V. Iljinas gimė 1947 metais Leningrade (dabar Sankt – Peterburgas). Jo tėvai buvo chroniški alkoholikai, todėl jis dar kūdikystėje pateko į vaikų namus. Berniuką įsivaikino bevaikė šeima iš Leningrado. Kai Viktorui buvo 10 metų, senelė kaime išsidavė, kad iš tiesų jis yra įvaikintas. Po to berniukas užsisklendė savyje, tapo uždaru. 1968 metai į armiją Viktoras ėjo turėdamas jaunesniojo leitenanto laipsnį – Topografijos technikume, kur jis mokėsi, veikė karinė katedra. Jis tarnavo Lomonosovo mieste, šalia Leningrado. Vieną sykį užsidegęs pasakojo pažįstamiems karininkams apie Lee Harvey Oswaldą – karinio jūrų laivyno pėstininką, kuris 1963 metais nušovė JAV prezidentą Johną Kennedy: „Jis vienu šūviu įėjo į istoriją“.
Vėliau dėl to iš pareigų buvo išmestas vienas iš padalinio vadovų, o pareigūnai, girdėję šiuos Viktoro žodžius ir nepranešę apie tai KGB, gavo po penkerius metus kalėjimo. Kartą susipykęs su mergina Iljinas rėžė pranašiškus žodžius:„Tu dar apie mane išgirsi“.
1969 metų sausio 20-osios vakare Viktoras pradėjo budėjimą savo kariniame dalinyje. Ryte, apie pusę aštuonių jo viršininkas išėjo pusryčiauti. Raktai nuo patalpos su ginklais pateko į Iljino rankas. Po 25 minučių jis, pasiėmęs du Makarovo pistoletus ir kulkų, nepastebimai paliko padalinį. Dar po kelių valandų jis išskrido iš Leningrado į Maskvą. Tačiau jo pradėjo ieškoti ne iš karto: jau ne kartą leitenantas, su savimi pasiėmęs pistoletą, buvo pabėgęs į pasimatymą su mergina. Po kurio laiko į Viktoro butą buvo išsiųsta operatyvinė grupė. Ant stalo jie pastebėjo sąsiuvinį, o jame Viktoro ranka buvo parašyta: „sužinoti, ar yra lėktuvas į Maskvą. Jeigu skrenda – sunaikinti visus“. Kai apie šią situaciją karininkai pranešė KGB, jau vakarėjo.
Sausį Sovietų Sąjunga į kosmosą paleido erdvėlaivius „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“. Sauio 17 dieną į žemę grįžo kosmonautai Vladimiras Šatalovas, Aleksejus Jelisejevas ir Jevgenijus Chrunovas, o 18 dieną – Borisas Volynovas. Tai buvo proveržis, nes iki šiol kosmonautika patyrė krizių. Tragiškai žuvo trys amerikiečių astronautai ir sovietų kosmonautas Vladimiras Komarovas. Todėl tuometinius herojus Maskvos Vnukovo oro uoste turėjo pasitikti Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas. Ir pasitikimą, ir jų apdovanojimo ceremoniją Kremliuje žadėta transliuoti tiesiogiai visai šaliai. Iljinas nutarė pasinaudoti šia galimybe, kad nužudytų generalinį sekretorių.
Metalo detektorių oro uostuose tuo metu nebuvo, todėl Viktoras ramiai praėjo su dviem pistoletais kišenėse. Taip pat ramiai išėjo iš Maskvos oro uosto Domodedovo. Ir čia sužinojo, kad kosmonautų sutikimas buvo perkeltas į kitą dieną. Jis įvyks ne sausio 21 dieną, kaip buvo planuota iš pradžių, - tai buvo Lenino mirties diena, o sausio 22 d. „Tai man buvo papildomas išbandymas, - vėliau sakė Iljinas. – Aš nusiteikiau šauti, ir štai tau. Teko eiti nakvoti pas pažįstamą Maskvoje“.
Jis paaiškino, kad atvažiavo vienai dienai – pasižiūrėti į kosmonautus. Pažįstamos vyras buvo milicininkas. Iljinas išsiprašė iš jo uniformą: neva, ją vilkint jam bus paprasčiau priartėti prie kortežo ir pamatyti susitikimą. Ryte jis sėdo į metro, nuvažiavo iki centro ir nuėjo prie Borovicų vartų Kremliuje, pro kuriuos turėjo įvažiuoti Brežnevas ir kosmonautai. Pateko tarp dviejų milicininkų apsaugos būrių. Ir vieni, ir kiti galvojo, kad jis yra iš kito būrio. O tuo metu KGB V.Iljino jau ieškojo.
„Jie turėjo ieškoti kario, o į mane su milicininko uniforma niekas nekreipė dėmesio, - praėjus 40 metų prisiminė Iljinas. – Lauke buvo 30 laipsnių šalčio. Aš paslėpiau pistoletus į rankoves ir apsimečiau, kad man sušalo rankos. Prie manęs priėjo KGB agentas, paklausė, ar man nereikia pirštinių. Aš atsisakiau. Kad nesukelčiau įtarimo, pradėjau šaukti ant susirinkusių žiūrovų. Žinojau, kad pirmajame automobilyje Brežnevo tikrai nebus. Viso kortežo apšaudyti negalėjau. Abejojau dėl antrojo ir trečiojo automobilių“.
Iš tiesų Brežnevas važiavo ketvirtajame automobilyje. Nė vienas iš jų nebuvo šarvuotas – tuo metu Sovietų Sąjungoje niekas ir pagalvoti negalėjo, kad galima nužudyti valstybės vadovą. Apie 14:15 val. kortežas pradėjo artintis. Pirmajame automobilyje su atviru stogu važiavo kosmonautai. Antrajame, uždarame, - jų kolegos, ankstesnių metų kosmoso užkariautojai: Georgijus Beregovojus, Adrianas Nikolajevas, Aleksejus Leonovas ir Valentina Tereškova.
