Gražuolis Michailas Tuchačevskis magiškai veikė moteris. Pasidavusios jo žavesiui, jos buvo pasirengusios jo prašymu šnipinėti draugus, rizikuoti gyvybe, būti neištikimos vyrams. Daugelis iš maršalo aplinkos pastebėdavo, kad jis kur kas užtikrinčiau jausdavosi moterų draugijoje nei su vyrais. Nieko keisto – moterų padedamas jis ne kartą kilo karjeros laiptais. Tai jį ir pražudė. Iš aistros sijonams jis pamiršdavo atsargumą.
Žmonos laidotuvėse nedalyvavo
Ar buvo trockininkų suokalbis, dalyvavimą kuriame M. Tuchačevskiui pripaišė? Ne taip jau svarbu. Stalinui jis atrodė politinis konkurentas. M. Tuchačevskis buvo talentingas karvedys, o svarbiausia – mokėjo manipuliuoti žmonėmis. Stalinas tokių žmonių nemėgo, o tuo, kurių nemėgo, sušaudydavo. Sovietų imperijos vadovas turėjo dar vieną pretekstą atsikratyti maršalu. M. Tuchačevskis neapdairiai dalinosi su Stalinu viena moterimi. Ir ne tik su Stalinu.
M. Tuchačevskis buvo tris kartus vedęs. Su pirma žmona jis susipažino Penzoje, kai mokėsi gimnazijoje. Tiesa, santuoka su traukinių mašinisto dukterimi Marija truko neilgai. Ji nusižudė – nusišovė vyro štabo vagone.
Vieni mano, kad Marija neatlaikė daugybės neištikimybių, pagal kitą versiją, moterį užgraužė sąžinė. Tuo metu šalyje buvo badas, ji slapta vežė tėvams į Penzą miltų ir konservų maišus. Karinė taryba, apie tai sužinojusi pastatė priešais M. Tuchačevskį maišus su produktais. M. Tuchačevskis pareikalavo skyrybų, Marija nusišovė. Jis nė nedalyvavo jos laidotuvėse, sutvarkyti visus laidotuvių reikalus pavedė savo adjutantui.
Romanas po romano
Gedėjo jis neilgai, greitai vėl vedė. Antra jo žmona tapo šešiolikmetė Lika. Santuoka buvo iš meilės, ceremonija jaunosios pageidavimu, nepaisant partijos etikos, vyko cerkvėje. Tačiau ir ši santuoka truko neilgai. Ji iširo dėl maršalo meilės ryšių su seserimis Tatjana ir Natalija Čiornoluzskije, kurių M. Tuchačevskis neslėpė. Vėliau palikta Tatjana malšino sielvartą vynu ir kokainu, o galiausiai nusirito į visuomenės dugną.
Tuo metu maršalas turėjo buvo įsivėlęs į romaną su savo adjutante Amalija Protas. Yra versija, kad antroje santuokoje M. Tuchačevskis turėjo dukterį, kuri mirė dar iki tėvų skyrybų.
Po antrų skyrybų, 1923 m. vadovaudamas Vakarų frontui, M. Tuchačevskis suviliojo 4-osios šaulių divizijos komisaro Aronštamo žmoną Niną Grinevič ir ją vedė. Po penkerių metų, vadovaudamas Leningrado karinei apygardai, M. Tuchačevskis suartėjo su savo draugo Nikolajaus Kuzmino (kurį išgelbėjo per 1922 m. Kronštato sukilimą) žmona Julija. Su N. Grinevič M. Tuchačevskis nesiskyrė, o su Julija Kuzmina gyveno iki jos suėmimo 1937 m.
Tikslus M. Tuchačevskio meilužių skaičius nežinomas. Kuo ryškesnė buvo jo žvaigždė, tuo daugiau moterų sukosi aplinkui. Daugumą meilužių jis pasirinkdavo iš tų, kurios tiko jo slaptiems politiniams reikalams. Pilietiniame kare jo kariuomenės komisarė Antonina Barbe vykdė itin slaptus M. Tuchačevskio pavedimus. Karštai mylėjo, todėl ateidavo pas jį iki pat suėmimo. Po M. Tuchačevskio bausmės pati buvo suimta ir mirė kankinama, nepasirašiusi nė vieno apklausos lapo.
