Jis vienas iš pirmųjų kaime išmoko rusiškai, o tai turėjo įtakos jo karjerai – piemenį priėmė į komjaunuolius ir išsiuntė į Maskvą, į Raudonosios profesūros mokyklą. Po dvejų metų mokslo jį išsiuntė į Donbasą, angliakasių profesinės sąjungos pirmininko pareigoms. Kai gimė sūnus, jis išsiuntė į Čiaturą telegramą, kad pirmagimį pavadintų Viktoru – revoliucijos pergalės garbei. Taip ir padarė, bet gerokai vėliau Viktoro vardą pasikeitė į Arčilą – senelio, garsaus Gruzijoje šventiko, garbei.
A. Gomiašvilio tėvo karjera partijoje baigėsi tragiškai – ketvirto dešimtmečio pabaigoje jį pašalino iš partijos ir išsiuntė į lagerį. Į laisvę jis išėjo tik 1944 m., tačiau į partiją nebegrįžo. Iki gyvenimo pabaigos (o mirė jis sulaukęs 80 metų) jis neatsigavo po šio smūgio.
Arčilas nuo 1940 iki 1942 m. mokėsi Tbilisio meniniame technikume prie Menų akademijos, bet paskui susidėjo su chuliganais, jį kelis kartus suėmė, tiesa, už grotų nepateko – išgelbėjo šalyje paskelbta amnestija.
A. Gomiašvilį pakvietė dirbti dailininku į Tbilisio Gribojedovo teatrą, apipavidalinti L. Helmano pjesės „Voveraitės“, o greitai Georgijus Tovstongovas netikėtai pasiūlė jam suvaidinti spektaklyje Leo Hammerį.
Aktorystė sudomino Arčilą, vėliau jis išvyko paskui į Maskvą išvažiavusį G. Tovstongovą. Domėjimasis teatru atvedė A. Gomiašvilį į Maskvos meno teatro mokyklą-studiją. Ten jis mokėsi kelerius metus, bet po 1948 m. lapkričio 7 d. skandalo dėl muštynių Maskvos restorane „Nacional“ (susimušė su jaunuoliu, bandžiusiu merginti populiarią kino aktorę Liudmilą Celikovskają), pradedantysis aktorius vos neatsidūrė teisme, todėl jam teko išvažiuoti iš Maskvos ir grįžti į Gruziją. Tbilisyje jį priėmė į trupę Mardžanišvilio akademinio teatre.
Dvejus metus jis vaidino masinėse scenose. Katastrofiškai trūko pinigų, todėl A. Gomiašviliui teko papildomai uždarbiauti. 1953 m. aktorius įstojo į partiją, o 1958 m. išvyko į Potį, iš pradžių dirbo G. Eristavio teatre, paskui – Gribojedovo rusų teatre. Paraleliai jis pradėjo filmuotis kine, vaidmenų buvo nemažai, tačiau jie neatnešė Arčilui šlovės. Artėjo aktoriaus 40-metis. Per tą laiką jis vedė, susilaukė dviejų sūnų.
Pirmas A. Gomiašvilio vaidmuo kine – Mantašerovo vaidmuo 1957 m. istoriniame revoliuciniame nuotykių filme „Asmeniškai žinomas“. Tai pirmas kino trilogijos („Asmeniškai žinomas“, „Nepaprastas pavedimas“, „Paskutinis Kamo žygdarbis“) apie revoliucionierių bolševiką S. A. Ter-Petrosianą, žinomą Kamo vardu. 1961 m. aktorius suvaidino melodramoje „Kazokai“ pagal to paties pavadinimo Levo Tolstojaus apsakymą. 1965 m. pradėjo filmuotis antroje trilogijos dalyje ir muzikinėje komedijoje „Dabar kiti laikai“ pagal to paties pavadinimo A. Cagarelio pjesę. Darbą šioje komedijoje ypač vertino pats aktorius, jis laikė šį vaidmenį vienu iš geriausių savo darbų, be to, jį džiugino darbas su režisieriumi Michailu Čiaureliu.
