„Kursk“: kankinančios laukimo valandos
2000 metų rugpjūčio 12 dieną Šiaurės laivyno poligone, sprogus torpedai, „Kursk“ atsidūrė 108 metrų gylyje.
Sprendžiant iš tyrimo rezultatų, kuomet povandeninis laivas jau buvo iškeltas, žmonės jame žuvo praėjus kelioms valandoms po įvykusios katastrofos - tai yra dar iki tol, kol gelbėtojai atvyko ir pradėjo gelbėjimo operaciją, rašoma portale lenta.ru
Nepaisant to, visi, kurie pamena tą rugpjūtį, prisimins ir tai, kaip kelias dienas kariškiai pasakodavo istorijas apie tai, kaip su „įgula yra palaikomas sonarinis ryšys“, o deguonies užteks iki 17 ar 18 rugpjūčio dienos. Supraskite tai kaip norite: ar tai baimė, ar tai, kad tyrimo išvados iškėlus laivą yra suklastotos ir dalis buvusių laive dar buvo gyvi kelias paras po sprogimo.
Povandeninis laivas „Kursk“. Vida Press nuotr.
Po kelių dienų pasakojimai apie palaikomą „sonarinį ryšį“ nuėjo niekais, palikę siaubingos nelaimės jausmą. Tik rugpjūčio 19 dieną į teritoriją buvo įleisti Norvegijos gelbėtojai, turintys tinkamą įrangą. Rugpjūčio 21 dieną jie atidarė liuką ir pranešė, kad visas laivas yra pripildytas vandens, todėl ten ieškoti gyvųjų yra beprasmiška.
„Rusijoje su žmonėmis visada elgiamasi negailestingai ir grubiai“ – pasakė laivyno karininkui vienas iš Valentino Pikulio romano „Moonzund“ veikėjų. Tačiau būtent mokantis sovietų povandeninio laivyno istorijos suvoki, kokia tiksli ši frazė.
K-19: nepaisantys įsakymų
1961 metų liepos 4 dieną prie Jan Mayeno saloje Norvegijoje viename povandeninio laivo (pirmajame sovietų branduoliniame raketnešyje) reaktorių įvyko avarija. Iškilo aktyvios zonos išsilydimo grėsmė. Įgula savo jėgomis improvizuodami bandė ataušinti reaktorių. Aštuoni įgulos nariai gavo mirtiną radiacijos dozę ir po vienos-dviejų savaičių mirė, dar kelis įgulos narius medikams pavyko išgelbėti.
Laivas išplaukė į paviršių. Reaktoriaus temperatūra nukrito, tačiau nuotėkis stiprėjo,
K-19 laive suaktyvėjo radioaktyvi spinduliuotė. Laivo vadas Nikolajus Zatejevas pasuko į pietus, į Norvegijos krantą, ir pasiuntė SOS signalą tikėdamasis sulaukti bent iš ko nors, esančio netoliese. Prie Farerų ir Islandijos jūrinės sienos tuo metu buvo dislokuoti sovietų povandeniniai laivai, jie gavo K-19 signalą, tačiau jiems nebuvo leista palikti pozicijų.
Sprendimą palikti poziciją, nepaisant vadų įsakymų, priėmė tik 2 povandeniniai laivai: Žanas Sverbilovas iš C-270 ir Grigorijus Vaseris iš C-159. Jie priplaukė prie radioaktyvaus K-19 ir išlaisvino jo įgulą. Po to Sverbilovas per radiją paprašė pagalbos, tačiau jam buvo papriekaištauta, jog jis paliko savo poziciją be įsakymo. Vis dėlto viskas pajudėjo į priekį: atvyko išminuotojai, žmonės iš laivo buvo evakuoti, o K-19 buvo nuvilktas į bazę.
Sverbilovą ir Vaserį buvo siūloma pristatyti Sovietų Sąjungos herojaus vardui gauti, tačiau Nikita Chruščiovas pažymėjo, jog „už avarijas neapdovanojam“. Vietoje auksinės žvaigždės Sverbilovas gavo laikrodį, kuris, kaip kalba liudininkai, jau antrą dieną sustojo. Po šio įvykio ir Sverbilovo, ir Vaserio karjera jūrų laivyne nenusisekė.
K-129: pasigesta po šešerių metų
1968 metų kovo 7 ar 8 dieną, tiksli data iki šiol nėra žinoma, Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje (750 mylių nuo Havajų) dingo povandeninis laivas K-129 su balistinėmis raketomis. Apie laivo dingimą Sovietų Sąjunga oficialiai nieko nepaskelbė.
Iki šiol nėra žinoma tiksli K-129 dingimo priežastis: amerikiečių ekspertai, gavę prieigą prie laivo nuolaužų, padarė išvadą, jog raketos paleidimo davikliai suveikė savaime. Taip pat yra versija, kad laivas susidūrė su kitu atominiu povandeniniu laivu „Swordfish“ iš JAV.
1974 metais specialus laivas „Glomar Explorer“ pamėgino iškelti K-129 iš 5,6 km gylio. Iškėlimas pavyko tik dalinai: korpusas perlūžo ir amerikiečiams pavyko ištraukti tik priekinę laivo dalį.