„Kai prasidėjo šūksniai „važiuoja“, atsistojau ant Borovicų vartų kampo. Pirmąjį automobilį praleidau. Kai privažiavo antrasis, pradėjau šaudyti iš abiejų rankų, kaip kaubojus. Keleivių veidų nemačiau“, - prisiminė V.Iljinas.
Iš 16 Iljino paleistų šūvių 9 pataikė į automobilį. Mirtinas šūvis teko vairuotojui Iljai Žarkovui. Jis tuo metu buvo išėjęs į pensiją, bet susirgo jo kolega, todėl Žarkovas sutiko vieną dieną jį pavaduoti.
„Staiga išgirdau aštrų garsą ir prieš save pamačiau skylę vairuotojo pakaušyje“, - prisiminė kosmonautas Aleksejus Leonovas. – Iš jos bėgo tamsus kraujas. Aš staigiai nusisukau. Tada sėdynėje atsirado dar viena skylė nuo kulkos. Mes sukritome ant grindų. Kažkas rėkė vairuotojui važiuoti greičiau. Tačiau automobilis sustojo, o šūviai tęsėsi. Vėliau nutilo. Prie mūsų sustojo rezervinis automobilis. Be vairuotojo, niekas nenukentėjo. Mes persėdome. Pro mus prašvilpė Brežnevo automobilis“.
Tiesioginė transliacija buvo nutraukta, teroristas sulaikytas. „Kremliuje Leonidas Iljičius buvo lyg nesavas, - prisiminė Leonovas. – Pasižiūrėjo į mano paltą su pėdsaku nuo kulkos. „Nepergyvenk, - pasakė. – Tai ne į tave šaudė, o į mane“.
Už valandos Viktorą Iljiną jau tardė KGB vadovas Jurijus Andropovas. „Veikiau vienas, - sakė Viktoras. – Apie mano ketinimus niekas nežinojo. Nužudydamas Brežnevą norėjau priversti jo įpėdinį pakeisti vidaus ir užsienio politiką“. „Kodėl jūs galvojate, kad su pistoletu rankose galite lemti šios šalies likimą?“, - paklausė Andropovas. „Todėl, kad žmonės turi gyventi, o ne egzistuoti“. „Kas gi, jūsų nuomone, turėtų vadovauti SSRS?“. „Michailas Suslovas. Visi sako, kad jis – padoriausias“.
Tuo metu L. Brežnevas negalėjo atsigauti. Transliacija buvo atnaujinta po valandos – buvo rodoma kosmonautų apdovanojimo ceremonija. „Girdėjau kaip Aleksejus Kosyginas (Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos pirmininkas) keletą kartų jam sakė: „Lionia, metas pradėti“. Bet Brežnevas lyg jo negirdėjo“, - pasakojo Leonovas. – Galų gale susitikimą pradėjo prezidiumo pirmininkas Nikolajus Podgornas“.
Pasimetusį generalinio sekretoriaus veidą matė visa šalis. Salėje - triukšmas. Oratorių niekas nesiklauso. Tik kai Brežnevui perdavė raštelį nuo Andropovo, kad veikė teroristas-vienišius, šis nurimo.
Tardymuose „kagėbistams“ kilo abejonių dėl Iljino psichinės sveikatos. Vėliau psichiatrai pripažino jį nepakaltinamu. „Greičiausiai aš iš tiesų buvau nesveikas, - vėliau pasakojo Viktoras. – Nejaučiau jokios baimės dėl savo gyvybės“.
1970 metų kovo mėnesį V.Iljinas buvo uždarytas į Kazanės psichiatrijos ligoninę. Ten jis buvo laikomas šiek tiek didesnio nei 4 kvadratinių metrų dydžio kameroje. Joje jis praleido 18 metų. Pirmuosius trejus metus – be laikraščių, radijo. 1988 metais V.Iljinas buvo perkeltas į Leningrado psichiatrijos ligoninę. Ten jis pagaliau pamatė žmones – šalia jo buvo gydomi dar keturi ligoniai. O 1990 metų kovą Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo teismo Karinė kolegija nusprendė išlaisvinti Viktorą Iljiną kaip žmogų, kuris daugiau nekelia grėsmės visuomenei. Išėjęs į laisvę, jis pradėjo siekti, kad jam būtų išmokėta už 20 metų susikaupusi skola už negautą algą. Bylą laimėjo, nes iš armijos jis oficialiai atleistas nebuvo, du dešimtmečius turėjo ligos lapelį. Gavo vieno kambario butą Leningrade. Pensininkas, prisiminęs pasikėsinimą į Brežnevą, sakė, jog gailisi nužudęs niekuo dėtą vairuotoją.
Po pasikėsinimo buvo sukurta išvažiuojamoji genseko apsaugą, kurią sudarė dešimt žmonių – po tris žmones pamainoje ir dar vienas pavadavimui. Iki to laiko jis turėjo tris apsaugininkus, kaip ir bet kuris kitas politbiuro narys – apsaugos vadą ir du pavaduotojus. Kandidatams į politbiuro narius buvo skiriami du apsaugininkai, CK sekretoriams – vienas. Po šūvių prie Borovicų vartų buvo imtasi reikšmingų pokyčių ne tik generalinio sekretoriaus apsaugos sistemoje, bet ir kitų partinių vadovų. KGB buvo sukurtas antiteroristinis padalinys „Alfa“, o automobilių inžinieriai gavo skubų užsakymą padidinti stiklo atsparumą šūviams.