Tačiau vienuolikai Vermachto karių karas tęsėsi – grupelė karinių meteorologų, vadovaujama leitenanto, patyrusio poliarininko ir mokslininko Wilhelmo Dege, kuriam už nuopelnus buvo įteiktas Geležinis kryžius, liko pamiršta tolimoje Šiaurėje – Svalbardo (Špicbergeno) salyne, atšiaurioje Nordaustlandeto saloje.
1939-aisiais, kuomet nacių Vokietijos invazija į Lenkiją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, vokiečių kariuomenė nebegalėjo gauti jiems taip svarbių tarptautinių meteorologinių pranešimų iš Arkties. Regionas naciams buvo svarbus, tad vokiečiai kibo į meteorologinės bazės statybą nuošalioje Nordauslandeto saloje – 1944-ųjų vasarą į ją povandeninis laivas U-307 ir karo laivas „Carl J. Busch” atplukdė vienuolikos žmonių įgulą ir 1800 dėžių su technika ir proviantu. Taip prasidėjo operacija „Haudegen“.
Karinė Nordaustlandeto meteorologinė stotis, kurioje iš vienuolikos žmonių įgulos net šeši turėjo karinius laipsnius, pradėjo veikti 1944-ųjų rugpjūčio penktąją ir nuolat į Didžiąją žemę siųsdavo ataskaitas. Dievo ir žmonių pamirštame užkampyje įsikūrusi stotis išvengė karo mėsmalės, lydimos viską nušluojančios artilerijos salvių, tankų vikšrų ir bombonešių atakų. Tačiau kitas priešas buvo čia pat – už meteorologinės stoties durų: poliarinė naktis ir baltosios meškos, izoliacija ir tarsi ledynmetis sustingęs laikas.
Jau vėliau operacijos „Haudegen“ dalyviai savo prisiminimuose pabrėždavo, jog didžiausiu jų laimėjimu tapo gero psichologinio mikroklimato ir aukštos moralės išsaugojimas ne pačiomis paprasčiausiomis sąlygomis.
Svalbardo (Špicbergeno) salyno kraštovaizdis. Reuters nuotr.
1945 metų balandį ryšys su Didžiąją žemę nutrūko, bet prieš tai poliarininkams buvo įsakyta sunaikinti beveik visą mokslo ir ryšių įrangą. Apie Vokietijos kapituliaciją kariniai meteorologai sužinojo gegužės dvyliktąją klausydamiesi norvegų radijo stoties. Maisto ir gėrimų atsargų atsargų tolimoje šiaurėje paliktas pamirštas Vermachto junginys turėjo pakankamai, jų arsenalą sudarė pistoletas, kulkosvaidis ir devyni šautuvai – pakankamai, kad būtų apsiginti nuo baltųjų meškų. O štai ištrūkti iš salos su viena jiems palikta valtimi buvo beviltiškas reikalas.
Gegužės pabaigoje Nordauslandete įkalintems vokiečiams pavyko užmegzti radijo ryšį su Tremsėje (Norvegija) dislokuotu anglų daliniu, kurie pažadėjo juos pargabenti į žemyną, tačiau po to radijo eteris nutilo ir tyla tęsėsi iki pat vasaros pabaigos. Galų gale rugpjūčio pabaigoje anglai vėl užmezgė kontaktą ir pranešė, jog pirmosiomis rugsėjo dienomis juos iš salos paims norvegų ruonių medžiotojų laivas.
Wilhemo Dege sūnus Eckbartas Dege prisimena, kaip tėvas pasakojo apie tą įsimintiną rugsėjo 3-iąją, kuomet prie Nordauslandeto krantų priplaukė vokiečius į žemyną turėjęs sugrąžinti norvegų laivas „Blasel“.
„Mano tėvas su savo bendražygiu Reyeriu nuėjo pasveikinti norvegų, tačiau jų laivo kapitonas L. Albertsenas, išgirdęs, kaip vokiečiai su jais sveikinasi angliškai, buvo absoliučiai suglumęs, mat nieko nesuprato, - prisiminimais su žiniasklaida prieš kelerius metus dalijosi Wilhelmo Dege sūnus. - Laimei, tėvas gerai mokėjo norvegų kalba, mat 1940-1943 metais vokiečių kariškiams Norvegijoje padėjo vertėjaudamas“.
Kitas jų dialogas atrodė lyg scena atrodė lyg iš komedinio filmo ir gana neįprasta, atsižvelgiant į tai, jog vos prieš kelis mėnesius Europoje karo mašina siautė visu pajėgumu. „Ar mes aptarsime reikalus čia, krante? O gal galėčiau pakviesti jus į stotį kavos puodeliui ir taurelei šnapso?“ - pasiūlė norvegui Vermachto karininkas ir L.Albertsenas vėl išpūtė akis: „Tikra kava? Ir geras vokiškas šnapsas? Taip, žinoma“.
Kitą dieną norvegų laivo kapitonas atrodė kiek nervingas, tad W. Dege pasiteiravo kas nutiko.
„Vadovybė liepė pirma paklausti, ar jūs pasiduodate?“
„Kodėl to manęs klausiate?“
„Aš nežinau, kaip tokie reikalai daromi“.
„O man neteko su tuo susidurti“.
Tuomet Vermachto karininkas iš dėklo išsitraukė pistoletą, padėjo jį ant stalo ir stumtelėjo norvego link: „Atiduodamas jį pasiduodu“.
L.Albertsenas labai nustebo ir atsargiai paklausė: „Ar galiu jį paimti?“
Po to W. Dege suformulavo vokiečių įgulos, esančios Nordauslandeto saloje, pasidavimo norvegams tekstą jų gimtąja kalba ir abu vyrai pasirašė dokumentą – ko gero, keisčiausią Antrojo pasaulinio karo pasidavimo aktą.