Gimė vargingoje šeimoje
P. Eskobaras gimė 1949 metais Kolumbijoje. Jo tėvai – ūkininkas ir pradinės mokyklos mokytoja. Pablas ir jo šeima augo skurde, tačiau jis turėjo didelių ambicijų, dar būdamas vaikas buvo užsibrėžęs tikslą tapti milijonieriumi iki 22-ejų, o vieną dieną - ir šalies prezidentu.
Sulaukęs septyniolikos Eskobaras metė mokslus. Pirmi jo nelegalūs darbai - padirbti loterijos bilietėliai, kontrabandinių cigarečių pardavinėjimas, įsilaužimai.
Galima drąsiai teigti, kad Eskobaras niekada neturėjo moralinio kompaso ir dėl pinigų galėjo padaryti absoliučiai bet ką. Būdamas paauglys jis vogdavo antkapius ir pardavinėdavo juos kontrabandininkams. Pirmojo didelio uždarbio sulaukė pagrobęs Medeljino miesto vadovą, kurį paleido gavęs 100 tūkst. JAV dolerių išpirką. Neblogai, bet palyginus su tuo, ką jis uždirbo vėliau, ši suma tebuvo smulkūs kišenpinigiai.
Kokaino imperija
1970-ųjų pradžioje pagrindinis Kolumbijos pogrindinis verslas buvo marihuanos kontrabanda. Tuo užsiėmė ir Pablas. Bet suklestėjus kokaino prekybai, Kolumbija buvo tobula vieta užimti dominuojančią padėti šiame versle. Šalia Kolumbijos - kokos auginimo epicentrai - Peru ir Bolivija. Visai netoli nuo šiaurinėje pietų Amerikos dalyje esančios Kolumbijos buvo ir JAV – tuo metu didžiausia kokaino pirkėja pasaulyje.
1975 m. Eskobaras pradėjo statyti kokaino imperiją. Aplinkinių pagarbą Pablas užsitarnavo, nes nebijojo susitepti rankų. Pradžioje, jis pats skraidino narkotikų krovinius iš Kolumbijos į Panamą. Iš ten krovinys keliaudavo į JAV. Kiek vėliau jis turėjo ištisą lėktuvų ir malūnsparnių aerouostą.
Pablas Eskobaras kartu su keliais kitais narkotikų baronais suformavo Medeljino kartelį. Jie susitarė kartu investuoti į didžiules kokaino laboratorijas ir kitas brangiai kainuojančias veiklas. Geriausiais laikais šis kartelis buvo atsakingas maždaug už 80 proc. kokaino, kuris patekdavo į JAV. Jau Aštuntajame dešimtmetyje, 4 iš 5 amerikiečių, kurie uostė kokainą, uostė Eskobaro kokainą.
Narkotikų jis gabendavo daug. Labai daug. Aštuntajame dešimtmetyje kokaino paklausa JAV šovė į padanges. Piko metu Medeljino kartelis į JAV per dieną įveždavo 15 tonų kokaino. Tiek sveria maždaug du drambliai. Kaip manot, kiek uždirbi gabendamas tokius kiekius? 60 mln. dolerių per dieną. O dar sako, kad nusikalsti neapsimoka.
Turėdamas tiek pinigų, gali daryti praktiškai ką nori. Pablas Eskobaras pasistatė savo asmeninį rojų žemėje. Savo mėgstamiausiame vasarnamyje jis buvo įsirengęs baseiną, koridos areną ir zoologijos sodą, kuriame galėjai pamatyti hipopotamų, žirafų ir dramblių.
Tokios sumos grynųjų sukurdavo ir tam tikrų problemų. Dažnai pinigus jam tekdavo laikyti purvinuose ir apleistuose sandėliuose. Dešimt procentų Eskobaro pelno būdavo nurašyta, nes pinigus sugrauždavo žiurkės arba jie būdavo sugadinami drėgmės. Tai 2 milijardai dolerių per metus. 2 milijardai. Per metus žiurkės sugrauždavo daugiau Eskabaro pinigų, negu kuris nors iš mūsų uždirbsime per visą gyvenimą.
Per mėnesį jis išleisdavo 2500 dolerių gumytėms. Kam narkotikų baronams jų reikėjo tiek daug? Na, be abejo, surišti milijonus banknotų. Kartą, kai jo šeima slėpėsi kalnų fermoje netoli Medeljino, Pablas tada sudegino 2 milijonus dolerių, nes jo dukrai buvo šalta.
Sidabras arba švinas
Pablas nebijojo žudyti konkurentų. Viena iš pirmųjų aukų, Medeljino narkotikų prekeivis Fabio Restrepo. Nužudytajam dirbę žmonės tiesiog buvo informuoti, kad jų naujasis bosas yra Pablas Eskabaras. Niekas neturėjo didelio pasirinkimo.