Šioje dalyje buvo rasti šeši įgulos narių kūnai, kuriuos palaidoje jūroje skambant Sovietų Sąjungos himnui. Tik tada Maskva prisiminė, kad ji prieš šešerius metus prarado povandeninį laivą ir pradėjo protestą dėl „masinio kapo išniekinimo“.
Vašingtono atsakymas pasirodė pašaipiai tikslus: o kodėl jūs manote, kad tai jūsų povandeninis laivas, ir apskritai kaip jūs galite reikšti kažkokias pretenzijas? Ar jūs bent pranešėte apie laivo dingimą? Ne? Tuomet tai niekam nepriklausanti nuosavybė, kurią radome vandenyno dugne. Keliant korpusą, buvo rasti jūrininkai, identifikuoti kaip Sovietų Sąjungos piliečiai. Jūs nieko apie jų dingimą nepranešėte, todėl mes juos palaidojome kaip pridera, pagal jūrines tradicijas.
Maskva nieko neatsakė. Pažymėjimuose, įteiktuose 1968 metais žuvusių K-129 įgulos narių šeimos nariams, buvo parašyta: „laikomas mirusiu“ – be jokių paaiškinimų ar mirties detalių. Karinė paslaptis buvo visiškai išsaugota.
Tik 1992 metais buvo oficialiai pripažintas faktas, jog K-129 nuskendo ir jo ekipažas žuvo. 1998 metais spalį Borisas Jelcinas pasirašė dokumentą, kuriuo žuvusieji buvo atminti ir simboliškai apdovanoti už drąsą.
K-429: tiesa po dešimties metų
Įvykiai, įsiliepsnoję 1983 metais birželio 24 dieną Kamčiatkos vandenyse buvusiame povandeniniame laive K-429, reikalauja šiek tiek dėmesio. Juos, beje, gsavo knygoje gerai papasakojo admirolas Jevgenijus Černovas. Tai viena iš labiausiai nevykusių istorijų laivyno istorijoje, iliustruojanti ten vyravusias manieras.
Užbaigiant „degantį“ divizijos karinės parengties planą skubiai prireikė parengti povandeninį laivą tipinėms karinėms pratyboms (priešo puolimas torpeda).
Laivas nebuvo paruoštas. Išplaukiant į jūrą nebuvo duoti jokie nurodymai, apart vadovybės įsakymo. Įgula buvo sukomplektuota iš kelių ekipažų, skirtingų trijų kitų povandeninių laivų narių. Kai kuriuos jūrininkus, tuokart išplaukusius į jūrą, vadas Nikolajus Suvorovas pamatė pirmą kartą jiems lipant į laivą.
Į jo ir kitų štabo karininkų protestus nebuvo atsižvelgta. K-429 buvo perduotas ekipažui per tris valandas, ir jiems buvo liepta išplaukti į jūrą. Povandeninis laivas perskirstydavo balastinį vandenį, kuris leisdavo laivui išsilaikyti lygioje padėtyje.
Nėrimo metu nebuvo uždarytos visos ventiliacijos angos. Pagal vieną versiją – dėl komandos klaidų. Pagal kitą – dėl individualių automatikos veikimo savybių (ko gero, dėl nustatyto rankinio valdymo). Laivo mechanikas žinojo visas šias ypatybes, tačiau tuo metu jis buvo „keleivis“, o jo vietoje dirbo kitas žmogus.
Neriant laivas akimirksniu prisipildė vandeniu ir nugrimzdo į dugną. 14 žmonių, įstrigę viename laivo skyriuje, žuvo. Kitus pavyko išgelbėti Lešukui, kuris suvokęs, kas vyksta, spėjo užsandarinti angas iš vidaus.
Laivas nugrimzdo į 42 metrų gylį. Per torpedų paleidimo angas į viršų buvo paleisti žvalgybiniai prietaisai: laivo įgula žinojo, kad jų koordinatės puikiai žinomos, dar daugiau – jį turėjo sutikti. Tačiau viršuje nieko nebuvo. Du žvalgybiniai aparatai pūpsojo virš vandens apie keturias valandas – tik tada juos pastebėjo pasieniečiai. Dar nemažai laiko praėjo aiškinantis, ar tai savi žmonės, ar povandeninio sabotažo jėgos ir priešai.
Tik nuo to momento laivyno štabas pradėjo gelbėjimo operaciją, o iki šios akimirkos Suvorovas ir esantis laive Gusevas (beje, jis prieštaravo įsakymui paleisti povandeninį laivą K-429 į jūrą) priėmė sprendimą išlaisvinti komandą per torpedų paleidimo vamzdžius ir laivagalio liuką. Paviršių, kur jau buvo atplaukę gelbėjimo laivai, pasiekė 104 žmonės, dėl nelaimingo atsitikimo žuvo 2 žmonės.
Po incidento tyrimo Suvorovas, labiausiai protestavęs prieš laivo paleidimą į jūrą, buvo nuteistas 10 metų kalėjimo. Suvorovas iš kolonijos amnestijos dėka išėjo į laisvę 1987 metais. K-429 istorija tapo plačiai žinoma tik 1993 metais, kuomet Suvorovas viską papasakojo žiniasklaidai. Vadas mirė 1998 metais rudenį taip ir nesulaukęs bylos peržiūrėjimo.
Antrą dalį apie sovietų povandeninių laivų tragedijas skaitykite rytoj, rugpjūčio 14 dieną, portale vyriskai.lt