Įžengdamas į sostą Neronas yra jaunesnis už visus ankstesnius pirmtakus ir šio amžiaus nepakanka tikrai valdyti imperiją. Nors inauguracinį pranešimą Senate perskaito pats, tačiau jį parašė Seneka. Savo kalboje Neronas skelbia grįšiantis prie pagrindinių politinių Augusto principų. Senatoriai turį vėl įgyti didesnę politinę įtaką. Ateityje jiems būsią suteikta daugiau laisvės viešai išsakyti savo nuomonę. Kaip ir anksčiau Kaligula, taip ir jis kiekvienam pretorijonui pažada pinigų, ir šį kartą jie yra milžiniški – po penkiolika tūkstančių sestercijų kiekvienam. Ši suma atitinka penkerių metų algą. Pareigų perėmimo dieną net tribūnui, paklaususiam, koks bus kariškių slaptažodis, atsakė: „Geriausioji motina!“ Ir iš tikrųjų Agripina Jaunesnioji tą pačią dieną ima tvarkyti visus valdymo reikalus. Pirmą kartą pasaulinę Romos imperiją– nors ir neilgai– valdo moteris.
Šis faktas sukelia didžiausią susidomėjimą, nes nieko panašaus iki tol Romoje dar nėra buvę. Pirmosiose penkiasdešimt ketvirtais metais naujosios valdžios nukaldintose aukso ir sidabro monetose kartu vaizduojami Neronas ir Agripina, tačiau Neronas– tik reverse. Motina kaip monetų kalybos teisę turintis asmuo puikuojasi priekinėje, svarbesnėje pusėje. Tai pirmas ir paskutinis kartas ilgoje Romos imperijos istorijoje, kai moteris vaizduojama viršesnė už imperatorių. Agripina moka apsukriai naudotis savo išskirtine padėtimi. Kaip praneša Tacitas, jos nurodymu Senato posėdis šaukiamas imperatoriaus rūmuose, „idant ši, pasislėpusi už užuolaidos, dengiančios tam tyčia iškirstas duris, negalėdama nieko matyti, viską girdėtų“. Vieną kartą, atvykus armėnų pasiuntiniams, „ji norėjo užlipti ant imperatoriaus paaukštinimo ir kartu posėdžiauti, bet Seneka, kitiems iš pasibaisėjimo apstulbus, paragino pasitikti ateinančią motiną. Taip po sūnaus meilės priedanga buvo išvengta nešlovės“.
Motinos dominavimas jaunąjį Neroną paveikė neabejojamai neigiamai. Net sklido gandai, kad Agripina dažnas sūnaus glamones panaudojanti piktam– jam gundyti ir su juo miegoti siekdama jį dar stipriau laikyti savo rankose. Tuo metu dar nesimatė psichikos sutrikimo, liguisto proto pasimaišymo požymių, dėl ko imperatorius vėliau įgijo tokį blogą vardą. Tačiau jau ir dabar yra ydingas, dvasinės pusiausvyros neturintis žmogus, kurio jautrią asmenybę vis labiau negerai veikia aplinkybės ir įvykiai. Atitekęs valdovo vaidmuo jam ne prie širdies. Užuot valdęs šalį, mieliau atsiduotų meniniams polinkiams. Ir ne vien tai. Jis jaučia nenumaldomą norą tuos savo gebėjimus rodyti viešai. Patikėtiniams nuolat cituoja graikų patarlę, kad slepiama muzika esanti bevertė. Savo meniniams gebėjimams lavinti negaili nei laiko, nei didžiulių pastangų. Jis pasikviečia garsųjį lyrininką Terpną ir su juo mokosi. Kaip žinome iš Svetonijaus ir Tacito, norėdamas pagerinti savo balsą Neronas ant krūtinės dėdavęsis švino plokštes. Jis mokosi kvėpavimo technikos ir reguliariai atlieka pratimus balso stygoms stiprinti. Kad išsaugotų tinkamą svorį, vartoja vimdomųjų vaistų ir daro klizmos procedūras. Be to, stropiai laikosi dietos ir vengia maisto, kuris prastai veikia balso stygas. Todėl, pavyzdžiui, nevalgo obuolių, nes jie, ano meto supratimu, kenkią balsui. Užtat daug valgo džiovintų figų, kurios tariamai gerinančios dainavimą, taip pat pjaustytų česnakų su aliejumi ir ypač svogūnų. Prie jo, pasak Svetonijaus, ir taip nemalonaus kūno kvapo prisideda dar ir aitrus svogūnų dvokas. Jo dėmėto, į nutukimą linkusio kūno skleidžiamo prakaito tvaiko nelabai nuslopina ir tai, kad rankas ir padus vis įtrina kvepalais ir jų apsčiai pila į vandenį, kuriame maudosi.
