„Jetpack“ (arba reaktyvinė „kuprinė“) – nedidelis įrenginys, kuris leidžia be papildomos įrangos vertikaliai pakilti ir nusileisti, ir pakankamai ilgą laiką laisvai daryti manevrus dideliame aukštyje.
„JetPack Aviation“ gamybos įrenginys JB-9, kurį inžinieriai demonstravo šių metų lapkričio pirmojoje pusėje skrydžio virš Hadsono upės Niujorke metu, šiuos reikalavimus atitinka. JB-9 kūrėjas, australas Davidas Meimanas sako, kad su savo pilnai sukomplektuotu „jetpack“ lengvai galėtų nubėgti keletą kilometrų.
Šių metų gegužę šveicaras Ivesas Rossi, į Guinesso rekordų knygą patekęs rekordininkas, žinomas kaip „jetmanas“, kartu su partneriu Vince’u Reffetu ant savo reaktyvinio sparno „JetCat P400“ praskrido virš Dubajaus šalia „Emirates“ kompanijos lėktuvo A380.
Kad sukurtų šį įrenginį, autoriai, pasak jų pačių, dirbo 20 metų.
Jo negalima pavadinti pilnaverte reaktyvine „kuprine“, nes šis įrenginys sveria beveik 40 kg ir pilotas turi startuoti iššokęs su juo iš lėktuvo. Tačiau šis išradimas turi tolesniam „jetpack“ vystymui reikalingą privalumą – greitį.
Sparnas „JetCat P400“ pasiekia daugiau nei 300 km/val. (lėktuvo A380 greitis – 945 km/val.), ko nepavyksta padaryti JB-9 modeliui.
„Martin Aircraft“ kompanija taip pat paskyrė keletą metų savo „jetpack“ versijos P12 kūrimui, kurio pirmasis bandomasis skrydis įvyko jau 2008 metais. Konkurentų sėkmė privertė inžinierius pareikšti, kad įrenginys pasieks serijinę gamybą 2016 metais. Užsakyti jį galima jau dabar, už 200 tūkst. dolerių, ir gauti jį maždaug po metų. P12 bus naudojami gaisrų gesinimui Dubajaus dangoraižiuose, nes šiame mieste ruošiamasi ir toliau statyti aukštus pastatus.
Reaktyvinių sparnų pilotai. Vida Press nuotr.
Šis įrenginys – žymiai gremėzdiškesnis nei JB-9 (serijinis modelis svers 180 kg), jis skraido dviejų masyvių variklių pagalba. Maksimalus greitis siekia 74 km/val., o skrydžio laikas – 30 minučių. Pakilimas galimas nuo žemės, tačiau nusileidimui naudojamas parašiutas. P12 turi neabejotiną pranašumą prieš JB-9 – skrydžio aukštį. Jeigu pirmuoju galima pakilti į 1,5 km aukštį, tai antrasis pakyla tik į 300 metrų aukštį.
Nepaisant to, kad paprastiems žmonėms „jetpack“ kol kas praktiškai neprieinami dėl aukštos kainos, praėjusiais metais susidomėjimą jais paskatino vandens raketos, kurias galima įsigyti už žemiškesnę kainą - 27,5 tūkst. eurų.
Šiomis raketomis galima naudotis tik virš vandens telkinių. Toli su tokiu aukštųjų technologijų žaisliuku neskrisi, nes įrenginys pritvirtintas prie žarnos, išsiurbiančios vandenį. Tačiau šios raketos yra pakankamai manevringos ir gali pakilti pakankamai aukštai, kad galėtum pasijusti „reaktyviniu žmogumi“, rašo gazeta.ru
Reaktyvinio sparno pilotas. Vida Press nuotr.
„Jetpack“ tapo naudingi tik dabar, tačiau tai tikrai nėra naujas išradimas. Pirmosios reaktyvinės „kuprinės“ buvo pradėtos kurti „Bell Aerosystems“ kompanijos dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje, JAV kariuomenės poreikiams. To rezultatu tapo sensacingas „žmogaus – raketos“ Billo Suitoro skrydis Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos metu Los Andžele, 1984 metais.
Tačiau kariuomenės poreikiams „jetpack“, be abejo, pasirodė netinkami ir mažai tikėtina, kad artimiausiu metu kažkas pasikeis. Kariuomenei svarbu sumažinti žmonių praradimus iki minimumo, o „jetpack“ pilotas tampa lengvu taikiniu. Karo technologijos juda žmonių pakeitimo dronais link.
Labiausiai tikėtina, kad reaktyvinės „kuprinės“ bus panaudotos tose srityse, kur žmogų reikia pakelti į sunkiai pasiekiamas vietas ir kur dronai nesugebės susitvarkyti savarankiškai. Būtent todėl Dubajaus valdžia gaisrų dangoraižiuose gesinimui perka ir „jetpack“, ir dronus.
Jau artimiausioje ateityje reaktyvinės „kuprinės“ turi galimybę užimti savo vietą gelbėjant nepaprastose situacijose atsidūrusius žmones – tiek technogeninių katastrofų, tiek gamtos sukeltų stichinių nelaimių atveju.