„Man žmogaus ir režisieriaus pavyzdys – Michailas Čiaurelis, kuris kūrė filmus apie Antrąjį pasaulinį karą, – sakė A. Gomiašvilis. – Bet po 1953 m. šį talentingą režisierių asmeniniu Chruščiovo įsakymu išsiuntė į Sibirą už tai, kad jis neva savo filmais įtvirtino asmenybės kultą. Tačiau šio žmogaus nepavyko palaužti. Po tremties jis vėl imasi režisūros ir kuria gruzinų klasiko Cagarelio filmą „Dabar kiti laikai“, kur suvaidina jo duktė Sofiko kartu su manim.“
Tačiau tikroji šlovės valanda aktoriui išmušė tik 1971 m. (aktoriui tuo metu buvo 44 metai), kai suvaidino Ostapo Benderio vaidmenį Leonido Gaidajaus komedijoje „Dvylika kėdžių“, sukurtoje pagal to paties pavadinimo Ilfo ir Petrovo romaną. Ostapo Suleimano-Berto-Mariji-Benderio vaidmeniui L. Gaidajus ieškojo po visą šalį. Jo peržiūroje dalyvavo 22 vienas į kitą nepanašūs Ostapai: Vladimiras Basovas, Vladimiras Vysockis, Aleksejus Batalovas, Valentinas Gaftas, Jevgenijus Jevstingejevas, Andrejus Mironovas, Spartakas Mišulinas, Michailas Širvindtas, Michailas Kozakovas, Nikolajus Rybnikovas, Nikolajus Gubenko ir kiti aktoriai. Net dainininkui Muslimui Magomajevui siūlė pabandyti, gal tiks Benderio vaidmeniui.
Arčilas Gomiašvilis. RIA/Scanpix nuotr.
L. Gaidajus buvo labai prietaringas. Pirmą filmavimo dieną su Aleksandru Beliavskiu (jis turėjo vaidinti Ostapą Benderį) pasiūlė asistentui sudaužyti į filmavimo kameros koją lėkštę „sėkmei“, tačiau lėkštė nesudužo. Režisierius sunerimo, kad nieko gero neišeis. Iš tiesų A. Beliavskio Benderis šalia Sergejaus Filipovo prastai atrodė. Kisa Vorobjaninovas buvo labiau įkvepiantis už machinatorių. Nevilties apimtas L. Gaidajus pakvietė vaidinti Vladimirą Vysockį. Ir vėl fajanso lėkštė nesudužo. Nepavyko ir filmavimas – V. Vysockis užšventė. Režisierius netgi atleido asistentą, kuris niekaip nesugebėjo sudaužyti lėkštės. Ir čia kažkas jam pasakė, kad provincijoje mažai žinomas aktorius A. Gomiašvilis sėkmingai vaidina Benderį spektaklyje „Aukso veršis“.
A. Gomiašvilis 1958 m., gerokai prieš kuriant filmą, kartu su režisieriumi Jurijumi Liubimovu sukūrė miuziklą „Ostapo Benderio nuotykiai“ pagal knygą „Aukso veršis“. Pasirašęs sutartį su Gruzijos Kultūros ministerija, A. Gomiašvilis su šiuo mono spektakliu (pats jame vadino ir Benderį, ir Panikovskį, ir Funtą ir net Zosią Sinickają) išvyko į gastroles po šalį. Ten, Gorkyje, į jo spektaklį atėjo L. Gaidajus su komanda, atvykę išrinkti vietos filmavimui. „Kai atėjau į pokalbį su Gaidajumi, pažiūrėti mano baltos Benderio kepurės subėgo visa filmavimo grupė. Pamatęs režisieriaus aplinkoje nepatiklių akių, apsisukau ir išėjau. Su visam. Vėliau man atsiuntė kvietimą į kino peržiūrą, bet aš nevažiavau“, – pasakojo aktorius.
Vis tik po penkių mėnesių režisieriui pavyko įkalbėti A. Gomiašvilį. Bet Valstybiniame kinematografijos komitete pamatę aktoriaus bandomąjį filmavimą, nustebo: „Kodėl Benderį vaidins gruzinas?“ „Juk Ostapo tėvas turkų kilmės. Kodėl jo mamai nebūti gruzine?“ – sureagavo režisierius.
