Yra tiek daug kintamųjų ir dar daugiau istorikų bei technikos ekspertų, kurie tuos kintamuosius įvairiais argumentais gins iki mirties. Apie tai rašė ir gynybos ekspertas bei žinomas rašytojas Stevenas Zaloga savo knygoje „Geriausi II-ojo pasaulinio karo tankai“. Taigi, trumpai tariant, koks tankas geriausias?
Deja, ginklų gerbėjai, vieno tokio nėra - pastebi tinklapis nationalinterest.org. S. Zaloga savo knygoje stengiasi išvengti tų spąstų ir neįvardija geriausio tanko, tačiau prideda, kad: „45 milimetrų šarvą turintis tankas būtų nenugalimas 1941 metais, tačiau būtų pasmerktas greitam pralaimėjimui jau 1945“. Taip pat autorius teigia: „76 milimetrų ginklą turėjęs tankas būtų užkariavęs pasaulį 1941 metais, tačiau greitai praloštų bet kokią dvikovą su kitu tanku 1945-aisiais“.
Visgi, vietoj vieno šarvuoto čempiono, knygos autorius pasiūlo kiekvieną per kiekvienus karo metus. Negana to, autorius paliečia sudėtingą klausimą – kodėl geriausiai vertinami tankai dažnai atsiduria pralaiminčioje pusėje? Pavyzdžiui, žymiai mažesni ir paprastesni vokiečių šarvuočiai nugalėjo Rusijos tankų kariauną 1941-aisiais, o Izraelio ,,Super-Šaranai“ (Antrojo pasaulinio karo likučiai) įveikė moderniausius Rusijos tankus 1973-aisiais.
S. Zaloga sprendžia galvosūkį, pasirinkdamas po du tankus kasmet. Pirmąjį jis įvardija kaip „tankisto pasirinkimą“ – tai apdovanojimas, kurį gauna tankas, geriausiai įvertintas pagal smogiamąją jėgą, šarvus ir mobilumą. Antrąją kategoriją jis įvardija kaip „vado pasirinkimą“. Ši nominacija paskaičiuojama pagal bendrą naudingumą, atsižvelgiant į gausybę faktorių, įskaitant patikimumą ir pagamintą tankų kiekį. Taigi, nors legendinis vokiečių „Tigras“ turi daugiau smogiamosios galios ir šarvų, tačiau kuklesnė ,,10 StuG III“ savaeigė haubica galėjo atnešti daugiau naudos, kadangi pagal gamybos kaštus vietoje trijų „Tigrų“ buvo galima pagaminti 10 vienetų ,,10 StuG III“. Kalbant apie patikimumą, Vermachtas galėjo turėti septynis operacinius ,,StuG III“ vietoj vieno „Tigro“ tanko.
Vermachto "Tigras" (restauruotas 2004 m.). Vida Press nuotr.
Toks analizės būdas parodo netikėtus rezultatus. Daug pagarbos sulaukia Prancūzijos tankai, o 1940 metais ,,Somua S-35“ nesunkiai laimi „tankisto pasirinkimą“ dėl šarvų, smogiamosios jėgos ir mobilumo. Visgi, ,,S-35“ ir daugybė kitų ankstyvų sąjungininkų tankų turėjo vieną problemą – bokštelis buvo skirtas dviem žmonėms, o tai reiškia, kad tanko vadas taip pat buvo atsakingas už ginklo iššovimą. Todėl vadas negalėjo visą laiką stebėti kovos lauko, dėl ko kai kuriais momentais negalėjo kontroliuoti situacijos, nes nespėdavo sutelkti dėmesio.
Palyginimui, vokiškasis „Mark IV“, su savo lėtai veikiančiu ginklu galėjo gana prastai atrodyti ,,ant popieriaus“, tačiau jis turėjo trims žmonėms skirtą bokštelį, todėl vienas buvo atsakingas už šaudymą, kitas už pabūklo užtaisymą, o vadas galėjo visą dėmesį skirti karo laukui. Taigi, „Mark IV“ tapo vado pasirinkimu, nes tai tiesiog patogesnis įrankis laimėti kovas.
Kai kurie S. Zalogos pasirinkimai nėra tokie netikėti. Vienintelis „Šarvuotų čempionų“ laureatas, kuris laimėjo tiek tankisto, tiek vado pasirinkimą yra ,,T-34“, laimėjęs 1941 metų kategorijoje. Nepaisant dviejų žmonių bokštelyje, galinga smogiamoji jėga, šarvai ir mobilumas buvo pagrindiniai rodikliai, kurių dėka vokiečių kariuomenė buvo gerokai šokiruota sovietų tanko.
Nors istorikai tokiam faktui prieštarauja (mat 1941 metais vokiečiai buvo gerokai apmažinę sovietų tankų armiją), tačiau taip atsitiko dėl prasto tankų prižiūrėjimo, neapmokytų karių ir keistų sovietų armijos taktinių sprendimų. ,,T-34“ tituluojamas 1941-ųjų „čempionu“ ne todėl, kad būtų padėjęs laimėti kovas – tiesiog jo dėka sovietų kariuomenė išvengė didesnių nemalonumų.
