Kaip visada, buvome susodinti už apvalių staliukų, ir pirmą kartą gyvenime pajutau, ką išties reiškia sėdėti kampe ir dar nugara į sceną. Kai nusibodo sukinėtis, klausantis besikeičiančių kalbėtojų, beliko laukiant maisto tik šaltakraujiškai įvertinti šią išties elegantišką ir pretenzingą kombinaciją, vis labiau užvaldančią mūsų salonus – apvalius staliukus.
Juk artėja kalėdinių renginių metas, ir jei jau planuodamas smagų savo valstybinės įstaigos (arba privačios firmos, jei dar turite lėšų) vakarėlį galvojate, kaip susodinti gausų savo kolegų valdininkų (ar negausių firmos pavaldinių) kolektyvą prie apvalių staliukų – sveikinu! – turite išties subtilų skonį ir neatsiliekate nuo metropolio madų. Ilgų stalų, primenančių okupacijos laikų vestuves era jau baigiasi – nes apvalūs staliukai neabejotinai prašmatniau ir netgi ergonomiškiau.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad apvalūs staliukai su aštuoniais-dešimčia prie jų susėdusių žmonių be reikalo suskaldo ir izoliuoja kolektyvą, kuris galbūt smagiau jaustųsi prie ilgo stalo, susirėmęs pečiais ir siųsdamas „per rankas“ dubenį su salotomis. Prie didesnio apvalaus staliuko sunkiau ir pintinę su duonos riekėmis pasiekti. Prie ilgo stalo užtenka tik galvą pasukti ir išvysi šventės šeimininkus ar svarbiausią asmenį. Vakarėlio įkarštyje įprasta visiems ir palinguoti pagal smagią lietuvišką melodiją.
Tačiau tikrovėje apvalūs staliukai turi daugiau pranašumų. Prie jų žmonės turi daugiau erdvės, o ir damoms lengviau prie jo atsisėsti ar nuo jo atsikelti. Apvalūs staliukai suteikia žmonėms retą galimybę matyti vienas kito veidus, o sutelktiems vienoje vietoje įvairių sluoksnių asmenims pabendrauti. Nes visada siektina, kad menininkai kuo daugiau bendrautų su verslininkais, o biurokratai su kolegų žmonomis. Kad ir kas besudarytų kompaniją – oligarchai ar oligofrenai – juk visi žino kažką naudingo, ir nebūtina ta informacija dalintis rėkiant per visą ilgą stalą.
Juoba kad apvalūs staliukai suteikia mums visiems retą privilegiją – pasijusti lygiais.
Jau Anglijos karalius Artūras, susodinęs savo riterius apie apvalųjį stalą, taip pat norėjo pabrėžti jų lygybę vienas kito atžvilgiu. JAV mafijos vadeiva Charlesas „Lucky“ Luciano, kurdamas galingiausią šalies istorijoje nusikalstamo pasaulio struktūrą – „Sindikatą“ visus sukviestus nusikaltėlių bosus susodino prie apvalaus stalo – „kad nebūtų tarp mūsų nė vieno viršesnio, ir sprendimus priimtumėme visi kartu“. Taip ir mes, dori garbingos šalies piliečiai, patekę prie apvalaus stalo visada esame lygūs vienas kito atžvilgiu.
Aišku, esama ir čia iššūkių, susijusių su svečių rangu bei diskriminacija. Pagal etiketo hierarchiją, aukščiausieji svečiai sodinami salės viduryje, taigi, yra pasmerkti likusių svečių žvilgsniams ir apkalboms (tepaguodžia juos tik tai, kad toli gražu ne visi žmonės šiame pasaulyje išvis nusipelno būti apkalbėti kitų). Žemesnio rango svečiai spiečiasi už kolonų, o išvis žemiausi (suprask, kaip aš anądien) gauna atsisėsti tik nugaromis į kitus svečius.
Tačiau kas man iš tų ponų prie kitų staliukų, kurių net nematau? Juk svarbiausia – pabendrauti su savojo kontingentu, kai tiek daug mūsų, gerų žmonių likimo esame suvesti šioje vietoje.
Taigi, kaip bendrauja ponai prie apvalaus stalo? Dažniausiai – tylėdami, vartydami akis ir laukdami kito patiekalo, programos veiksmo ar kalbėtojo. Tai net pateisinama daugumoje atvejų, kai dėl pašalinio garso susišnekėti išvis neįmanoma, o ypač mūsuose, kur net ir eilinėse kavinėse ar baruose priimta muziką groti ar leisti ypač garsiai, tarsi visur vyktų metinis-ataskaitinis kurčnebylių sąjungos susirinkimas. Iš kitos pusės, pagal prancūzišką tradiciją, apvalūs staliukai įpareigoja žmones pavalgius šokti, ko mūsuose dauguma arba nemoka arba visais būdais vengia. Pamenu vieno garbingo Kanados verslininko pasakojimą, kai prieš penkiolika metų vieno rauto metu jis iškvietė mūsų primadoną Eglę Špokaitę pašokti, tikėdamasis, kad visi svečiai neabejotinai paseks jo pavyzdžiu. Deja, teko nusivilti, nes tarp staliukų ta pora sukosi viena, godžiai ir pavydžiai stebima dunksančių ant savo krėslų džentelmenų bei jų dulcinėjų.
Tačiau jei per neapsižiūrėjimą muzika groja negarsiai arba išvis negroja, patiekalai dar neatnešti arba jau nunešti, niekas nešoka ir nesirengia šokti, ką veikti ponams toje spengiančioje tyloje?
Stalo etiketo taisyklės diktuoja, kad kiekvienas vyras visų pirma privalo pasirūpinti tais, kurie sėdi juo per ištiestos rankos ilgį. Pasirūpinti – komplimentu, klausimu, komentaru. Bent jau žvilgsniu ar šypsena.
O apie ką kalbėti? – klausiate jau šešišimtajį kartą, ypač jei prie stalo likimas sugena visiškai skirtingų profesijų, amžių ir interesų asmenis – futbolininką ir prelatą, kalifaktorių ir dailininką, studentę ir matroną. Pirmiausiai būtina atminti, apie ką nekalbėti – šventės organizatorių sveikatą, uždarbį, aprangą, meilės romanus ir vaikų problemas, kitais žodžiais, apie tai, kas įdomiausia visiems. Ne comme il faut kalbėti ir apie save, savo dorybes ir pasiekimus (sporte, politikoje, versle), kas irgi visada yra įdomu, tiesa, tik sau. Banalu kalbėti apie orą, politinę padėtį ir euro įvedimą, nes damoms, o ir visiems likusiems mažiausiai norisi girdėti politikų pavardes ar (vis tiek klaidingus) skaičius. Bet visada prasminga kalbėti apie šalia esančių moterų skonį, renkantis aprangą ar aksesuarus. Įvertinti patiekalus ir salės interjerą. Palyginti vakarą su kitais, kuriuose teko dalyvauti. Pasiteirauti, kaip sekasi veikla, apie kurią, beje, irgi įdomu išgirsti.
Nes atminkite – šiais laikais didžiausia paslauga, kokią galite suteikti kitam žmogui – tai jo išklausyti. Tai didelė garbė, ne ką mažesnė nei būti apkalbamam.