Galiausiai davė sutikimą A. Gomiašvilo vaidinimui. Įdomu tai, kad filmuojantis aktoriui buvo 44 m., o Benderiui – tik 28 m. Bet nei aktoriaus, nei režisieriaus tai nesutrikdė. „Juk ir dabar neatrodo, kad man – 75-eri, tiesa? – viename interviu prisimindamas Ostapo Benderio vaidmenį šmaikštavo aktorius. – O tada man po kojomis žemė drebėjo. Jaučiausi jaunas, juo labiau, kad neseniai buvau vedęs merginą, kuri buvo 24 metais už mane jaunesnė.“
Filmavimo metu Gomašvilis ir Gaidajus visiškai skirtingai vertino Benderį. „Visiškai kitaip norėjau jį vaidinti, – pasakojo A. Gomiašvilis. – Juk jis visai ne lengvabūdis ir tuščias žmogus. Tai Benderis galėdavo sustabdyti automobilių srautą, kad vaikai galėtų pereiti kelią – kaip „Aukso veršyje“. Jis trimis galvomis aukščiau už Kisą Vorobjaninovą. Juk Ostapas galėjo atsikratyti porininko, sužinojęs apie deimantus, bet to nepadarė. Mėginau parodyti savo personažo gilumą scenoje, kai veikėjai sėdi valtyje, o Ostapas sako Vorobjaninovui: „Kisa, mes vieni, niekas mūsų nemyli“. Bet po gilaus monologo nuleidžiu ranką į vandenį, man įkanda vėžys, ir žiūrovai vėl juokiasi. To reikalavo Gaidajus. Režisierius neleido man parodyti geriausių Benderio savybių. Kai pamačiau filmą, jis man nepatiko. Nesikalbėjome su Gaidajumi penkerius metus. Pirmą kartą po to jis paskambino man „Dvylikos kėdžių“ televizijos premjeros išvakarėse: „Arčilai Michailovičiau, rodys kriminalinį nusikaltimą.“
Paaštrėję aktoriaus ir režisieriaus santykiai dar suprastėjo po filmo įgarsinimo. Benderis filme kalba ne Gomiašvilio balsu. Sutrukdė gruziniškas aktoriaus akcentas, tad Ostapo vaidmenį įgarsino aktorius Jurijus Sarancevas, o Benderio dainas dainuoja Valerijus Zolotuchinas. Taigi garsiojo sukčiaus įvaizdį kine įkūnijo trys aktoriai. Po filmo pasirodymo kine A. Gomiašvilis tapo ne šiaip garsenybe, o kino žvaigžde. Jis pateko į geriausių sovietinių aktorių dešimtuką, buvo pakviestas į Sovietų Sąjungos ministrų priėmimą. Kartu su dėkingumo žodžiais jam suteikė ir prabangų būstą Maskvoje – buvusį Stalino dukters Svetlanos Allilujevos trijų kambarių butą „name krantinėje“.
A. Gomiašvilis pretendavo ir į daugiau žvaigždžių vaidmenų garsiausiuose filmuose, tačiau nepaisant romanų su garsiomis moterimis, nepaisant vieno iš pirmųjų „Mercedes“ Maskvoje (A. Gomiašvilio teigimu, tada jis vienintelis turėjo tokią mašiną, paskui tokią įsigijo Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministro Nikolajaus Ščiolokovo sūnus, vėliau – šachmatų čempionas Anatolijus Karpovas, dar vėliau – Vladimiras Vysockis) ir vieno iš didžiausių pleibojų šalyje reputacijos, su naujais vaidmenimis nesisekė, likimas tarsi nedavė jam garsių vaidmenų.
Pavyzdžiui, kai Tatjana Lioznova, su kuria buvo užmezgęs romaną, ruošėsi vaidinti filme „17 pavasario akimirkų“, A. Gomiašvilis prašėsi Štirlico vaidmeniui, bet jo negavo. O T. Lioznova jam norėjo pasiūlyti Miullerio vaidmenį: „Man atrodė, kad jis gali suvaidinti baisų Miullerį“. Įsižeidęs aktorius nesutiko ir liko be nieko.
1973 m. A. Gomiašvilis tapo Maskvos Lenino komjaunimo teatro aktoriumi, o nuo 1980 iki 1988 m. buvo Maskvos Puškino dramos teatro aktoriumi.
Būdamas 62 m., kai daugelis žmonių išeina į pensiją, A. Gomiašvilis pareiškė: „Tegu eina jie visi kuo toliau su šita vaidyba. Aš savo suvaidinau. Ir kine, ir gyvenime.“ Ir išėjo iš Maskvos teatro, pradėjo kurti verslą.
Suvaidinto Ostapo Benderio dvasia sklandė virš žilos garsaus aktoriaus galvos. Baigiantis devintam dešimtmečiui Vakarų Berlyne jis susitiko su 75 m. milijonieriumi Michaelu Fieldu. Pagal jo autobiografinę knygą A. Gomiašvilis norėjo kurti filmą apie nelengvą milijonieriaus likimą (turtuolis pradėjo nuo indų plovimo) ir jau pradėjo rašyti scenarijų. Tačiau derybos vyko nesklandžiai, pinigų nepervedė ir... „Pakeliui į eilinį susitikimą staiga supratau: nebus finansavimo ir apskritai – šis susitikimas bus paskutinis, – pasakojo A. Gomiašvilis. – Visiškai nusiminęs užėjau į kazino. Iškeičiau paskutines 100 markių į žetonus ir nusprendžiau pažaisti panašų į rusišką ruletę žaidimą. Pastačiau visus pinigus ant skaičiaus 23, nes gimiau kovo 23. Rutuliukas įkrito į reikiamą laukelį. Pakartojau – vėl tas pats. Galiausiai išlošiau beveik 130 tūkst. markių. Didžiulę sumą!“
Ir tai buvo ne paskutinė aktoriaus sėkmė Berlyne. Kadangi idėja sukurti filmą apie Fieldą žlugo ne dėl A. Gomiašvilio kaltės, 75 m. verslininkas sugalvojo savaip atsidėkoti ir padovanojo jam 10 žaidimų automatų salių, kiekvienoje buvo keli kambariai su drabužine, baru, rūkykla, šokių sale ir daugybe muzikos ir žaidimų automatų. Salėse dirbo 80 žmonių.
