Vis dėlto, jeigu pažvelgsime į artėjančio Nixono ir Presley susitikimo planą, kuriame papunkčiui išdėstyti penki bendradarbiavimo pasiūlymai, matyti, kad jis akivaizdžiai skyrėsi nuo to, ką karalius rašė savo laiške. Rokenrolo karaliui norėjo pasiūlyti tapti kovos su narkotikais konsultantu nekomercinėje organizacijoje „The Advertising Council”, kuri rengė propagandines reklamas televizijoje nukreiptas prieš narkomaniją. Taip pat jam norėta pasiūlyti įrašyti muzikinį albumą prieš narkotikus pavadinimu „Get High on Life“, kuris paskatintų muzikantus propaguoti sveiką gyvenimo būdą.
Tačiau visiškai ne to norėjo rokenrolo karalius. Štai ką rašė susitikime dalyvavęs Budas Kroghas: „Elvis Presley dar kartą pakartojo, kad jam svarbiausia yra dainuoti. Jis sakė, kad nesulauktų norimos reakcijos iš klausytojų, jeigu išeitų ant scenos tik pakalbėti. Matomai, tai buvo atsakas į Nixono kvietimą užsiimti propaganda televizijoje“. Presley suvokė, kad jį neteisingai suprato ir todėl perėjo į ataką (citata iš Krogho ataskaitos): „The Beatles“ yra antiamerikietišką dvasią skleidžianti jėga. „The Beatles“ atvyko į JAV, susižėrė savo pinigus ir grįžę Angliją toliau kurstė antiamerikietiškas nuotaikas“, – sakė Elvis Presley. Prezidentas parodė savo pritarimą linktelėdamas, tačiau akivaizdžiai matėsi, kad jis buvo nustebintas. Nixonas atsakė dainininkui, kad tarp antiamerikietiškų protestų iniciatorių dauguma yra narkomanai. Smurtas, narkotikų vartojimas, kitamaniai, protestai – štai kas „varo“ į priekį šiuos jaunuolius“.
Toliau Kroghas rašė apie tai, kaip Presley labai emocionaliai pradėjo įrodinėti Nixonui, kad jis yra „jo pusėje“, ir nori „sugrąžinti pagarbą vėliavai, kuri buvo paminta“ ir kad jis, paprastas vaikinas iš Tenesio, jaučiasi reikalingas tėvynei, nes „daugiau kaip dešimt metų studijavo, kaip komunistai „praplauna smegenis“ ir kaip yra kuriama narkotikų kultūra JAV“. Karalius taip pat sakė, kad galėtų prisišlieti prie jaunimo kompanijų arba hipių, kurie be problemų priimtų jį į savo būrį kaip savą ir netgi galėtų tapti narkotikų platintoju.
Nixonas patikino Presley, kad pasitiki juo, todėl pastarasis apkabino prezidentą. Deja, ką galvojo Nixonas apie patriotinę Presley kalbą – taip ir liko paslaptyje, tačiau tolimesni įvykiai leidžia nesunkiai tai nuspėti. Internetinėje, muzikanto fanams skirtoje svetainėje susitikimas su prezidentu ir laiškas aiškinamas taip: „Elvis taip smarkiai žavėjosi kolekcionuojamais teisėsaugos organų ženkliukais, kad vardan to, kad gautų kovos su narkotikais agento ženkliuką, apsuko Nixoną aplink pirštą“. Tokios versijos laikosi ir Elvio biografas Peteris Guralnickas, o išpuolis prieš „The Beatles“ laikomas paprasčiausiu pavydu, nes tuo metu jie maudėsi šlovės spinduliuose, o Presley kūryba buvo sąstingyje. Vis dėlto visus šiuos logika pagrįstus išvedžiojimus sugriovė pats karalius.
1970 m. gruodžio 31 d. Presley ekskursijos metu apsilankė FTB būstinėje.
Paties biuro vadovo mieste nebuvo, tačiau Presley susižavėjimui vizitu tai įtakos neturėjo. Štai kaip Hooveriui skirtoje ataskaitoje agentas Jonesas aprašė dainininko vizitą: „Presley sakė, kad jis yra ilgametis Hooverio gerbėjas ir yra perskaitęs visas jo knygas: „Apgaulės meistras“, „Komunizmo mokslas“ ir „Edgaras Hooveris apie komunizmą“. Presley teigė, kad jo nuomone, niekas nieko tiek daug nėra padaręs dėl savo šalies kaip Hooveris, todėl jis laiko direktorių vienu iš „didingiausių kada nors gyvenusių amerikiečių“. Negana to, jis prisipažino, kad „ilgi plaukai ir neįprasti rūbai – jo gudraus verslo atspindys“.