1976 m. Pablas buvo su narkotikais pagautas Kolumbijos policijos. Vis dėl to, jam pavyko papirkti pareigūnus ir visa byla subliuško, kalėjime jis tepraleido kelis mėnesius. Tačiau šios istorijos taip paprastai nepamiršo, per kelis metus visi, kurie buvo susiję su šiuo sulaikymu – teisėjas, policijos direktorius ir du pareigūnai - nužudyti. Tai buvo pradžia to, kas vėliau taps vienu kruviniausiu laikotarpiu Kolumbijos istorijoje.
Pablo Eskobaro bendravimas su pareigūnais buvo žinomas kaip „plata o plomo“ (sidabras arba švinas). Tie, kurių nepavykdavo papirkti, buvo tiesiog nužudomi. Pablo nurodymu tūkstančiai policijos pareigūnų buvo nužudyti vien dėl to, kad dirbo savo darbą. Iš esmės, tais laikais Kolumbijoje turėjai du pasirinkimus – arba galėjai dirbti Eskobarui, arba galėjai gauti kulką į galvą.
Kelionė į valdžią
Įgyvendinęs vieną iš savo vaikystės svajonių, susikrovęs turtus, Eskabaras neatsisakė ir kitos - tapti šalies prezidentu. Pablas pradėjo rinkimų kampaniją, visuomenei pristatęs kaip Kolumbijos Robinas Hudas. Jis ir jo parankiniai tiesiog gatvėse dalino vargšams pinigus, o taip pat pastatė daugybę parkų, ligoninių, mokyklų, bažnyčių, stadionų. Jis netgi statė namus žmonėms, kad niekur nebūtų benamių.
Per rinkiminę kampaniją jis nepamiršdavo pabrėžti savo kilmės, nuolat kartodavo, kad pats kilęs iš skurdžios šeimos jis puikiai supranta vargšus. Ne taip kaip tie blogiečiai valdžioje...
Nieko keisto, kad 1982 metais jis išrinktas į Kolumbijos kongresą. Tačiau svajonė tapti šalies prezidentu buvo pasmerkta žlugti. Jis negalėjo ilgai nuslėpti savo turtų kilmės. Kad Eskobaras – narkotikų baronas, buvo vieša paslaptis. Tačiau niekas negalėjo ir net nedrįso to įrodinėti.
Tai truko dvejus metus. Kol Kolumbijos teisingumo ministras pateikė neginčijamus įrodymus, kad Eskobaras yra narkobaronas. Pablas buvo priverstas atsistatydinti. Tačiau jis nebuvo pagarsėjęs, kaip žmogus, kuris linkęs lengvai atleisti. Neatleido jis ir teisingumo ministrui Rodrigui Lara Bonilai. Neilgai trukus, stovint spūstyje prie jo automobilio motociklu privažiavo pora Eskobaro galvažudžių, jie automatu sušaudė ministrą.
Kraujo upės
Teisingumo ministro nužudymas nepraėjo be pasekmių. Vyriausybė patvirtino tai, ko labiausiai bijojo Kolumbijos narkotikų baronai – ekstradicijos įstatymą. Iki tol sugauti nusikaltėliai keliaudavo į kalėjimus Kolumbijoje, kur gyveno kaip karaliai. Tačiau priėmus ekstradicijos įstatymą jie būdavo siunčiami bausmę atlikti į JAV.
Kolumbijos vyriausybė ėmėsi aktyviai kovoti su narkotikų baronais. Ir juos skaudžiai nuskriaudė. Surado ir likvidavo daugybę milžiniškų kokaino laboratorijų. Sučiupti trys Medeljino kartelio nariai išsiųsti į JAV kalėjimus. Eskobaras buvo priverstas bėgti iš šalies ir slėptis Panamoje.
Eskabarui tokia situacija labai nepatiko. Atsakydamas į valdžios veiksmus, jis žudė visus, kas tik jam nepakluso. Tiesiog gatvėse buvo šaudomi teisėjai, žurnalistai, policininkai ir aukšti politikai. Jo karas su valdžia, nusinešė tūkstančius gyvybių.
Manoma, kad Pablas Eskobaras sumokėjo milijonus dolerių komunistinei partizanų organizacijai „M-19“, kad šie šturmuotų Teisingumo rūmus ir sunaikintų visus prieš jį turimus įrodymus. 1985 metais įvykdyto šturmo metu buvo nužudyta pusė tuo metu rūmuose buvusių teisėjų. Galit pasigrožėt tuo šturmu čia.
