Vieno išradimo autorius bei 1970 metais atlikęs pirmąją Lietuvoje inksto persodinimo operaciją, profesorius gali pasigirti ir savo rašytojo gyslele - parašė keletą knygų bei įvairių straipsnių, medicinine, vyrams aktualia tematika.
- Papasakokite daugiau apie save. Kaip nusprendėte pasukti medicinos mokslo keliu ir pasirinkti urologiją?
Gimiau visiškame Lietuvos užkampyje, Zarasų rajone, Skeldų kaime. Mano gimtinėje buvo žinomos tik dvi profesijos - inžinierius ir gydytojas. Pasirinkau gydytojo specialybę, nes norėjau persikelti į Vilnių. Į urologiją mane pastūmėjo profesorius A. Marcinkevičius, kai katedroje, kurioje studijų metais dirbau, Jis man pasakė: “Dainį, sodink inkstus!” Ką gi - “taip liepė bosas”, o tada prasidėjo įvairiausi eksperimentai ir pirmi žingsniai urologijoje.
- Urologija buvo populiarus medicinos studentų pasirinkimas anuomet?
- Kokia buvo pirmoji Jūsų, kaip urologo, darbo patirtis? Kur pradėjote darbą?
Baigus šešis kursus, buvau įdarbintas šv. Jokūbo ligoninėje. Ten dariau viską: naktį, budėjimų metu, atveždavo sunkius ligonius, lūžusiais kaulais ir kitomis traumomis, o dieną dirbdavau urologijos skyriuje. Pirmoji mano operacija buvo kapšelio vandenė, o po to - prostatos pašalinimas. 1970 metais su kitais chirurgais atlikau inkstų transplantaciją
- Ar galėtumėte palyginti, kokios bėdos vyrus kamuodavo ankščiau, sovietmečiu, ir dabar?
Dažniausiai ankščiau susidurdavo su prostatos hiperplazija, o šiandien - su lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Anuomet, su šiomis ligomis buvo radikaliai kovojama. Pavyzdžiui, diagnozavus vyrui sifilį, tai buvo pranešama teisėsaugai, kuri išaiškindavo su kuo jis turėjo lytinių santykių ir partnerę milicininkai atveždavo į ligoninę, kur porelė buvo priverstinai gydoma. Šiais laikais ypač padaugėjo lytiškai plintančių ligų, mano nuomone - dėl atviros visuomenės.
- Kodėl vyrai bijo kreiptis į urologą? Ar priežastis išliko ta pati?
Sovietmečiu vyrai ateidavo tik tada, kai liga jau trukdė jiems gyventi. Tai pasikeitė. Tačiau dėl esamos situacijos dabar - reikia tarti didelį ačiū moterims, merginoms bei žmonoms. Jos dažnai atveda vyrus už rankos ir netgi dalyvauja pokalbiuose, pastebėdamos ir išsakydamos tokias problemas, kaip potencijos sutrikimai, padažnėjęs šlapinimasis, suprastėjusi sekso kokybė. Taip pat padėkoti reiktų žiniasklaidos priemonėms, šeimos gydytojams, kurie primena vyrams apie savo vyriškumo pasitikrinimo svarbą.
- Kaip keitėsi pacientai ir Jūsų paties darbo metodai pastaraisiais dešimtmečiais ir kaip tai paveikė diagnozės ir gydymo sėkmę? Ankščiau gi vyrai bijodavo kreiptis, mat buvo paplitęs mitas: jeigu urologo kabinete vyrui įvyksta erekcija - gydytojas trenkia liniuote vyrui per penį, ar tai tiesa?
Jeigu mano kabinete, apžiūros metu vyrui įvyktų erekcija - sakyčiau: “Šaunuolis, Tau viskas gerai!” Lyginant praeitį ir šias dienas, medicinoje atsirado begalė naujovių, kurios itin gelbsti diagnozuojant ir gydant ligas. Tai tokie, šiandien atrodytų paprasti įrenginiai kaip ultragarso aparatas, kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, kurie leidžia itin tiksliai diagnozuoti ligą. Taip pat atsirado įvairiausių vaistų, tokių kaip visiems žinoma "Viagra", kuri viltį praradusiems vyrams vėl gali leisti visavertiškai mėgautis gyvenimu.
- Su kokiais iššūkiais susiduriate šiame darbe?
Prieš daugelį metų, man pradėjus dirbti, į Urologijos skyrių atvežė vyrą kruvinomis kelnėmis. Paklausus jo, kas atsitiko, sulaukiau atsakymo: “Ai, nieko”. Numovus jam kelnes, pamatėme, kad vyrui nupjautos sėklidės. Paklausiau, kaip tai įvyko, o vyras atsakė: “Pats nusipjoviau”. “O kur padėjai sėklides?” - “Išmečiau į šiukšliadėžę”...
Neseniai, pas mane apsilankė vyras, kuris kalbėjo: “Pašalinkite man sėklides, jos man trukdo, jos man šlykščios, nenoriu būti vyru”. Tai priminė man tą situaciją, įvykusią prieš daugelį metų. Padėčiau tokiems vyrams, tačiau Lietuvoje galiojantys įstatymai tai draudžia, todėl labai raginčiau imtis iniciatyvos įteisinti lyties keitimo operaciją, nes tokie vyrai, ankščiau ar vėliau patys pasišalins savo sėklides, taip padarydami daug daugiau žalos sau.
- Koks buvo pats netikėčiausia ir neįprasčiausia situacija įvykusi Jūsų karjeroje?
Kartą pas mane atėjo vyras, kuris turėjo apyvarpės ydą, fimozę - dėl kurios neatsismaukia varpos galvutė. Prisipažinsiu, nepaaiškinau jam iki galo ir neskyriau jam daug laiko, todėl pasakiau: “Reiks pjauti”. Jis išsigandęs atsakė: “Bet gydytojau, gal įmanoma be to?”. Atsakiau, kad kito būdo nėra. Jis išsigandęs apsisuko ir išėjo iš kabineto.
Kitą dieną, ryte, pas mane ateina labai išsigandusi moteris, kuri prisistato pastarojo vyro žmona ir sako: “Gydytojau, gal kažkokiu būdu įmanoma to išvengti? Mes juk dar nesame seni žmonės, mums seksas yra svarbu, planuojame turėti vaikų”. Šiek tiek sutrikęs paaiškinau: “Klausykit, juk šalinsime ne Jūsų vyro penį, bet tik tai odą, kuri dengia varpos galvutę”.
Jaučiausi kaltas, kad nepaaiškinau vyrui visos gydymo esmės, todėl šios klaidos daugiau nebekartoju ir raginu kitus gydytojus visada bendrauti su pacientu ir paaiškinti viską iki galo.
- Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos vyrams?
Norėčiau palinkėti to, kaip ir kiekvienas gydytojas palinkėtų - sveikatos. Taip pat atsiminkite, kad svarbiausia - nebijoti kreiptis, nes gyvenimas yra toks ir atsitikti gali visko.