Pokalbio su FTB darbuotojais metu Presley dar kartą pažėrė kaltinimus grupei „The Beatles“ (tuo tarpu ženkliukas jau seniai buvo jo rankose): „Presley teigė, kad „The Beatles“ paklojo nesantaikos pamatus tarp valstijų, visuomenės ir jaunimo Amerikoje. 60-ųjų metų pradžioje ir viduryje jie pasirodė jaunimui nepriimtinos išvaizdos ir grojo propagandinę muziką“.
Tą kartą karalius neapsiribojo vien tik „The Beatles“. Jis pasiūlė FTB įdėmiau pažiūrėti į aktorę Jane Fonda, kuri buvo garsi savo antikarinėmis ir socialistinėmis pažiūromis bei į „Smother’s Brothers“ – dviejų brolių Richardo ir Thomaso Smazersų dainininkų ir humoristų kūrybą. Jie buvo itin populiarūs 60-ųjų metų pabaigoje, pasirodžiusioje TV šou laidoje „Smothers Brothers Comedy Hour”, kur jie kritikavo valdžią ir skleidė pacifistines idėjas. Jis įvardijo ir kitus įtartinos reputacijos pramogų industrijos atstovus, tačiau agentas Jonesas nepradėjo pažodžiui cituoti Presley kalbos, o tik apibendrino: „Išauš toji Teismo diena ir visi jie atsakys už savo viešus pasisakymus ir abejotinas veiklas, kurios privertė jaunus protus šlykštėtis Amerika“.
Galiausiai Presley paprašė agento Joneso asmeniškai Hooveriui perduoti jo pasiūlymą, ką Jonesas ir padarė: „Presley atskleidė savo norą pasikalbėti su direktoriumi apie tai, kad į jį laikas nuo laiko kreipiasi pavieniai asmenys iš pramogų pasaulio, kurių motyvai ir tikslai, kaip jis įsitikinęs, prasilenkia su JAV interesais ir kad jie nori prisidengti jo vardu vykdant daug abejonių keliančias veiklas. Rokenrolo karalius norėjo konfidencialioje aplinkoje susitikti su biuro atstovais ir tokius asmenis įduoti bei tą toliau daryti ateityje. Be to, jis paprašė perduoti FTB direktoriui, kad jeigu atsirastų poreikis pasinaudoti jo paslaugomis, jis būtų tiesiog laimingas teikti bet kokią pagalbą“.
Įdomu stebėti, kaip keitėsi FTB agentų požiūris į Presley prieš susitikimą ir po jo. Iš ataskaitos matyti, kad rokenrolo karalius juos tiesiog sužavėjo. Štai ką jie rašė prieš susitikimą: „Derėtų pažymėti, kad Presley yra ne iš tų žmonių, su kuriais galėtų susitikti direktorius. Jo plaukai siekia pečius ir vilki jis ekstravagantiškus drabužius. Pridedame Presley fotografiją, kurią mes paėmėme iš šiandieninio laikraščio numerio „Washington Post“ – joje gerai matyti Presley elgsena ir aprangos stilius“.
O štai čia agento Joneso ataskaitoje išsakyta nuomonė apie Presley po susitikimo: „Presley iš tiesų sudarė nuoširdaus jaunuolio įspūdį, kuris gerai įsisąmonino visas mūsų šalį kamuojančias problemas. Atsižvelgiant į jo unikalią padėtį šou versle, jo palankius atsiliepimus apie direktorių ir biurą bei į jo pasiūlymą mums padėti (nepamirštant to fakto, kad jo nuopelnus pripažino prekybos rūmai ir pats prezidentas), mes siūlome nusiųsti jam laišką mūsų direktoriaus vardu“.
Hooveris, matyt, buvo sujaudintas ir 1971 m. sausio 4 d. parašė Elviui Presley laišką į viešbutį, kur jis buvo apsistojęs: „Prašau Jūsų atleisti man už tai, kad negalėjau su Jumis susitikti ekskursijos metu mūsų biure. Tikiuosi, Jums pas mus patiko. Jūsų teigiamus atsiliepimus apie mūsų biurą labai vertiname ir galiu Jus patikinti, kad mes dažnai prisimename Jūsų pasiūlymą bendradarbiauti su mumis. Širdingai Jūsų – Edgaras Hooveris“.
