Laukti buvo verta: ir ne vien todėl, kad filmo kūrėjai ėmėsi nelengvos užduoties į kino juostą perkelti garsiausio Kolumbijos narkobarono Pablo Escobaro gyvenimą. Apie garsųjį nusikaltėlį yra susukta ne viena juosta, parašyta ne viena knyga, tačiau „Narcos“ kūrėjai Medeljino kartelio ir jo imperatoriaus iškilimo, suklestėjimo ir žlugimo istoriją sugebėjo perteikti savaip, tarsi sujungdami geriausias Holivudo ir Brazilijos (didelė serialo kūrėjų komandos dalis yra būtent iš Brazilijos) kino mokyklų tradicijas.

Į serialą įtraukiamos dokumentinės scenos, o tai dar labiau priartina prie suvokimo, jog „Narcos“ - galbūt net ne vaidybinis serialas, o pusiau dokumentinis epas apie tą nelengvą Kolumbijos etapą, kuomet šalis stovėjo prie pilietinio karo slenksčio, kuomet gatvės plūdo kraujais, o į valdžios elitą taikėsi kokaino milijardieriai. Ne, tai ne italų klasika „Aštuonkojis“ su komisaru Kataniu (ar dar prisimenate Michele Placido?) ir net ne žiauri Neapolio mafijos kasdienybė, įamžinta šiurpiame šedevre „Gomorrah“. Tai dar kiečiau ir baisiau, mat daugelis epizodų pagrįsti tikrais įvykiais.

Šį serialą rekomenduojama žiūrėti be savo mylimųjų (geriausia jas su draugėmis ir/ar vaikais savaitgaliui paprašyti išvažiuoti į Druskininkų SPA), pradėti žiūrėti grįžus penktadienį namo iš darbo ir iš anksto apsirūpinti maisto atsargomis. Ir, žinoma, palaukite, kol baigsis Europos vyrų krepšinio čempionatas. Kitaip rizikuojate oranžinio kamuolio aistras iškeisti į sagą apie Pablo Escobarą.