Kad per meninius pasirodymus atrodytų dailesnis, savo šviesiai rudus, kai kada iki pečių nutįsusius plaukus liepia sudėti žemyn krintančiomis bangomis – tokia šukuosena tuo metu madinga tarp paprastų Romos vežikų. Ne vien tai motinai kelia nepasitenkinimą. Ji ypač piktinasi moteriškais graikiškais drabužiais, kuriais rengiasi sūnus. Dėl to ji dažnai iš jo šaiposi, net pašaliniams girdint. Neretai jis vaikšto apsitaisęs akį rėžiančiais margais drabužiais, kurių apatinė dalis žemiau liemens panaši į plačiaklostę togą, o viršutinė – į tuniką. Kaklą apsivynioja ryškių spalvų kaklaskarėmis. Kai kada vilki labai trumpą, perjuostą, gėlėto audinio su raukta apykakle tuniką, kokias mėgsta namie nešioti kai kurios romėnės.
Visoje Romoje sklinda piktos kalbos. Buvo girdėti neįtikimiausių gandų. Imperatorius lytiškai santykiaująs ne tik su jaunomis gražiomis mergaitėmis, bet ir su senyvais vyrais, berniukais ir eunuchais. Tarp mūrų įrašų Pompėjuose yra ir vieno prostituto žodžiai, esą jis keturis kartus Neronui buvęs pasismaginimo partneris. Kai vis dažniau žmonės paslapčia kuždasi, kad Neronas turįs intymių santykių su savo paties motina ir, kaip pažymi Tacitas, kad jaunasis imperatorius „netekęs anos teikiamų malonumų nepradėtų ieškoti gėdingų ryšių su aukštuomenės damomis“, Senekai šauna mintis, jog jo globotiniam reikia pakišti buvusią jauną gražią vergę, iš romėnų provincijos Asijos atgabentą anuomet nepilnametę ir įdarbintą imperatoriaus Klaudijaus rūmuose.
Jos vardas Aktė ir ji privalo kiaurą parą prireikus tenkinti jo seksualinius įgeidžius. Nors Agripina dėl to nepatenkinta, bet triukas veiksmingas. Neronas merginą įsimyli ir net užsimano ją vesti. Todėl buvusius konsulus verčia liudyti, kad Aktė neva kilusi iš karališkos šeimos. Su tikrąja žmona Oktavija jis vis tiek nebeturi santykių, kaip sako Tacitas, „dėl likimo įnorių, ar kad draudžiamas vaisius saldesnis“.
Pirmaisiais jaunojo imperatoriaus valdžios metais valstybės valdymo ir administravimo reikalus daugiausia tvarko Seneka ir jo ištikimas bendradarbis, pretorijonų gvardijos vadas Būras, taip pat Agripina, o Neronas vis labiau pasiduoda imperatoriui visiškai nederamai gyvensenai. Tas pasinėrimas į kitą pasaulį jo charakterio formavimuisi neišeina į naudą, priešingai, jis padeda skilti asmenybei. Devyniolikmetis Neronas gyvena tik iš paviršiaus dorai atrodančiame pasaulyje. Sutemus jis persirengia vergu– kad niekas neatpažintų – ir su kitais jaunais savo luomo bičiuliais bastosi po liūdnai pagarsėjusius Romos kvartalus, viešnamius ir smukles. Dažnai įsilaužia į parduotuves ir jas apiplėšinėja, užpuldinėja namo grįžtančius miestiečius, juos sumuša ir paskui įstumia į kloakas (požeminius kanalus nešvarumams nutekėti). Save apsistato rinktiniais kareiviais ir gladiatoriais, kurie tam tikru atstumu seka iš paskos gavę įsakymą, jei pasirinktos aukos priešinasi, panaudoti ginklą. Ar šie nusikaltimai rodo tik blogą, sugadintą charakterį, ar tai jau besitęsiančio liguisto proto sutrikimo požymiai? Į šį klausimą mūsų laikais vargu bau ar kas atsakytų neabejodamas.
Daugiau apie Nerono likimą - leidyklos „Alma Littera“ išleistoje Hanso-Dieterio Otto knygoje „Pamišę karaliai“.
