Apie vaikinus iš Tolimųjų Rytų rašė ir kalbėjo visas pasaulis – buvo net juokaujama, jog vienu metu jie buvo populiaresni net už „bitlus“. Tačiau legendinės britų grupės „Beatles“ muzika vis dar gyva, o Aschato Ziganšino, Anatolijaus Kriučkovskio, Filipo Poplavskio ir Ivano Fedotovo šlovė liko praeityje, jų vardus šiandien prisimena tik vyresnės kartos žmonės.
Kova už išgyvenimą prasidėjo 1960 metų sausio 17 dieną, kai baržą „T-36“, su keturių kareivių šauktinių komanda, nuo Kurilų Iturupo salos nunešė į atvirą vandenyną, kur jie pateko į smarkaus ciklono epicentrą. Plaukiojimui palei pakrantę, o ne kelionėms į vandenyną skirtas laivelis 49 dienas priklausė nuo bangų valios ir dreifuodamas įveikė apie du tūkstančius jūrmylių. Laive beveik nuo pat pradžių nebuvo maisto ir vandens, įgula sugebėjo atsilaikyti neprarasdama žmogiškumo.
Portalas rg.ru pakalbino Aschata Ziganšiną, kuris prisiminė 55 metų senumo įvykius – šį kartą nebijodamas, jog sovietų cenzūra gali nubausti už atviresnį žodį.
Atrodo, kad tos keturiasdešimt dienų – svarbiausia, kas nutiko jūsų gyvenime?
Gal ir norėčiau pamiršti šį nuotykį, bet vis kas nors primena! Nors dabar dėmesys tikrai nebėra toks, koks buvo anksčiau. 1960 metais nebuvo nė dienos, kad mes nevažiuotume į kokią gamyklą, mokyklą ar institutą. Apėjome beveik visus Juodosios jūros, Baltijos jūros, Šiaurės jūros laivynus.
Su laiku įpratau kalbėti nuo scenos, visur pasakojau beveik tą patį, net nesusimąstydavau. Deklamuodavau kaip eilėraštį.
O mums padeklamuosite?
Jums galiu papasakoti proza. Anksčiau visgi tekdavo kiek padailinti, pritempti detales, kalbėti su daugiau patoso. Realybė nėra tokia romantiška ir graži, gyvenime viskas yra nuobodžiau ir banaliau. Kol dreifavome, nebuvo nei baimės, nei panikos. Neabejojome, kad išsigelbėsime. Nors ir negalvojome, kad vandenyne praleisime beveik du mėnesius. Jeigu blogoms mintims būtų pavykę prasmukti į galvą, neišgyventume nė dienos. Puikiai tą supratau, pats neištižau ir neleidau vaikinams, užbėgdavau už akių bet kokiam nuotaikos subjurimui.
Sausio 17 dieną, apie 9 val. ryto, audra sustiprėjo, trosas nutrūko, mus nunešė uolų link, tačiau mes spėjome pranešti štabui, kad bandysime pasislėpti rytinėje įlankos pusėje, kur ramiau. Septintą vakare vėjas staiga pakito ir mus pradėjo tempti į atvirą vandenyną. Dar po trijų valandų prižiūrėtojai pranešė: baigiasi kuro atsargos. Aš nusprendžiau bandyti taikyti į krantą. Žingsnis rizikingas, tačiau neturėjau kitos išeities. Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas: įsirėžėme į uolą. Stebuklas, kad nesudužome, mums pavyko prasmukti pro akmenis, nors gavome skylių, vanduo pradėjo semti mašinų skyrių. Už uolos buvo smėlėtas krantas, į jį aš ir nukreipiau baržą. Mes beveik pasiekėme krantą, jau lietėme dugnu žemę, tačiau tada baigėsi mūsų kuras, varikliai užgeso ir mus nunešė į vandenyną.
O jeigu būtumėte patys iššokę ir plaukę?
