Nederėtų skubėti savęs priskirti prie aseksualų jei jūs nepatiriate seksualinio potraukio savaitę ar mėnesį, nes tokio reiškinio priežasčių gali būti aibė: pradedant nuo bendro nuovargio, baigiant depresija. Aseksualumas pasižymi visišku seksualinio potraukio nebuvimu.
Šiuolaikinė seksologija iki šiol negali pateikti vieningo atsakymo, ar tai yra nukrypimas, liga ar norma. Taip pat reikėtų išskirti dvi grupes žmonių, kurie nėra linkę užsiimti seksu. Pirmoji – tai aseksualai, kurie neturi fiziologinio potraukio seksui, antroji – antiseksualai, kurie ne tik kad neužsiima seksu, bet ir tuo pačiu skatina kitus vengti sekso, įtikinėdami, jog seksas – tai priklausomybė kaip ir narkotikai ar alkoholis, ar apskritai iškrypimas, gyvuliškas elgesys.
Aseksualumas nėra kokia nors mados tendencija ar naujo gyvenimo ritmo apraiška, iš tiesų jis egzistavo tiek pat, kiek ir pati žmonija. Pavyzdžiui, aseksualumas yra būdingas ir gyvūnams, tą paliudija neseniai atliktas tyrimas su avimis. Kai kurie mokslininkai teigia, kad panašus elgesys gali būti seksualinių traumų ar nevykusios patirties pasekmė, tačiau tiesa visgi yra kitokia. Žinoma, yra retų atvejų, kuomet žmonės yra patyrę prievartą ar psichologinę traumą, po kurių gali susiformuoti pastovi būsena, susijusi su seksualinių santykių vengimu. Tačiau daugumos aseksualų būseną apsprendžia būtent hormonai, dėl kurių jie paprasčiausiai nenori sekso fiziniame lygmenyje. Tai yra, jie gali būti romantiškai nusiteikę kito žmogaus atžvilgiu, jie netgi gali susilaukti vaikų, bet seksualinio potraukio jie nepatiria.
Nereikėtų painioti aseksualų su impotentais. Aseksualai kartais gali užsiimti seksu, pavyzdžiui, vaiko pradėjimui ar tam, kad patenkintų savo partnerio sekualinį troškimą. Tiems, kurie pažįsta aseksualių asmenų, nevertėtų laukti to, kad vieną gražią dieną jie sutiks „savo žmogų“ ir pasikeis. Geriau yra tiesiog juos suprasti ir priimti juos tokius, kokie yra.
Kas liečia aseksualumą, tai vertėtų pabrėžti, kad gana dažnai žmonės prisidengia juo taip paslėpdami savo kompleksus ar nevykusią seksualinę patirtį. Žmogaus psichika yra taip suręsta, kad iš dėmesio centro iškrenta ne tik tai, kas mūsų nedomina, bet ir tai, kas mus be galo jaudina.
Visais laikais buvo žmonių, kurie dėl savo įsitikinimų bandė sutramdyti „savo kūno geidulius“ pagal savitą ideologiją, anot kurios tik tam tikras gyvenimo būdas yra teisingas. Kai kuriose kultūrose ir religijose savanoriškas celibatas iki šiol laikomas šventumo ir nušvitimo apraiška. Tačiau, kaip rodo visi šiuolaikiniai tyrimai, draudimai, paliečiantys natūralius žmogaus troškimus, kenkia sveikatai, gali išsivystyti psichosomatinės ligos. Būtent todėl aseksualai nepatiria sveikatos problemų dėl savo savanoriško susilaikymo, o antiseksualai nuolat turi kovoti su savo organizmu.
Nereikia teisti žmogaus dėl jo pasirinkimo. Kaip normalu yra patirti seksualinį troškimą, taip pat normalu yra ir visai jo nepatirti. Vienintelis dalykas, kurį reikia atminti – tai asmeninis pasirinkimas, ypač jei jis niekaip neliečia aplinkinių žmonių.