Sovietų T-34. Vida Press nuotr.
1943 metais kontrastas tarp techninio galingumo ir naudos karo lauke tapo aiškesnis. Nieko keisto, kad „Tigras 1“ tapo tankisto pasirinkimu tais metais, kadangi šis tankas turi storus šarvus ir galingą ginklą. Toks pranašumas sukūrė „tigro išgąstį“ tarp sąjungininkų karių. Deja, „Tigrai“ buvo pakankamai brangūs, o jų pagaminta buvo nedaug – tik 1347, kai tuo tarpu, palyginimui, ,,T-34“ - net 84 000. Negana to, „Tigrus“ kur kas sunkiau taisyti.
Išsisėmę ir beviltiški Rytų fronto vokiečių divizionai ieškojo šarvų, kad galėtų apsiginti nuo gausių ,,T-34“ atakų, tačiau keli batalionai nukamuotų „Tigrų“ nebūtų jiems padėję. Į pagalbą atskubėjo ,,StuG III“ puolamasis ginklas, kuris buvo vos didesnis už žmogų. Šis puolamasis ginklas buvo pigus, turėjo galingą smogiamąją jėgą ir neblogus šarvus, todėl vokiečiai sugebėjo pasipriešinti sovietų atakoms, kurios nebuvo tinkamai apgalvotos iš strateginės pusės. Taigi, todėl ,,StuG III“ aplenkia „Tigrą“ kovoje dėl vado pasirinkimo 1943 metais.
Kalbant apie technines galimybes, 1944 metais dėl puikaus balanso tarp smogiamosios jėgos, apsaugos ir mobilumo laimi vokiečių „Pantera“.
Vermachto "Pantera". Vida Press nuotr.
O štai sovietinis ,,T-34/85“ laimi naudingumo kategorijoje dėl solidžių funkcijų ir jų masinės gamybos. Stebitės, kodėl sąraše nėra nei JAV, nei Didžiosios Britanijos tankų? Tai dėl „Sherman“ bei „Cromwell“ – niekuo neišsiskiriančių, vidutinės kokybės tankų. Nors britiškoji „Matilda“ trumpai siautėjo Šiaurės Afrikoje (1940-1941 m.), o „Sherman“ buvo gerai vertinamas, kuomet debiutavo 1942-aisiais, visgi, dauguma vakarietiškų sąjungininkų tankų sulauks aplodismentų tik karo pabaigoje.
1945 metais amerikiečių tankas „M-26 Pershing“ įveikė daug anksčiau atrodžiusius neįveikiamus varžovus, tačiau taip pat buvo pripažintas per sunkiu ir nestabiliu, todėl tankisto pasirinkimą tais metais laimi vokiečių „Karalius Tigras“, o vado pasirinkimą – „Sherman M4A3E8“ dėl didelio jų pagaminto kiekio, patikimumo ir didelio greičio šaunamosios amunicijos.
Daugelis šių faktų bus pažįstami tiems, kurie išmano apie tankų dizainą ir pozicinį kariavimą. Visgi, S. Zaloga sugebėjo atrasti įdomių ir kiek netikėtų faktų apie šiuos tankus. Pavyzdžiui, T-34 turėjo iš tikrųjų puikius techninius parametrus, tačiau kovos lauke buvo netvirtas: 1942 metų tanko modelį testavę JAV ekspertai nustatė, kad tokio tanko variklis tegalėjo veikti 72 valandas, o variklio oro filtras buvo taip prastai sukonstruotas, kad toks tankas galėjo ištverti tik porą šimtų mylių dulkėto kelio. Tie patys specialistai amerikiečiai atrado faktą, kad britiškasis „Cromwell“ tankas pareikalautų vidutiniškai 199 valandų taisymui, nors, palyginimui, „M4A3“ galima būtų sutaisyti per 39 valandas.
Ar istoriniai reitingai pasitarnautų kam nors, išskyrus žmogiškam smalsumui? Atsakymas – taip. Pasitarnaus gudriems žmonėms, kurie mokosi iš istorijos. Po 1945 metų, JAV kariuomenė sukūrė nemažai galingų ginklų. Jeigu šiuolaikinį Pentagoną laiko mašina atgabentume į 1943 metus, jis tikrai pasirinktų „Tigrų“ gamybą vietoj „Sherman“ ar „T-34“ tankų.
Šiuo metu, kai JAV gynyba yra pasiruošusi mokėti už tokias prabangias sistemas kaip „F-35“, reikia prisiminti, kad tokios nežymios brėžinio klaidos, kaip kad dviejų žmonių bokštelis arba kelios nekokybiškos medžiagos gali nulemti ginklo efektyvumą – ir visai nesvarbu, kaip gerai ,,ant popieriaus“ atrodys tokio tanko techniniai duomenys.