Imperatorius Klaudijus, tiesa, nėra išprotėjęs kaip jo pirmtakas Kaligula. Tačiau ir sveikas nėra. Tikriausiai sirgo encefalitu, smegenų uždegimu, dėl kurio jis ir buvo toks paliegęs. Kalbėti jis gali tik mikčiodamas, galva ir rankos nuolat virpa. O eiti taip sunku, kad Romos gatvėmis visuomet nešamas dengtais neštuvais. Senate kalba vis sėdėdamas. Su trečiąja žmona, visų pripažinta gražuole Valerija Mesalina, susilaukia sūnaus ir pavadina Britaniku.
Įvykdžius Mesalinai mirties bausmę penkiasdešimt aštuonerių imperatorius per Naujųjų keturiasdešimt devintųjų metų šventę veda dar kartą– trisdešimt ketverių metų išmintingą ir gražią dukterėčią Agripiną, jaunesniąją Kaligulos iš tremties grąžintą seserį, Germaniko dukterį. Nors santuokos tarp artimų giminių, tokių kaip dėdė ir dukterėčia, Romoje draudžiamos, Klaudijus priverčia Senatą šią nuostatą panaikinti. Nuo šiol Agripina beatodairiškai daro viską, kad praskintų kelią į valdžią savo pačios iš ankstesnės santuokos trisdešimt septintų metų gruodžio 15 dieną Antijuje gimusiam sūnui Lucijui Domicijui Ahenobarbui. Ne ketveriais metais jaunesnis Britanikas, o tik jos sūnus turi tapti sosto paveldėtoju ir būsimuoju imperijos valdovu. Vos praėjus metams po vedybų ji priverčia Klaudijų įsūnyti dabar jau trylikametį savo berniuką. Šis gauna Nerono Klaudijaus Germaniko vardą.
Agripinai gyvenant tremtyje Ponto salose– čia ji atsidūrė trisdešimt devintaisiais Kaligulos įsakymu dėl tėvynės išdavimo – vaikas augo tetos namuose bemaž be išteklių ir varganomis sąlygomis, paprastoje aplinkoje ir dviejų vyrų auklėtojų prižiūrimas: vienas buvo, kaip žinome iš Svetonijaus, siras, šokėjas, o kitas – graikas, plaukų kirpėjas Anicetas. Šis po kelerių metų pagarsės dėl nelabai gražių dalykų. Dabar jaunąjį Neroną kone kiekvieną dieną sutiksi cirke, kur jis „neapsakomai atkakliai ir pelnydamas audringų aplodismentų“ dalyvauja ne taip jau nepavojinguose koviniuose raitelių pasirodymuose.
Savo anksti mirusio kilmingo tėvo, Augusto posūnaičio, nemažą turtą atgauna tik tada, kai keturiasdešimt pirmaisiais imperatoriumi tampa Klaudijus. Tėvas Romoje išsiskyrė kaip gerbiamas, sumanus valdininkas. Tačiau turėjo nemažų žmogiškų ydų. Jis buvo brutalus, skrupulų neturintis ir kitus niekinantis žmogus – šias savybes, kaip atrodo, paveldėjo ir sūnus. Vienintelis, kuris tuo netiki, bet mano, kad blogą charakterį lemia ne blogi įgimti polinkiai, o prastas auklėjimas, yra stoikų mokyklos filosofas Lucijus Anėjus Seneka Jaunesnysis. Dar Kaligulai valdant šis pagarsėjo kaip oratorius, eseistas, tragedijų kūrėjas ir filosofas. Patekęs į imperatoriaus nemalonę buvo ištremtas į Korsiką ir ten gyveno nuo keturiasdešimt pirmųjų metų. Imperatorius Klaudijus tenai jį pasiuntė dėl tariamos santuokinės neištikimybės Kaligulos seseriai Livilai. Agripina sugrąžina penkiasdešimt ketverių metų Seneką į Romą, kad „pirmajam tarp mokytųjų“– kaip Plinijus Vyresnysis jį pavadino dėl garsių mokslinių veikalų – pavestų auklėti ir lavinti savo sūnų. Seneka privalo dabar jau imperatoriaus sūnų Neroną rengti būsimam valdovo vaidmeniui.
