Jie turi didelius namus užmiestyje, įmantriai įrengtus apartamentus miesto centre, geras mašinas, tik ką grįžo iš egzotiškos šalies. Tu grįžti iš darbo į savo nuomojamą butelį, ankštus kambarėlius, ir suki galvą, iš ko pasiskolinti savo mašinos remontui.
Pas juos ant sienos kabo daug meno, ir vienas paveikslas yra brangesnis nei Tavo svajonių automobilis. Tačiau užuot pasimėgavęs tuo jų menu, tik prisimeni, kad Tavo namuose ant sienų kabo senas „Nirvana“ plakatas, priklijuotas permatoma lipnia juostele.
Tu uždirbi daugiau nei tavo tėvai, tačiau kažkodėl vis tiek jautiesi kažkokia atlieka. Toks Tu jautiesi šalia savo turtingų draugų – bukas, primityvus, nesubrendęs.
Todėl Tu jų ir nekenti, tų savo turtingų draugų.
Nes tai ne tik apkartinta draugystė, tai ir socialinė neteisybė. Tas faktas, kad jie turi „Philips“ televizorių, kurio ekranas yra didesnis už Tavo lovą, parodo, kad ne viskas šiame pasaulyje padalinta po lygiai – ko Tu visada ir tikėjaisi. Kai Tu vedi savo vaikus į valstybinę mokyklą, prasilenki su savo draugais, priešinga kryptimi vežančiais savo vaikus į privačias mokyklas. Kai Tu nori pasiguosti draugui, koks blogas gyvenimas Lietuvoje, tas draugas, tik ką susigrąžinęs „cash“ iš investicijų, Tau pasakoja apie jį kamuojančią vienintelę problemą – kur tuos pinigus investuoti. O Tu jau tai žinotum, jei tuos jo pinigus turėtum – ką su jais padaryti!
Tai keista ir iš esmės neteisinga. Nes keista ir neteisinga juos vadinti draugais - tuos žmones, kurių gyvenimo vertybės ir pasaulėžiūra iš esmės skiriasi nuo tavųjų. Paslapčia Tu suvoki, kad jūs priklausote skirtingoms gentims, ir vienas kito mentaliteto suvokti jau nebegalite. Jie perka nekilnojamąjį turtą, paveikslus, valgo prašmatniuose restoranuose ir samdo privačius mokytojus savo vaikams. Tu skolingas už savo apgailėtiną nekilnojamąjį turtą, valgai pigius pusfabrikačius, ir surūgęs dalyvauji tėvų susirinkime, sukdamas galvą, kaip gauti tuos 20 eurų eilinei rinkliavai.
Ir kaip jie spėjo taip praturtėti? – mintyji. Ir kaip tie pinigai lipte limpa jiems prie rankų? – galvoji. Ir kodėl man tai taip rūpi? – kremta Tave sąžinė.
Nors Tu ne toks jau ir ubagas, iš šono pažvelgus. Atostogauji Palangoje, kas yra brangiau nei Ispanijoje. Argi neinkšti čia be reikalo? Nes, palyginus su 99 procentais viso pasaulio žmonių, Tu esi turtingas, dar ir kaip turtingas! Juk vien degalams ar čipsams per metus išleidi tiek, kiek už tuos pinigus galėtų pramisti visas kaimas Afganistane.
Tačiau Tau to negana. Nes turi turtingų draugų, kurių sėkmė Tave erzina labiau nei Talibano išpuoliai tame pačiame Afganistano kaime. Nes kai augai, klasinė nelygybė nebuvo tokia akivaizdi. Gal net Tavo šeima turėjo polietileno plėvele apdengtą magnetofoną ir spalvotą televizorių, o Tu pats su savo kedais buvai kiečiausias visame rajone? Kai pradėjai studijuoti aukštojoje mokykloje, pasijutai atsidūręs tarp panašių į save, tokių pat neturtingų ir energingų. Tačiau praėjo kiek laiko, ir staiga pamatei, kad išlaikei savigarbą ir nepasidavei tokiems tuštiems idealams, kaip pinigai. Tavo draugai pradėjo vairuoti raudonus BMW, o Tu skaitei knygas besikratydamas sausakimšame autobuse. Jų veikla Tau atrodė pavojinga ir rizikinga, Tavo darbas, pavyzdžiui, žurnalisto, jiems atrodė keistai egzotiškas (ir tai visada didino Tavo ego). Tu jiems nepasidavei ir visada bandei padaryti įspūdį, alaus bare apmokėdamas sąskaitą ar vakarėliui užsisakydamas striptizo šokėjų. Jie kalbėjo tuščius niekus ir vardijo Tau svetimus gyvenimo elementus – kreditus, investicijas, muitinę, Seimo narius, „stogus“.
Ir Tu neturėjai tų problemų, kurias turėjo jie. Kas svarbiausia, Tu neturi pagrindinės problemos, kuri kamuoja juos. Jie turi daug, bet jiems visada yra ir bus per mažai. Jie neturi saugumo jausmo, taip manai? Juk kai Tu sėdi jų namų terasose su brangaus vyno taure, saulė juk šildo jūsų visų veidus vienodai, ar ne? Ir vakare Tu važiuoji namo, neslegiamas nuosavybės rūpesčių – kaip tą turtą apsaugoti, ar kokiu šviestuvu iš Italijos papuošti savo būstą.
Taigi, ar verta pykti? Sakoma, būk „katalikas“ savo draugų atžvilgių ir būk „budistas“ jų nuosavybės atžvilgiu. Galų gale, jie yra Tavo draugai, nepriklausomai nuo jų investicinio portfelio dydžio. Ir jie bus Tavo draugai, ir jų turimi daiktai nieko nereiškia, nes tai tik materija - o gyvenimas jiems praeis taip pat greitai, kaip ir Tau, kaip ir visiems geriems žmonėms šioje planetoje.
Tu gali pykti ir paniekinančiai vertinti jų pasirinktą gyvenimo būdą, jų lėkštą skonį perkant meno kūrinius, jų tuščią siekį vaizduoti prasmingą stilių, kitais žodžiais, meluoti sau, kad tai nieko neverta ir nereikalinga. Ir nereikia vengti šito jausmo – melo sau, nes tik jis padeda išlaikyti balansą tarp pavydo ir pasmerkimo artimo savo.
Tačiau toks melas ir cinizmas yra gražūs tik tada, kai jie lieka Tavo viduje. Pyk, pavyduliauk, bet niekada šito nesakyk savo draugams - nėra nieko blogesnio už draugą, verčiantį pasijusti nepatogiai kitą draugą, kritikuojamą dėl jo sėkmės. Jie yra Tavo draugai, ir, patikėk, tai yra jūsų visų didžiausias turtas.