Gangsteriai naudoja bepiločius orlaivius, kad sektų konkurentus, specialiosios pajėgos reidų metu be teismo ir tyrimo iššaudo banditus, jų giminaičius ir tiesiog pažįstamus, o „mirties eskadronai“ vykdo savo teisingumą. Šalis, kuri dar nespėjo atsigauti po vieno pilietinio karo, žaibišku greičiu grimzta į antrąjį.
Partizanai prieš banditus
Susirėmimai prasidėjo 2014 metų vasarą, kai šalies vadovu buvo išrinktas kompromisų nepripažįstantis kovotojas, senas partizanas ir pogrindžio darbuotojas Sanchezas Cerenas. Jis paskelbė apie paliaubų su gaujomis pabaigą, kurias buvo sudaręs jo pirmtakas prezidento poste – pacifistas Mauricio Funesas. 2012 metais valdžia, praradusi viltį užbaigti beribį karą tarp dviejų didžiausių grupuočių – „Mara Salvatrucha“ ir „Bario-18“, pakeitė taktiką ir pasiūlė tarpininkauti jų paliauboms.
Tai suveikė – karas baigėsi. Tačiau šios paliaubos padarė daugiau žalos nei naudos. Šantažuodamos valdžią ir grasindamos atnaujinti kovinius veiksmus gatvėse, gaujos pasiekė neįsivaizduojamų privilegijų. Pavyzdžiui, jų kaliniai gavo teisę naudotis mobiliaisiais telefonais ir netgi užsisakyti prostitutę tiesiai į kamerą. Kai valdžia užsispirdavo, banditai griebdavosi patikrino būdo padaryti ją sukalbamesnę. Šio būdo esmę suformulavo vienas iš „Mara Salvatrucha“ lyderių: „Mes tiesiog paliekame gatvėse kuo daugiau lavonų iki tol, kol valdžia nepasako „taip“. Ir ji visada pasako „taip“.
Galiojant paliauboms banditai įgavo pasitikėjimo savimi ir įprato niekinti policiją. Todėl kai Cerenas prieš juos paskelbė kryžiaus žygį, gaujos be svarstymų priėmė iššūkį. Rezultatas: per 2015 metus ginkluoti susirėmimai nusinešė 16 karių ir daugiau nei 60 policininkų gyvybių. Gaujų praradimai nežinomi. Daugelį nužudytų saviškių jie laidoja neaiškiose vietose esančiose kapinėse, be to, kariauja dviem frontais – ne tik su policija, bet ir tarpusavyje.
Pagal „Islamo valstybės“ vadovėlius
Šiuo metu didžiausia Salvadoro gauja – „Mara Salvatrucha“, arba „Salvadoro skruzdės bastūnės“, taip pat žinoma kaip legendinė MS-13.
Paliaubas banditai išnaudojo pagal pilną programą. Visus dvejus metus, kol jos tęsėsi, grupuotės vadai įtemptai kūrė politinę ir ekonominę strategiją, konsultuodamiesi netgi su ryšių su visuomene specialistais iš užsienio.
„Skruzdės“ reorganizavo savo skyrius ir įtvirtino pozicijas, suderino naujus narkotikų ir ginklų pervežimo maršrutus. Jeigu anksčiau gatvės kovose būdavo naudojami daugiausiai savadarbiai pistoletai, o granatos ir Kalašnikovo automatai buvo laikomi prabanga, tai dabar, kaip skelbia policija, kovotojai yra ginkluoti amerikiečių gamybos šautuvais, puikiai aprūpinti transporto priemonėmis, be to, sukurtas visas slėptuvių tinklas, o ryšiui naudojami palydoviniai telefonai su šifravimo blokais. Gauja netgi turi bepiločių orlaivių, kuriais seka konkurentų ir policijos pareigūnų judėjimą. Reidų metu specialiųjų tarnybų darbuotojai jau ne kartą buvo radę al-Qaedos ir „Islamo valstybės“ naudojamas instrukcijas, parsisiųstas iš interneto, atspausdintas ir kruopščiai perskaitytas.
