. Pasaulis taip pat buvo pasipiktinęs. Net būsimasis JAV prezidentas Barackas Obama, tada dar senatorius, pakvietė Valstybės departamentą padaryti viską, kas įmanoma, kad aukos nebūtų nubaustos. Galų gale, karalius Abdalla priėmė saliamonišką sprendimą: jis atšaukė nuosprendį nukentėjusiai moteriai, bet pabrėžė, kad teisėjas dirbo visiškai sąžiningai.
„Gėjų rojus“
Už homoseksualizmą Saudo Arabijoje taip pat baudžiama – dėl seksualinių ryšių su tos pačios lyties žmogumi galima netekti galvos. Bet dažnai teisėjai paskiria pakankamai minkštą bausmę, ypač jeigu lygintume su bausmėmis kitose bylose. Vienas iš karalystės gyventojų, kurio vardas neatskleidžiamas, gavo tris metus kalėjimo ir 450 kirčių: jis buvo apkaltintas tuo, kad paskirdavo pasimatymus kitiems vyrams naudodamasis „Twitter“. Jį nuteisė už „pasidavimą pagundoms ir homoseksualumą“.
Gali būti, kad viena iš švelnesnių bausmių priežasčių yra ta, kad homoseksualumas Saudo Arabijoje yra pakankamai plačiai paplitęs. Karalystėje susiklostė paradoksali situacija: kovai su nesantuokiniu seksu ir apskritai santykiams tarp vyro ir moters skiriama daugiau dėmesio nei kovai su vienos lyties asmenų seksualiniais santykiais. Tarp gėjų ir Saudo Arabijos valdžios egzistuoja nerašytas susitarimas: LGBT bendruomenė demonstruoja pagarbą vahabizmo normoms, mainais į tai valdžia užsimerkia į šių žmonių „privatų gyvenimą“.
Be abejo, nutinka įvairių incidentų, bet apskritai galima sakyti, kad šio susitarimo yra laikomasi. Kaip interviu leidiniui „The Atlantic“ prisipažino vienas iš gėjų – 42 metų amerikiečių imigrantas Radvanas, dideliuose miestuose, tokiuose kaip Džida ar Rijadas, egzistuoja didelė LGBT bendruomenė, ir dauguma gėjų atvirai susitinka kavinėse, paskiria pasimatymus gatvėje ar internete. Dar vienas homoseksualas, siras Talalis, gyvenantis karalystėje jau 15 metų, Rijadą apskritai pavadino „gėjų rojumi“.
Tačiau sauditų homoseksualumas mažai kuo panašus į europietiškąjį. Požiūris į tos pačios lyties asmenų seksualinius santykius šioje karalystėje kažkuo panašus į požiūrį, vyraujantį Rusijos kalėjimuose. Laikoma, kad kenčia tik pasyvaus partnerio reputacija, o aktyvus partneris, atvirkščiai, neva pabrėžia savo vyriškumą ir kaip ir nėra laikomas homoseksualiu.
Griežti šariato įstatymai, draudžiantys seksualinį kontaktą tarp nesusituokusių vyro ir moters, praktiškai paskatina jaunuolius ieškoti partnerių tarp kitų vyrukų. Tai priveda prie to, kad homoseksualumas abipusiu susitarimu ar išprievartavimo forma tapo sena problema sauditų švietimo įstaigose, kuriose mokosi vienos lyties asmenys.
Karas su burtininkais
Jeigu į homoseksualumą Saudo Arabijos valdžia užmerkia akis, tai su raganavimu kovoja ryžtingai ir be jokių kompromisų. Už tokią veiklą bausmė dažniausiai vienintelė: galvos nukirtimas, po to – viešas kūno demonstravimas su tikslu įspėti kitus.
Dažniausiai apie tai, kad tas ar anas karalystės pilietis užsiima uždrausta magija, praneša jų pavaldiniai ar pastabūs kaimynai. Šiam tikslui sukurta speciali „karštoji linija“: kovos su raganavimu tarnybai bet kas gali pranešti apie nusikaltimus, susijusius su magija. Areštuojant burtininkus naudojamos papildomos saugumo priemonės, nes gi visiems yra aišku, kad kai kurie burtininkai sudaro susitarimą su džinais, todėl gali sklandyti ore.
2007 metais Rijade buvo nukirsta galva egiptiečių vaistininkui Mustafai Ibrahimui, apkaltintam tuo, kad jis „praktikavo magiją ir raganavo, svetimavo ir niekino Koraną“. Kaimynai įskundė, kad jis Koraną laiko tualete. Vykdant tyrimą buvo išaiškinta, kad Ibrahimas juodosios magijos pagalba išardė svetimą santuoką, o jo bute buvo rastos juodosios magijos knygos, žvakės su paslaptingais užrašais, kaip manoma, burtais dvasių iškvietimui, taip pat neįprastai kvepiančios žolės. To užteko, kad vaistininkas būtų pasiųstas į mirtį.
Karalystės sienomis kova su burtininkais neapsiriboja. 2010 metais galvos neteko Libijos aiškiaregys Ali Husseinas Sibatas: dalyvaudamas televizijos laidoje jis visiems norintiems pranašavo ateitį ir davė patarimų žiūrovams. Saudo Arabijos specialiosios tarnybos sekė jį keletą metų ir areštavo, kai Sibatas neapdairiai nusprendė atlikti chadžą (musulmonų religinė kelionė į Meką arba į Mediną – red. past.).
Tačiau dažniausiai budrių kovotojų su magija aukomis tampa dirbti atvykę imigrantai, kurių statusas yra žemesnis nei čia ilgus metus gyvenančių sauditų. 2013 metų gegužės mėnesį dvi namų tvarkytojos iš Pietryčių Azijos buvo nuteistos tūkstančiui kirčių ir dešimčiai metų kalėjimo už tariamą magišką žalą, kurią jos padarė savo šeimininkams. Turint omenyje dažniausią nuosprendį už raganavimą, galima laikyti, kad moterys dar pakankamai lengvai išsisuko.
Visa ši sauditų specifika iššaukia teisėtus protestus Vakaruose. Europos ir kitų civilizuotų šalių gyventojai neretai kelia klausimą: kodėl Vašingtonas ir Londonas, pabrėždami moralinius aspektus, priskiria Teheraną „blogio ašiai“ dėl to, kad ten masiškai praktikuojama mirties bausmė, bet užsimerkia į žiauresnius teismo nuosprendžius, kuriuos priima šariato teismai Saudo Arabijoje.