Greitai šios salės ėmė nešti A. Gomiašviliui didžiulį pelną. Už tuos pinigus jis netgi galėjo atidaryti Vakarų Berlyne galeriją.
Tačiau greitai A. Gomiašvilis ėmė ilgėtis tėvynės. Pardavęs žaidimų automatus ir grįžęs į Maskvą 1990 m. aktorius tapo bendrovės „City Business“ prezidentu, o 1992 m. pabaigoje atidarė Maskvoje klubą „Auksinis Ostapas“, kuris greitai tapo viena iš prestižiškiausių vietų Maskvoje, o klubo restoranas 1996 ir 1997 m. buvo pripažintas geriausiu Europoje. Paskui atidarė firminių itališkų drabužių parduotuvę.
Restoranų versle jis sukosi gana ilgai, nepaisant garbingo amžiaus. Kartu su A. Gomiašviliu dirbo jo žmona ir sūnus iš pirmosios santuokos. Tačiau po kurio laiko restoranas užvėrė duris. Į klausimą, ar į restoraną nebėjo žmonės, A. Gomiašvilis atsakydavo: „Tai buvo ne restoranas, o klubas, kur aktorių brolija šventė gimtadienius, vestuves. Bet 1998 m. visi kaip susitarę nustojo lankytis. Man atrodo, restoranas turi savo kritinį amžių. „Ostapas“ gyvavo 12 metų, jo uždarymas nebuvo liūdnas. Viskam savas laikas...“ Jis prarado susidomėjimą šiuo verslu. Sakė, kad užėjęs į buvusio kazino patalpas nebesupranta, kaip čia sėdėdavo iki ryto, „rūkė cigaretę po cigaretės, gėrė tai konjaką, tai viskį, vargšės kojos tindavo“.
A. Gomiašvilis nepamiršo, ko jam stipriai trūko jaunystėje, ir kad jam kelis kartus padėjo viena garsi aktorė. Praturtėjęs aktorius dešimtis studentų išgelbėjo nuo pašalinimo iš Kinematografijos instituto, sumokėjęs už jų mokslą, o paskutiniais gyvenimo metais kas mėnesį skirdavo po 5 tūkst. dolerių neturtingiems gruzinų aktoriams.
Apie save A. Gomiašvilis sakė: „Laikau save labai laimingu žmogumi, nes visada gyvenime veikiu tik tai, kas man prie širdies. Turiu daug draugų. Esu laimingas ir dėl to, kad užauginau, išauklėjau ir išleidau į mokslus savo vaikus. Turiu mylimą ir mylinčią žmoną.“
Paskutiniais gyvenimo metais aktorius daug sirgo, 2004 m. jo plaučiuose buvo aptiktas piktybinis auglys, per operaciją, atliktą Amerikoje, jam išoperavo daugiau nei 40 limfmazgių. Bet grįžęs jis emocionaliai pasakojo apie tai, kas atsitiko: „Po 16 valandų mane išvijo iš reanimacijos palatos, o po dviejų dienų – iš ligoninės! Dabar jau pamiršau, kad man kažką darė.“ Jis noriai davė interviu, kūrė planus. A. Gomiašvilis mirė 2005 m. gegužės 31 d. Maskvos ligoninėje, sulaukęs panašaus amžiaus kaip ir jo tėvas. Jis labai mokėjo džiaugtis gyvenimu. Kartą A. Gomiašvilis pasakojo: „Kai man buvo 16 m., važiavau traukiniu ir naktį susapnavau sapną – pamačiau savo likimą, viską, kas įvyks, su visomis smulkmenomis, su visomis detalėmis. Laikiausi šios programos visą gyvenimą. Žinojau – po metų pasieksiu tą, po dvejų metų – kitą. Bet žinodamas, kas bus, spartinau įvykius. Visiškai atsidėdavau – daug mylėjau, buvau nepailstantis, niekada nepavargdavau...“