Dokumentų, patvirtinančių tolimesnį Presley bendradarbiavimą su FTB atvirose interneto prieigose nėra, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad toks savo srities profesionalas kaip Hooveris nepasinaudojo pasiūlymu Elviui tapti Trojos arkliu hipių ir laisvamanių stovykloje. Vis dėlto sprendžiant iš asmeninio Johno Lennono aplankalo, esančio FTB archyve, Hooveris ir be Elvio pagalbos beveik viską labai gerai žinojo apie „The Beatles“ grupės narį – netgi iki tokio lygio, kiek jis surūko „žolės“ ir kas jam ją parduoda. Tą pačią informaciją FTB turėjo ir apie patį Presley, ir apie daugelį kitų.
Būtina dar kartą pabrėžti, kad dokumentų nebuvimas atviroje prieigoje dar nereiškia, kad karalius netrukus nustojo domėtis FTB, o Hooveris po tokių liaupsių nenorėjo akis į akį pasikalbėti su ekscentrišku patriotu. Kad abi pusės kontaktavo paliudijo žurnalistas ir muzikologas Chrisas Hutchinsas leidinyje „Daily Mail“: „Kiekvieną kartą, kai Elvis išgirsdavo Johno Lennono vardą, įniršdavo, – prisimena artimas Presley draugas ir populiarus dainininkas Tomas Jonesas, – Jo antipatija bitlui buvo susijusi su Lennono pacifizmu. Presley sudarė sąjungą su FTB direktoriumi Edgaru Hooveriu ir paragino jį išvyti Lennoną iš JAV“. Kai Presley aptarė su Jonesu FTB veiksmus prieš Lennoną, jis pasakė: „Aš pasakiau jam, kad jis turėjo jį jau seniai išvaryti“.
Po to Johnas Lennonas paliko grupę „The Beatles“ ir persikėlė gyventi kartu su Yoko Ono į Ameriką, kur aktyviai dalyvavo politikoje ir įsitraukė į antikarinį judėjimą. FTB bylose jo vardas tiesiogiai siejamas su visais politiniais radikalais ir iš anglų, ir iš amerikiečių pusės. Lennonas su žmona gyveno Niujorke nuo 1971 m., tačiau oficialų leidimą čia gyventi Yoko Ono gavo 1973 metais, o Lennonui toks leidimas kategoriškai nebuvo suteiktas. Jam teko penkerius metus grumtis dėl teisės gyventi Amerikoje.
Sovietų žvalgyba gerai žinojo apie naująjį Presley „žavėjimosi objektą“. Jau 1979 m. žurnale „Rovesnik“ buvo publikuotas demaskuojantis straipsnis antrašte „Apie ką dainavo Burroughso gerbėjai?“, kuriame jauniems sovietų melomanams buvo pasakojama apie Elvio bendradarbiavimą su FTB. Kaip priėmė sovietų spaudą ir ypatingai tokio turinio medžiagą mąstanti visuomenės dalis, geriausiai apibūdina profesoriaus Preobraženskio iš filmo „Šuns širdis“ frazė: „Neskaitykite sovietinių laikraščių iki pietų meto“.
Skeptiškas intelektualų reakcijas patvirtino štai tokie jų pasisakymai: „Koks čia buvo „bendradarbiavimas“ – mes kol kas nežinome, kaip viskas buvo iš tikrųjų, nes informacija apie Presley veiklą prilygsta valstybinei paslapčiai“. Aišku tik viena, kad Hooverio laiškas – tai abejonių nesukeliantis įrodymas tuo, kad „maištininkas“ rokenrolo karalius arba žmogus, kuriuo taip tikėjo jauni amerikiečiai, buvo FTB informatoriumi.
Įdomu tai, kad paskutiniųjų mėnesių FTB ataskaitose apie rokenrolo karalių šnipai fiksavo net tai, pas ką Elvis perka narkotikus, kaip jis perdozuodavo ar nerimavo dėl savo mirtinos baigties. Nepaisant rokenrolo karaliaus meilės FTB, slaptoji tarnyba šaltakraujiškai reagavo į Elvio ligą, nors ir turėjo visas galimybes prailginti jam gyvenimą. Presley mirė savo vonios kambaryje 1977 m. rugpjūčio 16 d. nuo mirtinos raminamųjų vaistų dozės.