Savižudybė! Vanduo ledinis, didelės bangos, minusinė temperatūra... Ir poros minučių neišsilaikytume paviršiuje. Mes net neturėjome tokios minties, kad galime mesti baržą. Ar galima šitaip švaistyti valstybės nuosavybę?!
Nuleisti inkaro pučiant tokiam vėjui nebūtų pavykę, o ir gylis neleido. Be to, baržoje viskas pasidengė ledu, grandinės sušalo. Žodžiu, mums nieko neliko, tik stebėti tolumoje pranykstantį krantą. Ir toliau snigo, tačiau atvirajame vandenyne bangos buvo kiek mažesnės, ne taip mus taršė.
Visas jėgas metėme vandens sėmimui iš mašinų skyriaus. Domkrato pagalba užlopėme skyles, sustabdėme vandens tekėjimą. Ryte, kai pasidarė šviesu, visų pirma patikrinome, kokie mūsų reikalai su maistu. Duonos kepalas, nedaug žirnelių ir sorų, kibiras mazutu padengtų bulvių, stiklinė su riebalais. Plius pora pakelių „Belomor“ cigarečių ir trys degtukų dėžutės. Štai ir visas turtas. Penkių litrų bakelis su geriamuoju vandeniu sudužo audros metu, gėrėme techninį vandenį, kuris buvo skirtas variklių aušinimui. Vandenyje buvo rūdžių, tačiau svarbiausia, kad vanduo buvo gėlas!
Iš pradžių galvojome, kad mus greitai suras. Ar vėjo kryptis pasikeis ir nuvys baržą į krantą. Tačiau aš iš karto įvedžiau griežtus apribojimus maistui ir vandeniui. Dėl viso pikto. Ir buvau teisus.
Valgėme kartą per parą. Kiekvienas gaudavo po puodelį sriubos, kurią aš virdavau iš poros bulvių ir riebalų šaukšto. Dar įdėdavau kruopų, kol jos nesibaigė. Vandenį gėrėme tris kartus per dieną po mažytę stiklinaitę, kurią pasiėmėme iš skutimosi priemonių rinkinio. Tačiau greitai ir šią normą teko mažinti dvigubai.
Tokiam griežtam resursų taupymui aš pasiryžau netyčia aptikęs išplėštą laikraščio „Raudonoji žvaigždė“ fragmentą, kur buvo pranešama, kad šiame Ramiojo vandenyno rajone Sovietų Sąjunga leis raketas, todėl dėl saugumo iki kovo pradžios ten buvo uždrausta rodytis bet kokiems civiliniams ar kariniams laivams. Prie šios žinutės buvo atspausdintas regiono žemėlapis. Mes su vaikinais pagal žvaigždes ir vėjo kryptį primetėme ir supratome, kad... dreifuojame būtent į raketinių bandymų epicentrą. O tai reiškia, kad egzistavo tikimybė, kad mūsų niekas neieškos.
Taip ir atsitiko?
Kaip paaiškėjo vėliau. Bet mes tikėjomės geriausio, nežinojome, kad kitą dieną po audros į Iturupo salą buvo išmestas gelbėjimo ratas iš mūsų baržos ir sudužusi dėžė su bortiniu numeriu „T-36“. Rado duženas ir nusprendė, kad įgula žuvo laivui įsirėžus į uolas. Artimiesiems buvo išsiųstos telegramos, informuojančios, kad jų sūnūs dingo be žinios.
O mes ir toliau dreifavome. Mintys visą laiką sukosi apie maistą. Aš pradėjau virti sriubą kartą per dvi dienas, naudodamas vieną bulvę. Tiesa, sausio 27, savo gimimo dieną, Kriučkovskis gavo daugiau maisto. Tačiau Tolia atsisakė vienas valgyti papildomą porciją. Nes juk gimtadieninis tortas dalinamas visiems svečiams, todėl vaišinkitės!