„Foreign Police“ korespondentas Douglasas Fara, neseniai susitikęs su grupuotės vadais, pabrėžia pasikeitusį jų įvaizdį. Daugelis ankstesnių grupuotės lyderių, patekę į kalėjimą, nuo reikalų atsitraukė, todėl į priešakines pozicijas pateko jauni lauko vadai – vadinamieji „ranfla libre“, arba „gatvės vadeivos“.
„Mano interviu su aukštas pozicijas užimančiais „ranfla libre“ labai skyrėsi nuo ankstesnių pokalbių su gaujos lyderiais, - rašo Fara. - Anksčiau mes susitikdavome brangių viešbučių restoranuose, o ne dulkėtose lūšnynų gatvėse. Jie būdavo apsirengę ne suplėšytais džinsais, o griežtais kostiumais, rankose turėjo ne pistoletus, o portfelius. Išsireikšdavo kultūringai, be banditų žargono ir stiprių žodelių“.
Į praeitį grimzta net žymiosios tatuiruotės – gaujos narių pasididžiavimas ir pagrindinis išskirtinis ženklas. Naujųjų vadų nuomone, jos netinkamos dabartinėms „skruzdėms“.
Bet pavojingiausia yra tai, kad gaujos savo kontroliuojamose teritorijose kuria valstybinėms paralelines struktūras. Iš verslo ramiausiai surenkami mokesčiai, sukurta elementari teismų sistema, nustatytas bausmių sąrašas – nuo sumušimo tamsiame skersgatvyje iki viešų egzekucijų. Kai kurie „Mara Salvatrucha“ skyriai kovoje dėl protų ir širdžių netgi apmoka mokyklos pietus vargšams vaikams – dažniausiai tokius pietus sudaro duonos gabalas ir sriubos lėkštė, bet valstybinis biudžetas mokyklinukams negali parūpinti net to.
Sutraiškyti žiurkes
Į banditų terorą armija atsako savuoju. Vienu iš jo simboliu tapo vadinamosios „San-Blaso skerdynės“: 2015 metų kovą policijos specialiosios pajėgos įsiveržė į San-Blaso plantacijos šeimininko namą ir negailestingai sunaikino ne tik šešis kovotojus iš „Mara Salvatrucha“, kurie tuo metu buvo pastate, bet ir ten buvusį pamaldų fermerį Denisą Martinezą, taip pat vieno iš gangsterių meilužę – 16 metų Sonią Gerrero. Ji buvo parklupdyta ant kelių ir nušauta į burną iš automato.
Susidorojimas San-Blase sukėlė teisėsaugos pasipiktinimą, bet visuomenės pasipiktinimo bangos nebuvo: kaip rodo apklausos, paprasti salvadoriečiai pritaria „neimti belaisvių“ taktikai, kurią naudoja policijos specialiosios pajėgos. Pretenzijų yra ne dėl reidų žiaurumo, o dėl nepakankamo jų efektyvumo. Negailestingos kovos su banditais šalininkų grupė „Twitter“ turi mikroblogą pavadinimu „Mėlynieji herojai“ (užuomina į policijos uniformos spalvą), kuriame deda per reidus nušautų banditų nuotraukas. Mikroblogas turi beveik 13 tūkst. sekėjų, o vartotojų komentarai dažniausiai būna tokie: „teisingai, reikia sutraiškyti žiurkes“, „tai vienintelis būdas užbaigti šį kriminalinį marą“.
Dešimčių bendražygių žūtys supykdė pareigūnus. Nusileisdama jų reikalavimams, valdžia sušvelnino taisykles, reguliuojančias teisėsaugos institucijų pareigūnų ir karių ginklų naudojimą. Be to, 2015 metų rugpjūtį Salvadoro Aukščiausiasis teismas oficialiai pripažino gatvių bandų narius ir su jais bendradarbiaujančius teroristais - tai jėgos struktūroms atrišo rankas.