Dar viena jo meilužė buvo Pavlova-Davydova, tarnavusi Gajaus divizijos štabe, kuris priklausė M. Tuchačevskio kariuomenei. Jie neslėpė savo simpatijos. Maskvoje Pavlova dirbo sunkiosios pramonės liaudies komisariato sekretoriate pas M. Tuchačevskio draugą Sergo Ordžonikidzę.
Ir pirmas, ir antras jos vyras buvo aukšto rango veikėjai: Pavlovas – divizijos komisaras, Davydovas – armijos žvalgybos valdybos viršininko pavaduotojas.
Nepralenkė M. Tuchačevskis ir šifravimo įstaigos Kaukazo fronto štabe, kur jį paskyrė su Denikinu kovojančių raudonarmiečių pajėgų vadu. Fronto žvalgybos viršininko pavaduotojo žmoną Niną Gusevą, kaip ir kitas, jis be vargo apžavėjo. Tiesa, su Nina santykiai buvo draugiški. M. Tuchačevskis buvo naudingas gerbėjas – jis ne šiaip miegojo su N. Guseva, o visaip padėjo jos vyrui kilti karjeros laiptais – iš pradžių jį pervedė į Smolenską, paskui – į Maskvą. N. Guseva rinko savo meilužiui žinias apie jį dominusius aukšto rango asmenis.
Neilgai trukus iki mirties M. Tuchačevskis užmezgė romaną su Centrinio vaikų teatro vyriausiąja režisiere Natalija Sac. Jis netgi norėjo išsiskirti su N. Grinevič ir vesti, tačiau nespėjo. N. Sac suėmė ir tardė, tikėdamiesi išmušti iš jos maršalo paslaptis. Nežinoma, kokius parodymus ji davė, tačiau žinomas nuosprendis – daug metų lageryje, iš kurio ji išėjo tik po Stalino mirties.
Pavojingi ryšiai
Įdomi figūra M. Tuchačevskio gyvenime buvo gundanti blondinė žydromis akimis – dainininkė Žozefina Genzi, dainavusi karininkų klubuose. Kaip vėliau paaiškėjo, ji buvo vokiečių šnipė, admirolo Canario meilužė. Maršalas Tuchačevskis buvo pagrindinis jos verbavimo objektas. Ji labai subtiliai įtraukė jį į meilės ryšį.
Žinomi dar dviejų maršalo meilužių, iškrėtusių jam piktus pokštus, vardai. Maksimo Gorkio sūnaus Maksimo Peškovo našlė dailininkė Nadežda Peškova buvo reikšminga figūra rašytojo namuose. Ji iki 1936 m. buvo NKVD liaudies komisaro Genricho Jagodos meilužė. M. Tuchačevskis pradėjo su ja romaną, norėdamas pasinaudoti savo tikslams – taip pat ir dėl ryšio su G. Jagoda, bet greitai nusivylė – ji pasirodė ne itin protinga.
O dar vieną G. Jagodos meilužė – Baltosios gvardijos generolo ir slapto NKVD agento Skoblino dukterėčia Šura Skoblina buvo supažindinta su M. Tuchačevskiu, kad ji sektų jį ir pranešinėtų apie visus maršalo kontaktus. Ji paklusniai jį sekė ir kelerius metus rašė ataskaitas. Jos raštai darėsi vis piktesni – iš prigimties pavydi Š. Skoblina labai skausmingai reagavo į M. Tuchačevsio dėmesį kitoms.