Kad ir kaip bandėme kuo ilgiau išsaugoti atsargas, vasario 23 dieną jos baigėsi. Tokie tai šventiniai pietūs Sovietų armijos dienos proga išėjo... Žinote, per tą visą laiką niekas nebandė gauti papildomo gabaliuko. Ir nesigautų, jeigu sąžiningai. Viskas buvo kruopščiai suskaičiuota. Bandėme valgyti muilą, dantų pastą. Badaujant viskas sueis!
Skaičiavote dienas?
Turėjau laikrodį su kalendoriumi. Iš pradžių net laivo žurnalą pildžiau: įgulos nuotaika, kas ką veikia. Vėliau pradėjau rašyti rečiau, nes nieko naujo nevyko, buvome kažkur vandenyne, ir tiek. Buvome išgelbėti kovo 7, o ne 8 dieną, kaip buvome nusprendę: apsirikome para, pamiršę, kad tų metų vasaris turėjo 29 dienas.
Tik paskutiniame dreifavimo etape pamažu pradėjo čiuožti stogas, prasidėjo haliucinacijos. Mes beveik nėjome ant denio, gulėjome darbinėje patalpoje. Jėgų visiškai neliko. Bandai atsikelti, ir lyg gauni smūgį, pajuoduoja akyse. Taip buvo nuo fizinio išsekimo ir silpnumo. Girdėjome kažkokius balsus, pašalinius garsus, laivų signalus, kurių iš tikrųjų nebuvo.
Kol galėjome judėti, bandėme gaudyti žuvį. Galandome kabliukus, meistravome primityvius žūklės reikmenis... Bet vandenynas buvo neramus beveik be pertraukų, tai per visą laiką nė karto niekas „neužkibo“. Koks kvailys užkibs ant surūdijusios vinies? O mes būtume suvalgę ir medūzą, jei būtume sugavę. Tiesa, vėliau aplink baržą ratus pradėjo sukti rykliai. Jie buvo maždaug pusantro metro ilgio. Mes stovėjome ir žiūrėjome į juos. O jie į mus. Gal laukė, kad kažkas iškris iš laivo netekęs sąmonės?
Iki to laiko mes jau buvome suvalgę rankinio laikrodžio dirželį, odinį kelnių diržą, buvome pradėję valgyti ir brezentinius batus. Supjaustėme bato dalį gabaliukais, ilgai virėme vandenyno vandenyje, vietoj malkų naudodami laivo apsaugas, automobilių padangas, pritvirtintas grandinėmis prie bortų. Kai brezentas kiek suminkštėdavo, pradėdavome jį kramtyt, kad bent kažkuo prikimštume pilvus. Kartais kepdavome keptuvėje ant techninio aliejaus. Gaudavosi kažkas panašaus į traškučius.
Rusų liaudies pasakoje kareivis virė košę iš kirvio, o jūs tai darėte iš bato?
O kur dingti? Aptikome odą po armonikos klavišais, mažus chromo rutuliukus. Taip pat suvalgėme. Aš pasiūliau: „bičiuliai, laikykime tai aukščiausios rūšies mėsa“.
Stebina tai, kad mūsų nekankino jokie skrandžio sutrikimai. Jauni organizmai viską suvirškindavo!
Kaip Jus rado amerikiečiai?
Pirmą laivą mes pastebėjome tik keturiasdešimtą parą. Toli, beveik palei horizontą. Mojavome rankomis, rėkėme visiškai veltui. Tą patį vakarą tolumoje pamatėme ugnelę. Kol bandėme sukurti laužą ant denio, laivas nuplaukė tolyn. Dar po savaitės pro šalį praplaukė du laivai – taip pat be rezultatų. Paskutinės dreifavimo dienos buvo labai neramios. Mes turėjome tik pusę arbatinuko gėlo vandens, vieną batą ir tris degtukus. Su tokiomis atsargomis pratemptume dvi paras, tikrai ne ilgiau.