Per nuolatines ir reiklias pamokas Neronas turi plušėti mokydamasis geometrijos, aritmetikos, astronomijos, muzikos teorijos, gramatikos ir retorikos, nes šių žinių jam labiausiai trūksta. Tačiau geru oratoriumi jis niekuomet netapo. Nedomina jo ir etikos bei moralės klausimai. Penkiasdešimt dvejais metais vėliau už jį gimęs Tacitas „Analuose“ rašo, kad Neronas dar būdamas berniukas „savo gyvu protu nuo pat mažens linko į kitus dalykus: jis raižė, piešė, dainavo, mokėsi valdyti arklius“. Kariniai dalykai jam nė motai.
Kai Neronui sukanka šešiolika, Klaudijus jį apvesdina su savo tikra dukterimi Oktavija ir suteikia jam titulą princeps iuventutis („jaunuomenės vadas“). Tai kartu reiškia, kad nuo šiol jis yra vienintelis sosto įpėdinis. Sukta, garbės ir valdžios trokštanti Agripina dabar gali sakyti turinti vienintelį vyriškosios lyties palikuonį, tiesiogiai susijusį su Augustu, Romos imperijos kūrėju. Tikslas beveik ranka pasiekiamas. Kliudo tiktai Klaudijus. Agripina į pagalbą pasitelkia patyrusią rūmuose dirbančią ir nuodus sutaisyti mokančią Lokustą. Imperatoriškasis valgių ragautojas Halotas įberia nuodų į Klaudijaus labai mėgstamą grybų patiekalą. Tačiau imperatorius tik suviduriuoja ir lieka gyvas. Paskui apnuodijama plunksna, kurią imperatorius romiečių papročiu nuolat naudoja po valgio vėmuliui sužadinti. Šįkart nuodai suveikia, nors ir lėtai. Klaudijus gyvenimo dienas užbaigia vėlų penkiasdešimt ketvirtų metų vakarą iš spalio 12-osios į 13-ąją žiūrėdamas spektaklį.
Kitą rytą Neronas pasirodo sargybą einantiems pretorijonų gvardiečiams ir šie jį sutinka džiūgavimo šūksmais. Jis įsodinamas į neštuvus ir nunešamas tiesiai į pretorijonų stovyklą, kur, kaip rašo Tacitas, sveikinamas kaip naujasis imperatorius. Senatui nelieka nieko kita kaip šį skyrimą patvirtinti. Tačiau Klaudijaus testamentas neperskaitomas, nes bijomasi žmonių pasipiktinimo, kad „neteisingai ir įžūliai“ pirmenybė suteikiama ne tikrajam sūnui Britanikui, o posūniui.
Tad štai, vos septyniolikos sulaukęs Neronas– naujasis Romos imperatorius. Jis taps vienu žinomiausių Romos imperijos valdovų. Vargu ar rastųsi kas nors, kas nebūtų girdėjęs jo vardo. Neronas į istoriją įėjo kaip nieko nepaisantis ir pamišęs tironas. Tacitas mėgina savo skaitytojus įtikinti, kad tais metais, kai Neronas atėjo į valdžią, buvę „matyti daugybė stebuklingų ženklų, pranašaujančių reikalus pakrypsiant į bloga“. „Ugnis iš dangaus degino kariuomenės ženklus ir karių palapines, ant Kapitolijaus viršūnės nusileido bičių spiečius, gimė žmogaus ir kiaulės su vanago nagais pavidalus turintys padarai.“ Ant to paties malūno vandenį pila ir Svetonijus savo maždaug po septyniasdešimties metų ėmus Neronui valdyti pasirodžiusiose dvylikos imperatorių biografijose „Cezarių gyvenimas“: jis rašo, kad padangėje pasirodžiusi kometa, o į Augusto mauzoliejų trenkęs žaibas.
Istorijos tęsinį skaitykite rytoj, liepos 10-ąją, portale vyriskai.lt
Knygos "Pamišę karaliai" viršelis.