Didžiausia vyriška pergale ir esmine stratego karjeristo klaida tapo Didžiojo teatro dainininkė Vera Davydova, kurią buvo įsižiūrėjęs Stalinas. Ji ne tik dainavo Didžiajame teatre, bet ir gyveno slaptą gyvenimą Kremliuje. Daug metų ją siejo intymus ryšys su Stalinu. Kas tik nenorėjo pelnyti jos prielankumo ir pirmas sužinoti naujienas apie vadą. Tačiau jos širdis suvirpėjo tik prieš M. Tuchačevskį. Dainininkė iš tiesų jį mylėjo ir net po daugelio metų kalbėjo: „Jo glėbyje buvo džiugu ir neramu. Kiekviena jo kūno linija man atrodė vyriško grožio įsikūnijimas. Vos jį prisiminus mane ima krėsti drebulys, užkaista kraujas, kaip jauna ima daužytis širdis.“ Maršalas neslėpė nuo dainininkės daugelio savo minčių ir net neigiamo požiūrio į Staliną.
Baisūs kankinimai
Karinio perversmo ruošimu apkaltintas M. Tuchačevskis atsidūrė už grotų ir buvo baisiai kankinamas. M. Tuchačevskio duktė Svetlana atsiminė, kad tyrimo metu ją, tada dar paauglę, atvedė pas tėvą ir grasino išžaginti, jei jis nepasirašys prisipažinimo.
M. Tuchačevskio parodymai ranka kas kartą parašyti kitu raštu, lyg būtų rašyti skirtingų žmonių. Ant puslapių – rudos dėmės, panašios į kraują. Iš pradžių maršalą uždarė į rūsį be langų ir be durų, kuriame kabojo žiurkių apgraužtas, yrantis „tėvynės išdaviko, šnipo“ lavonas – taip buvo didinamas psichologinis spaudimas. Ant sienų pildavo vandenį, jis palaipsniui užliedavo kamerą, iš angų sienose išbėgdavo didžiulės žiurkės, kurios iš panikos lipdavo ant maršalo, jį kandžiodavo. Bet jo tai nepalaužė.
Antrą kankinimo metodą greičiausiai sugalvojo antrųjų pusių išdavystę patyrę vyrai. Maršalą pririšdavo prie stulpo nuogą nuo pusės, jo lytinius organus apgaubdavo vamzdis, kurio galas siejosi su kameros sienoje įmūrytu vamzdžiu. Juo bėgiojo žiurkės...
Paskutinis žodis
Iškankintam M. Tuchačevskiui buvo suteikta teisė tarti paskutinį žodį. „Noriu pasakyti, kad pilietiniame kare kovojau kaip sąžiningas tarybinis pilietis, kaip padorus raudonarmietis, kaip sąžiningas Raudonosios Armijos vadas. Negailėdamas jėgų kovojau už tarybų valdžią. Ir po pilietinio karo elgiausi taip pat. Tačiau kelias grupuotės, įtraukusios mane į niekingą dešiniojo oportunizmo ir tris kartus prakeikto trockizmo kelią, dėl kurio atsirado ryšių su fašizmu ir japonų generaliniu štabu, vis tik nesunaikino manyje meilės mūsų armijai, meilės mūsų Tarybų šaliai, ėmęsis šio nešvaraus kontrrevoliucinio reikalo aš irgi susidvejinau. Patys žinote, kad nepaisant viso to, atlikau naudingų dalykų ginkluotės, karinio pasirengimo ir kitose Raudonosios armijos gyvenimo srityse. Nusikaltimas toks sunkus, kad sunku kalbėti apie pasigailėjimą, tačiau prašau teismo tikėti, kad visiškai atsivėriau, kad neturiu paslapčių nuo Tarybų valdžios, nuo partijos. Ir jei man skirta mirti, mirsiu su karšta meile mūsų šaliai, mūsų partijai, liaudies komisarui Vorošilovui ir didžiajam Stalinui.“
1937 m. birželio 12-osios naktį maršalą M. Tuchačevskį sušaudė.
Beje, M. Tuchačevskis domėjosi ne tik moterimis. Jis valandų valandas galėjo gaminti smuikus. Netgi parašė veikalą „Apie gruntus ir lakus smuikams“. Dar viena kasdienė jo pramoga buvo peliuko dresavimas tarnybiniame kabinete. Tam tikru laiku peliukas išlįsdavo, užlipdavo ant stalo ir gaudavo skanėstą.