Kovo 7 dieną išgirdome kažkokį triukšmą išorėje. Iš pradžių nusprendėme: vėl haliucinacijos. Betgi jos negalėjo prasidėti iš karto keturiems žmonėms?
Sunkiai išlindome į denį. Žiūrime, virš galvų skraido lėktuvai. Išmetėme ant vandens signalines raketas, pažymėjome rajoną. Vėliau vietoj lėktuvų pasirodė du sraigtasparniai. Nusileido žemai-žemai, rodos, ranka buvo pasiekiami. Ir čia mes galutinai patikėjome, kad mūsų kančioms atėjo galas, atėjo pagalba. Stovime apsikabinę, palaikome vienas kitą. Iš liukų išlindo pilotai, išmetė virvines kopėčias, rodo ženklais, kaip užkilti, kažką mums rėkia, o mes laukiame, kol kas nors nusileis ant baržos ir aš kaip vadas iškelsiu savo sąlygas: „duokite produktų, degalų, žemėlapius, ir mes patys nusigausime namo“. Taip ir mėtėmės žvilgsniais: jie iš viršaus, mes iš apačios. Sraigtasparniai pakabėjo, pakabėjo, baigėsi degalai, jie išskrido. Juos pakeitė kiti. Vaizdas tas pats: amerikiečiai nenusileidžia, mes nepakylam. Žiūrime, lėktuvnešis, nuo kurio pakilo sraigtasparniai, apsisuka ir pradeda tolti. Ir sraigtasparniai paskui jį. Gal amerikiečiai pagalvojo, kad rusams patinka leisti laiką vandenyno vidury?
Šiuo momentu mes iš tikrųjų išsigandome. Supratome: tuoj mums pamojuos ranka, ir viskas. Nors net tada neturėjome jokių minčių palikti baržą. Kad ir tegul pas save ant borto kelia. Iš paskutiniųjų jėgų pradėjome rodyti amerikiečiams ženklus, neva, pasielgėme kvailai, nepalikite mūsų mirčiai, pasiimkite su savimi. Laimei, lėktuvnešis grįžo, priplaukė arčiau, iš kapitono tiltelio laužyta rusų kalba mums šaukė: „Pomosh vam! Pomosh!“ („padėti jums, padėti“, - red. past.) ir vėl į dangų pakėlė sraigtasparnius. Šį kartą mes nevertėme mūsų įkalbinėti. Aš įlindau į ant denio nuleistą krepšį ir pirmas pakilau į sraigtasparnį. Man iškart į dantis įkišo cigaretę, aš su malonumu užsirūkiau, ko nebuvau daręs labai ilgai. Vėliau ir kitus vaikinus pasiėmė iš baržos.
Lėktuvnešyje iškart nuvedė pamaitinti. Įpylė po lėkštę sultinio, davė duonos. Paėmėme po nedidelį gabaliuką. Rodo: imkite dar, nesigėdykite. Tačiau aš vaikinus iškart perspėjau: gero po nedaug, nes žinojau, kad po bado negalima apsiryti, tai blogai baigiasi... Visgi užaugau pokario metu, prie Volgos...
Mums išdavė švarius rūbus, skutimosi priemones, nuvedė į dušą. Tik pradėjau praustis ir... praradau sąmonę. Matyt, organizmas 49 paras dirbo ant ribos, o čia įtampa nuslūgo, ir iškart tokia reakcija.
Atsigavau po trijų dienų. Pirmiausia pasidomėjau, kas nutiko su barža. Mus prižiūrėjęs sanitaras tik gūžtelėjo pečiais. Čia mano nuotaika ir subjuro. Taip, puiku, kad esame gyvi, tačiau kam turime būti dėkingi už išgelbėjimą? Amerikiečiams! Jei ne patiems didžiausiems priešams, tai tikrai ne draugams. SSRS ir JAV santykiai tuo metu buvo labai įtempti. „Šaltasis karas“! Žodžiu, pirmą kartą per visą laiką aš rimtai išsigandau. Baržoje taip nebijojau, kaip būdamas amerikiečių lėktuvnešyje. Bijojau provokacijų, bijojau, kad mus paliks Amerikoje, neleis grįžti namo. O jeigu ir paleis, kas mūsų laukia Rusijoje? Ar nebūsime apkaltinti tėvynės išdavimu?