Šiuo metu armijoje pilnu tempu realizuojama išsivalymo programa: per praėjusius metus iš ginkluotų pajėgų buvo atleista daugiau nei 250 žmonių, kurie buvo įtariami ryšiais su banditais. Bet, kaip prisipažįsta patys kariai, armijoje dar yra nemažai užsislėpusių „Mara Salvatrucha“ agentų, todėl kontržvalgyba ir karo policija dar tikrai turi ką veikti.
„Juodojo šešėlio“ sugrįžimas
Kovoje su banditais dalyvauja dar viena jėga – „mirties eskadronai“. Jie Salvadore atsirado dar XX a. 7 dešimtmetyje, juos sudarė dešinieji aktyvistai, su tyliu valdžios pritarimu susidorodavę su „nepageidaujamais elementais“ – komunistais, krikščionimis demokratais, profsąjungų lyderiais ir net katalikų dvasininkais, kurie buvo nepakankamai lojalūs valdžiai.
1993 metais pasibaigus pilietiniam karui „mirties eskadronai“ perėjo į kovą su gaujomis, visų pirma su „Mara Salvatrucha“, persekiodami jos narius visoje Centrinėje Amerikoje. Didžiulį žinomumą įgavo „Sombra Negra“ – „Juodasis šešėlis“, kuris skaičiuoja dešimtis sunaikintų gaujų kovotojų.
Atrodė, kad naujojo tūkstantmečio pradžioje šis „mirties eskadronas“ išnyko, bet 2014 metais grafičiai su „juodojo šešėlio“ emblema sugrįžo ant San Salvadoro namų sienų. Netrukus „šešėliai“, sekdami paskui naujausias tendencijas, viename socialiniame tinkle sukūrė paskyrą, kur publikuoja nužudytų, kaip teigiama, gaujų narių nuotraukas ir pozuoja jose su juodomis kaukėmis ir ginklais rankose.
Žiniasklaida praneša ir apie kitus, mažiau žinomus „mirties eskadronus“, kuriuos greičiausiai sudaro specialiųjų tarnybų, policijos ir armijos darbuotojai, taip pat abiejų pusių pilietinio karo veteranai. Susiklostė paradoksali situacija: tie patys žmonės, kurie prieš 20 metų su ginklais rankose medžiojo dabartinį prezidentą Cereną ir jo kolegas, dabar jam padeda išvalyti šalį nuo banditų.
Bėgimas nuo prievartos
Karas su gaujomis jau seniai tapo ne tik Salvadoro vidaus problema. Milžiniškos migrantų masės – daugiausiai paauglių, bėgančių nuo prievartinio verbavimo į gaujas ir rizikos gauti kulką iš konkurentų, policininkų ar „mirties eskadronų“ – pradėjo plūsti per Meksikos ir JAV sieną.
Amerikos valdžia susidūrė su sunkumais. Leisti pabėgėliams be kliūčių įsikurti JAV reiškia duoti papildomus kozirius respublikonams į rankas, seniai kritikuojantiems prezidentą Obamą dėl jo imigracinės politikos, taip pat tai reiškia, kad bus lendama į amerikiečių mokesčių mokėtojų kišenes, kad būtų pinigų migrantų išlaikymui. Iš kitos pusės, deportacija tik pablogins kriminalinę situaciją kaimyninėje Meksikoje ir nuo demokratų nusisuks tradiciškai už juos balsuojantys išeiviai iš Centrinės Amerikos.
Todėl rezultatas toks, kad Obamos administracija viena ranka bando išvaryti migrantus, o kita ranka juos ragina atvykti. Sausio 3 dieną prezidentas pažadėjo deportuoti tuos pabėgėlius iš Centrinės Amerikos šalių, kurie JAV gyvena nelegaliai, o sausio 13 dieną Valstybės sekretorius John‘as Kerry paskelbė, kad Amerikos valdžia padidins kvotas migrantų priėmimui, pirmiausia iš Salvadoro, Hondūro ir Gvatemalos.
Bet šios laikinosios priemonės problemos neišspręs, karas su gaujomis Centrinėje Amerikoje žada būti ilgas.