Jis buvo hipis antimaterialistas, kuris kapitalizavo draugo, norėjusio atiduoti už dyką, išradimą, jis buvo dzenbudistas, kuris nukeliavo į Indiją ir suprato, kad jo pašaukimas yra kurti verslą. Ir šie jo bruožai pynėsi tarpusavyje, o ne konfliktavo.
Steve'as labai mėgo kai kuriuos daiktus, ypač tuos, kurie puikiai suprojektuoti ir sukonstruoti – „Porsche“ ir „Mercedes“ automobilius, „Henckels“ peilius ir „Braun“ buitinę techniką, BMW motociklus ir Anselio Adamso nuotraukas, „Bösendorfer“ pianinus ir „Bang & Olufsen“ garso įrangą. Tačiau kad ir koks turtingas jis būtų, jo namai buvo apstatyti taip paprastai, kad net šeikeriai (JAV egzistuojanti religinė bendruomenė, kurios vienas išskirtinių bruožų yra labai kukliai, bet patogiai ir funkcionaliai apstatyti namai – vert. past.) pavydėtų. S. Jobsas nusipirko puikų automobilį, bet visada vairuodavo pats.
Kai M. Markkula pasiūlė S. Jobsui kartu su juo pirkti „Learjet“, verslo klasės reaktyvinį lėktuvą, jis atsisakė (tačiau vėliau iš „Apple“ pareikalavo „Gulfstream“ reaktyvinio lėktuvo). Kaip ir tėvas, jis galėdavo laikytis kietai derėdamasis su tiekėjais, bet niekad neleido, kad pelno siekimas taptų svarbesnis už aistrą kurti geresnius produktus.
Praėjus trisdešimčiai metų po pirmojo akcijų pardavimo, jis atskleidė, ką reiškė staiga tapti turtingam:
"Niekad nesirūpinau pinigais. Užaugau viduriniosios klasės šeimoje, todėl niekad neteko badauti. Dirbdamas „Atari“ supratau, kad galiu tapti pusėtinu inžinieriumi, todėl jaučiau, kad kaip nors pragyvensiu. Aš savo noru buvau neturtingas, kai studijavau ir keliavau į Indiją, ir net dirbdamas gyvenau labai paprastai. Todėl iš gana neturtingo, o tai buvo puiku, nes nereikėjo rūpintis pinigais, tapau neįtikėtinai turtingu, ir tada taip pat nereikėjo rūpintis pinigais.
Stebėjau „Apple“ darbuotojus, kurie užsidirbo krūvą pinigų ir pajuto, kad nori gyventi kitaip. Kai kurie prisipirko „Rolls-Royce“ ir namų su jų prižiūrėtojais, ir dar pasamdė, kas prižiūrėtų namų prižiūrėtojus. Jų žmonos pasidarė plastines operacijas ir pavirto keistai atrodančiais žmonėmis. Aš nenorėjau taip gyventi. Tai beprotybė. Aš pasižadėjau, kad neleisiu pinigams sugriauti mano gyvenimo".
Jis nebuvo nusiteikęs filantropiškai. Trumpam buvo įkūręs paramos fondą, bet suprato, kad jį nervina bendravimas su žmogumi, kurį jis pasamdė vadovauti fondui ir kuris nuolat kalbėjo apie „rizikos“ filantropiją ir kaip „išpirkti“ labdarą.
S. Jobsas pradėjo niekinti žmones, kurie demonstravo esą filantropai ar galvojo, kad gali visiškai pakeisti filantropiją. Kiek anksčiau jis patyliukais buvo nusiuntęs penkių tūkstančių dolerių čekį Larry Brillianto įkurtai organizacijai „Seva Foundation“, kovojusiai su dėl skurdo kylančiomis ligomis, ir net sutiko tapti valdybos nariu.
Bet kai iškart po pirminio viešo akcijų platinimo L. Brilliantas į „Apple“ prašyti paramos atvedė kai kuriuos valdybos narius, tarp jų komiką ir aktyvistą Wavy Gravy bei grupės „Grateful Dead“ lyderį Jerry Garcią, S. Jobsas nepasitiko jų draugiškai. Vietoj to jis pasistengė, kad, naudodamasi dovanotais „Apple II“ kompiuteriais ir „VisiCalc“ programa, organizacija galėtų paprasčiau atlikti planuotą aklumo tyrimą Nepale.
Didžiausią dovaną jis įteikė tėvams, Paului ir Clarai Jobsams – jiems padovanojo akcijų už maždaug 750 tūkst. dolerių. Dalį jų jie pardavė, kad išsimokėtų paskolą už namą Altose, ir jų sūnus atvyko nedideliam šventiniam vakarėliui.
„Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai jie neturėjo paskolos, – prisiminė S. Jobsas. – Į vakarėlį atėjo būrelis jų draugų ir buvo tikrai smagu.“ Tačiau jie net neketino pirkti kito namo.
„Jų tai nedomino, – pasakojo S. Jobsas. – Jie gyveno gyvenimą, kuris jiems patiko.“
Vienintelis dalykas, kuriam jie netaupė pinigų, buvo kruizai „Princess Cruises“ laivu, į kuriuos jie leisdavosi kasmet. Pasak S. Jobso, kruizas per Panamos kanalą buvo „labai svarbus tėčiui“, nes jam priminė karo metus, kai jo Pakrantės apsaugos laivas įplaukė į San Fransiską, kur turėjo būti prišvartuotas.
Su „Apple“ sėkme atėjo ir šlovė. „Inc.“ tapo pirmuoju žurnalu, ant kurio viršelio pasirodė S. Jobso nuotrauka. Tai įvyko 1981 metų spalį. „Šis vyras amžiams pakeitė verslą“, – skelbė žurnalas. Nuotraukoje S. Jobsas buvo kruopščiai apkirpta barzda ir stilinga ilgų plaukų šukuosena, džinsais ir marškiniais bei švarku, kuris atrodė kiek per glotnus.
Pasilenkęs virš „Apple II“ jis žiūri tiesiai į objektyvą nutaisęs hipnotizuojantį žvilgsnį, kurio buvo išmokęs iš Roberto Friedlando.
„Kai Steve'as Jobsas kalba, jis tai daro su entuziazmu žmogaus, kuris mato ateitį ir stengiasi, kad tokia ji ir būtų“, – buvo rašoma žurnale.
1982 metų vasarį „Time“ išspausdino straipsnį apie jaunus verslininkus. Ant viršelio buvo S. Jobso pieštas portretas vėl hipnotizuojančiu žvilgsniu. S. Jobsas, kaip buvo rašoma pagrindiniame straipsnyje, „praktiškai savo rankomis sukūrė asmeninių kompiuterių pramonę“.
Šalia straipsnio esančioje trumpoje biografijoje Michaelas Moritzas rašė: „Būdamas 26-erių, S. Jobsas vadovauja įmonei, kuri prieš šešerius metus veikė jo tėvų namuose ir garaže, bet šiemet tikimasi, kad jos pardavimas pasieks 600 milijonų dolerių... S. Jobsas vadovaudamas kartais būna irzlus ir šiurkštus pavaldiniams. Jis pripažįsta: „Turiu išmokti slėpti savo jausmus.“
Kontrkultūros vaikas
Nepaisydamas savo sėkmės ir turtų, S. Jobsas vis vien save laikė kontrkultūros vaiku. Lankydamasis Stanfordo universitete jis nusivilko švarką iš „Wilkes Bashford“ , nusiavė batus, užsikorė ant stalo ir sukryžiavo kojas lotoso poza. Studentai uždavinėjo įvairius klausimus, pavyzdžiui, kada brangs „Apple“ akcijos, tačiau jis į juos neatsakinėjo.
Vietoj to jis kalbėjo apie savo aistrą būsimiems produktams, pavyzdžiui, jis svajojo apie kompiuterį, kuris kada nors bus knygos dydžio. Kai studentai vėl pradėjo klausinėti apie verslą, Jobsas greit perėjo į puolimo poziciją.
„Kiek jūsų dar esate nekalti?“ – paklausė jis. Pasigirdo baikštus kikenimas. „Kiek jūsų esate bandę LS D?“ Dar daugiau baikštaus kikenimo, pakilo tik viena ar dvi rankos. Vėliau S. Jobsas skundėsi, kad naujoji karta yra daug materialistiškesnė ir labiau linkusi siekti karjeros negu jo karta.
„Kai įstojau į universitetą, buvo ką tik pasibaigęs septintasis dešimtmetis, ir dar nebuvo spėjęs įsigalėti praktiškas kryptingumas, – sakė jis. – Dabar studentai net negalvoja apie idealizmą arba bent jau nėra tokie idealistai kokie buvome mes.“ Jo karta, sakė Steve, buvo kitokia: „Tie septintojo dešimtmečio idealizmo vėjai vis dar pučia mums į nugaras, ir daugumai mano amžiaus pažįstamų žmonių tas idealizmas yra giliai įsišaknijęs.“
Šis straipsnis - ištrauka iš Walter Isaacson „Steve Jobs: pažinkite genijų“ knygą, kurią įsigyti galima čia.