Pasilikti kitapus vandenyno nesiūlė?
Atsargiai klausdavo, ar nebijome sugrįžti. Neva, jeigu norite, suteiksime prieglobstį, suteiksime geras sąlygas. Mes kategoriškai atsisakydavome. Dieve apsaugok! Sovietinis patriotinis auklėjimas. Iki šiol nesigailiu, kad nesusiviliojau jokiais pasiūlymais. Tėvynė viena, kitos man nereikia. Apie mus vėliau ir kalbėjo: šie keturi išgarsėjo ne tuo, kad suvalgė armoniką, o tuo, kad Amerikoje neliko.
Maskvoje pirmosiomis dienomis bijojau, kad neišvežtų į Lubianką, neįkištų į Butyrkos kalėjimą, nepradėtų tardyti. Tačiau KGB mūsų neiškvietė, tardymų neorganizavo, atvirkščiai, sutiko prie lėktuvo su gėlėmis. Lyg ir norėjo suteikti Sovietų Sąjungos herojų titulus, tačiau apsiribojo Raudonosios žvaigždės ordinais.
Mus priėmė gynybos ministras maršalas Malinovskis. Padovanojo visiems šturmanų laikrodžius („kad daugiau nebepasiklystumėte“), suteikė man vyresniojo seržanto laipsnį, kiekvienam suteikė dviejų savaičių atostogas gimtinėje. Pasisvečiavome namuose, susitikome Maskvoje ir išvažiavome į Krymą, į karinę sanatoriją Gurzufe. Vėl viskas aukščiausios klasės! Ten ilsėdavosi generolai ir admirolai – ir staiga mes, kareiviai! Kambariai su vaizdu į Juodąją jūrą, maitinimas nuostabus... Pasideginti, tiesa, nepavyko. Tik nusirengi, turistai iš visų pusių bėga su fotoaparatais.
Ar ilgai aplink Jus sukosi smalsuoliai?
Galima laikyti, kad triukšmą ir susidomėjimą kėlėme iki Jurijaus Gagarino skrydžio, o vėliau šalyje ir pasaulyje atsirado naujas didvyris. Be abejo, mes net priartėti negalėjome prie jo šlovės. Net nebandėme.
O buvote susitikę su kosmonautu numeris vienas?
Kartą kartu pietavome. Bet to negalima vadinti pažintimi. Apie mus susuko filmą, Vladimiras Vysockis jam parašė dainą. Jaunimo subkultūros „stiliagų“ atstovai perdarė amerikiečių šlagerį rokenrolo motyvais: „Ziganšinas – bugi, Ziganšinas – rok, Ziganšinas suvalgė antrą batą“. Hemingway‘us man atsiuntė telegramą. Gavau laiškus iš Aleno Bombaro, Turo Hejerdalo. Be abejo, malonu, kad tokie iškilūs žmonės girdėjo mano vardą, tačiau aš supratau: mes su vaikinais už savo šlovę esame skolingi aplinkybėms.
Vis galvoju apie jūsų klausimą dėl svarbiausio gyvenimo įvykio. Tiesą sakant, geriau jų nebūtų buvę, tų 49 dienų. Visomis prasmėmis – geriau. Jeigu tada mūsų nebūtų nunešę į jūrą, po tarnybos būčiau grįžęs į gimtąją Šentalą ir toliau dirbčiau traktorininku. Būtent ta audra apvertė visą gyvenimą... O iš kitos pusės, apie ką šiandien su jumis kalbėtume? Ne, kvaila gailėtis. Kur nešė, ten, kaip sakoma, ir nunešė...