Tačiau net ir slapstantis kitose šalyse, teisėsauga Eskobarui nuolat lipo ant kulnų, todėl jis nusprendė, kad geriau jau grįš į Kolumbiją ir diriguos karui iš savo namų. Jis parašė atvirą laišką Kolumbijos žmonėms, kuriame teigė, kad jei ekstradicijos įstatymas bus atšauktas, jis nutrauks smurtą. Vienas laiško sakinys aiškiai parodė, kaip rimtai yra nusiteikęs Eskobaras: „Mes verčiau rinksimės kapą Kolumbijoje nei kalėjimo kamerą Jungtinėse Valstijose.“
Kad būtų įtikinamiau, nužudė aktyvius ekstradicijos gynėjus - aukščiausiojo teismo teisėją ir vieno didžiausio Kolumbijos laikraščio „El Espectador“ vyriausiąjį redaktorių. Žudymai vyko be pertraukų. Kai kuriose Medeljino rajonuose buvo išmetama tiek daug kūnų, kad žmonės kabindavo ženklus su užrašais „Čia draudžiama išmesti lavonus“. Tai buvo beprotybė, būtent to Eskobaras norėjo. Politikai galiausiai pasidavė ir atšaukė ekstradiciją, bet žiaurumai nesiliovė. Riba jau buvo peržengta, žmogžudystės tapo normalia verslo dalimi.
Luisas Carlosas Galánas buvo kandidatas į Kolumbijos prezidentus, kuris aršiai kritikavo narkotikų baronus ir ekstradicijos įstatymo atšaukimą. Jis žadėjo didžiules reformas ir korumpuotos politikos pabaigą. Turbūt nesunku atspėti, kaip jam pasisekė rinkimuose. Jis jų net nesulaukė. Galánas buvo sušaudytas, kai ėjo ant scenos sakyti kalbą dešimties tūkstančių žmonių miniai. Iškart po to ekstradicijos įstatymas buvo grąžintas.
Jeigu iki tol karas buvo žiaurus, tai po ekstradicijos grąžinimo prasidėjo tikros skerdynės. 1989 metais nuo rugpjūčio iki gruodžio didžiuosiuose Kolumbijos miestuose sprogo 88 bombos nužudžiusios tūkstančius žmonių. Bombos buvo dedamos bankuose, biuruose, viešbučiuose, prekybos centruose. Tada gimė naujas terminas - narkoterorizmas
Tarp žiauriausių narkoterorizmo veiksmų buvo Saugumo departamento būstinės sprogdinimas, kurio metu žuvo 52 žmonės, dar 1000 sužeista. 1989 metų lapkričio 27 dieną Eskobaras susprogdino keleivinį lėktuvą, nužudė 107 juo skridusius žmones. Jis tikėjosi, kad lėktuvu skris kandidatas į prezidentus Cesaria Gaviria, tačiau jo ten nebuvo.
Katedra ir mirtis
Po šio smurto protrūkio prasidėjo rimtos derybos tarp Eskobaro ir Kolumbijos valdžios. Po ilgų diskusijų Pablui pavyko pasiekti jam neapsakomai palankų susitarimą. Jis sutiko prisipažinti kaltu dėl narkotikų prekybos ir atsėdėti penkis metus kalėjime. Kalėjimą jis galėjo pasirinkti pats. Kolumbijos vyriausybė savo ruožtu prisižadėjo nutraukti ekstradiciją.
1991 m. Eskobaras pasidavė Kolumbijos valdžiai. Jis sėdo į prabangų kalėjimą, vadintą La Catedral, kurį pats ir pastatė. Iš ten jis ir toliau vadovavo savo narkotikų imperijai. Joks Kolumbijos pareigūnas negalėjo prisiartinti prie kalėjimo arčiau nei per 3 mylias. Kalėjimo apsauga – paties Eskobaro asmeniniai sargybiniai. Pats kalėjimas panašesnis į prabangų dvarą: kiekvienoje „kameroje“ buvo televizorius, vaizdo kasečių grotuvas ir šaldytuvas. Ten taip pat galėjai atsipalaiduoti bare, kazino, futbolo aikštėje ar sporto salėje. Kalėjime jį dažnai aplankydavo šeima, svečiai, tarp kurių garsūs sportininkai ir brangios prostitutės.
Kolumbijos valdžiai nelabai patiko, kaip bausmę atlieka tūkstančius žmonių nužudęs nusikaltėlis. 1992 metais vyriausybė nusprendė perkelti Eskobarą į kitą kalėjimą. Šis sprendimas jį labai nuliūdino, todėl netrukus jis išvyko iš savo „kalėjimo“.
Po šio įvykio Kolumbija, kartu su JAV pagalba, pradėjo medžioti Eskobarą. Užduotis nebuvo iš lengvųjų. Žlugęs narkotikų baronas nuolat keitė slėptuves, vienoje vietoje neužsibūdavo ilgiau nei vieną dieną.
1993 metų gruodžio 2-ąją, vieną dieną po Eskobaro 44-ojo gimtadienio, jo slėptuvė buvo rasta ir šturmuota. Jis bandė pabėgti stogais, bet buvo nušautas. Pablo Eskobaras, žmogus, kurio bijojo visa valstybė, pagaliau buvo sustabdytas. Bet smurtas tuo nesibaigė. Narkotikų karteliai dar ir šiandien Kolumbijoje nužudo daugybę žmonių. Smurtas ten neprasidėjo su Eskobaru, deja, su jo mirtimi jis ir nesibaigė.