Tyrimai vis bando suprasti teroristų psichologiją. Tačiau aktualių ir visaverčių mokslinių darbų šia tema vis dar nėra, todėl tenka naudotis apibendrinančiais tyrimais. Amerikiečių Federalinis Tyrimų Biuras (FTB) moksliniame žurnale „Violence and Gender“ publikavo straipsnį šia tema. Specialistai smurtą laiko „Islamo valstybės“ narių psichologiniu poreikiu, ir pabrėžia šios organizacijos kryptingą tikslo siekimą, puikią tarpusavio koordinaciją ir šaltakraujiškumą.
„Islamo valstybės“ teroristai praktikuoja taip vadinamą „instrumentinį smurtą“ norėdami pasiekti konstruktyvių, jų nuomone, tikslų. Atmesdami visus nesmurtinius metodus, jie pasirenka blogiausius įmanomus instrumentus.
Empatijos ir šaltakraujiškumo aukų atžvilgių derinys leidžia daryti prielaidą, kad „Islamo valstybės“ kovotojai yra psichopatai. Mokslininkų nuomone, šią prielaidą patvirtina tai, kad džihadistai visiškai neturi kaltės jausmo, taip pat ryškiai išreikštas jų teatrališkumas, su kuriuo jie kalba apie savo nusikaltimus, rašo lenta.ru. Tačiau, kaip pabrėžia mokslininkai, psichopatų teroristinėse organizacijose tėra tik vienetai – įprastai prie kovotojų prisijungia psichiškai sveiki žmonės.
Svarbi savybė, kurią turi daugelis džihadistų – narcisizmas. Dažnai tokie žmonės tampa kovotojais vadovaudamiesi ne politiniais ar ideologiniais motyvais, o tam, kad realizuotų savo psichologinius poreikius. Specialistai pabrėžia, kad džihadas ir žudymas šiems žmonėms viso labo yra tik „veidrodžiai“, patvirtinantys jų egzistavimo faktą. „Islamo valstybės“ lyderiai dėmesio troškimą patenkina valdydami kalifatą, eiliniai kovotojai pasitenkina tuo, kad mato realią galimybę pasiekti, jų požiūriu, idealų pasaulį, ir tuo, kad jie – neatskiriama tokio pasaulio dalis.
Šioje vietoje atsiranda dėsningumas: kuo dažniau kovotojai griebiasi perdėto smurto, tuo garsiau jie pareiškia pasauliui apie save. Nuo kalifato paskelbimo momento (ir net anksčiau) „Islamo valstybės“ kovotojai terorą ir jo filmavimą laiko kažkuo normaliu ir efektyviu. Teroro pateisinimas užtikrinamas dviem faktoriais: subordinacija, t.y., paklusimu lyderiui, ir atsisakymu savo aukas matyti kaip žmones.
1963 metais paskelbtos „šešių rankos paspaudimų“ teorijos autorius, amerikiečių psichologas Stanley Milgramas patvirtino šios schemos teisingumą, įrodęs, kad būtinybė paklusti autoritetams žmonių sąmonėje įsišaknijo tiek giliai, kad daugeliu atvejų jie ir toliau vykdo lyderio ar vadovo nurodymus, nepaisant moralinių kančių, kuriuos dėl šių veiksmų jie sukelia kitiems žmonėms, ir stipraus vidinio konflikto, kuris lydi šiuos veiksmus. Vėliau eksperimentas buvo pakartotas Nyderlanduose, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje, Jordanijoje ir eilėje kitų valstybių. Rezultatas buvo tas pats.
Atsiranda ir depersonalizacija: teroristinės grupės nariai nebesuvokia savęs kaip asmenybių, kas lemia, kad kovotojai susitelkia dar labiau ir daugelis iš jų būna pasiruošę vardan bendro tikslo paaukoti savo gyvybę.
Kitas klausimas – kas žmones paverčia tokiais? Dar 2006 metais amerikiečių psichologai publikavo straipsnį žurnale „Journal Child and Family Studies“, kuriame pabrėžė, kad žiaurumą gimdo žiaurumas: vaikai, su kuriais griežtai elgiasi tėvai ir mokytojai, išauga agresyvūs. Be to, neseniai atlikti tyrimai parodė, kad religingų tėvų vaikai gali būti šykštūs, žiaurūs ir sunkiai pakenčiami.
„Islamo valstybės“ ir prie jos prisijungiančių kovotojų atveju šie atskleisti dėsningumai vaidina svarbų vaidmenį: neseniai patys buvę aukomis žmonės išauga įsitikinę, kad dabar aukos pozicijoje turi būti kiti.
Džihadistų žiaurumą veikia ir biochemija. Amerikiečių mokslininkai, publikavę savo mokslinį darbą žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ aiškina, kad žmonėms, priklausantiems kažkokiai grupei, aktyviau išsiskiria hormonas oksitocinas. To rezultatas – nuotaikos pagerėjimas, moralinės dvasios grupėje pakėlimas. Iš kitos pusės, tas pats procesas provokuoja agresiją grupei nepriklausančių asmenų atžvilgiu. Tokiu būdu susitapatinimas su džihadistais verčia žmogų demonizuoti kitus ir nelaikyti jų žmonėmis.
Grupės kontekste ypatingai reikšmingas yra religingumas. Tyrėjai iš JAV publikavo straipsnį žurnale „Psychological Science“, kuriame teigia, kad vienos religijos išpažinėjai linkę agresyviai elgtis kitų religinių įsitikinimų turinčių žmonių atžvilgiu, jeigu nesutampa jų religinės vertybės ir jų resursai yra riboti. Tai būdinga net ir tuo atveju, jeigu tokios agresijos pasekmės padarys didelę žalą tiems, kas smogia pirmas.
Pareiškimai apie tai, kad „Islamo valstybė“ priartina pasaulio pabaigą – svarbi šios teroristinės organizacijos doktrinos dalis, taip pat apibrėžianti jos narių elgesį. Socialinės psichologijos srityje atlikti eksperimentai parodė, kad subjektyviai išgyvenamas laiko deficitas (kai laiko perspektyva sumažinta iki ribos tarp esamojo laiko ir ateities) smarkiai padidina agresijos tikimybę. Jeigu perspektyva būtų susiaurinta išskirtinai iki esamojo laiko, galima pasiekti maksimalų agresijos lygį tam tikroje grupėje.
Kerštas – taip pat vienas iš teroristus skatinančių motyvų, tačiau jis, anot mokslininkų, publikavusių savo straipsnį „Journal of Personality and Social Psychology“ žurnale, iš tiesų nesuteikia palengvėjimo, nes tik padidina pykčio ir kančios lygį. Analogišką situaciją galima įžvelgti ir iš kitos pusės: europiečiai reikalauja surasti teroristus ir savo pyktį nukreipia į pabėgėlius. Tačiau net jeigu bus imtasi radikalių priemonių migrantų atžvilgiu, palengvėjimas neateis – vėl suveiks tie patys mechanizmai.