Visai Rusijai žinomas kaip „brolis“, Sergejus Bodrovas jaunesnysis iki šiandienos daugeliui rusų lieka mylimu aktoriumi. Internete fanai kuria jam virtualius paminklus – puslapius socialiniuose tinkluose, tinklaraščius apie jo kūrybą. Dauguma žmonių taip ir nepatikėjo, kad Bodrovas žuvo toje baisioje katastrofoje, kai daugiau nei šimtas žmonių buvo palaidoti po trijų metrų ledo ir akmenų sluoksniu – nepaisant to, kad po tragedijos praėjo jau 13 metų.
Katastrofą pranašaujantys ženklai
Vieno iš laidos „Ekstrasensų mūšis“ sezonų nugalėtojas Mehdi Ebrahimi Vafa turi savo versiją apie tai, kas iš tiesų nutiko. Vienoje televizijos laidoje apie Bodrovo žūtį jis pasakė, kad vieta, kur vyko filmavimai, turi „blogą reputaciją“. Neva žmonių gyvybes pasiglemžė kalno dvasia.
„Tai yra dar nežinomas dalykas, tai yra tai, ko neįmanoma pažinti, - mano ekstrasensas. – Daugelis žmonių tą dieną nenorėjo eiti į kalnus – sirgo, jiems buvo pakilusi temperatūra. Aparatūra ir technika neveikė be jokių aiškių priežasčių. Visa tai buvo artėjančios katastrofos ženklai“.
Be to, Mehdi teigia, kad net jeigu žmonės ir būtų atidėję savo žygį į kalnus, tai nieko nebūtų pakeitę.
„Jeigu jie būtų ėję kitą dieną, katastrofa būtų įvykusi kitą dieną. Kalnas tiesiog juos traukė prie savęs“, - savo versiją išdėstė aiškiaregys.
Sergejaus žmona Svetlana Bodrova taip pat mano, kad jos vyras nujautė bėdą: „Tą dieną jis buvo liūdnas. Ypač ilgai kalbėjo su manimi telefonu. Jis dėl kažko nerimavo“.
Paskutiniai Bodrovo žmonai ištarti žodžiai buvo „saugok vaikus“.
Sergejus ir jo komanda vis dar gyvi?
Kalnuose gyvenantys žmonės yra linkę mistifikuoti vietovę, kurioje gyvena. Jie mano, kad kalnuose galima aptikti kaimus, kurie nėra pažymėti žemėlapyje. Žmonės bendrauja su šių kaimų gyventojais, o išėję už gyvenvietės ribų ir geriau apsižiūrėję pastebi, kad jokio kaimo nėra. Netgi suprasdami savo pasakojimų absurdiškumą, kalnų gyventojai neatsisako minties, kad šių mistinių kaimų gyventojai – žuvusių alpinistų vaiduokliai, arba, pagal kitą versiją – tiesiog kiti, ateiviams analogiški, kalnų gyventojai.
Todėl neturėtų stebinti ir tai, kad dauguma gyvenančių kalnuose iki šiol mano, kad Bodrovas ir jo komanda sugebėjo išgyventi. Saidas Dranikovas, vienos iš filmavimo grupės ieškojusios komandų vadovas, teigė, kad po ledkalnio griūties su filmavimo grupe pavyko išlaikyti ryšį net pusantros valandos.
„Jie sakė, kad yra tunelyje, o tunelis tose vietovėse tik vienas. Jame ir vyko gelbėjimo darbai“, - papasakojo žurnalistams paieškos vadovas.
Tunelyje buvo rasti gyvūnų palaikai – avių ir arklių. Tačiau žmonių ten nebuvo.
„Išeiti iš tunelio jie negalėjo, jie ten pasislėpė, - tęsia Saidas. – Tuo metu tai buvo vienintelė saugi vieta. Jie telefonu sakė: niekur neisime, lauksime pagalbos“.
Kelios dešimtys žmonių, suprantama, negalėjo tiesiog be pėdsakų išgaruoti. Todėl kalnų gyventojai iki šiol tiki tuo, kad filmavimo grupė išsigelbėjo.
Išpranašauta mirtis
Nikolajus Bujanovas daugiausiai rašo detektyvus. Jo knygų pagrindiniai personažai yra sukurti remiantis realiai egzistuojančiomis asmenybėmis. O knygos siužetai kartais taip pat atitinka tai, kas vyksta realybėje.
Pavyzdžiui, jo pirmoji knyga tapo savitu vadovėliu vagims: praėjus mėnesiui po detektyvo išleidimo Penzoje buvo apiplėštas inkasatorių automobilis – tiksliai atkartojant metodą, kuris buvo aprašytas Bujanovo kūrinyje. Tačiau yra buvę ir atvirkščiai: 2001 metais išleistoje knygoje „Apvirtęs kupolas“ Bujanovas aprašo kino režisieriaus mirtį. Sergejus Bodrovas, Bujanovo teigimu, žuvo būtent taip, kaip ir jo romano herojus.
Likimas persipynė su filmo scenarijumi
Pirmą kartą „brolis“ pateko į Kaukazą filmuojant juostą „Kaukazo belaisvis“. Kalnai jį taip sužavėjo, kad jis ne kartą sakė, jog norėtų čia gyventi, tačiau tai, deja, neįmanoma. Todėl filmuoti savo paskutinio filmo jis atvažiavo būtent čia. Pagal „Ryšininko“ scenarijų, pagrindinis herojus žūva filmo pabaigoje. Todėl pagrindinį vaidmenį sukūrusio aktoriaus žūtį daugelis laiko mistišku sutapimu su scenarijumi. Be to, kalbama, kad filmavimo metu pastebėta daug mistinių dalykų. Pavyzdžiui, netoli nuo tos vietos, kur buvo įkurta filmavimo aikštelė, buvo senovinės kapinės, „mirusiųjų miestas“. Pagal senovės tikėjimą, ten gyvenančių sielų trukdyti nevalia.
Beje, pats Bodrovas save laikė fatalistu: „Pagriebti savęs už gerklės aš niekam neleidžiu, taip pat ir gyvenimui. Nors esu fatalistas. Bet fatališkas yra ne gyvenimas, o likimas. Yra taškas, kuriame tu reikalingas...“
S. Bodrovą pražudė Čingischano prakeiksmas?
Yra manančių, kad egzistuoja ryšys tarp aktoriaus mirties ir to, kad Bodrovo tėvas sugalvojo kurti filmą apie didįjį užkariautoją Čingischaną. Neva kruvino valdovo siela labai jautriai reaguoja į atmintį apie save. O dar kalbama, kad Bodrovo jaunesniojo mirtis – tai Dievo bausmė. Paaiškėjo, kad filmo „Karas“ apie rusų ir čečėnų konfliktą filmavimo metu Sergejus netyčia tapo vieno liūdno įvykio dalyviu: filmavimo grupė, kuri inscenizavo kovą, netyčia padegė musulmonų kapines. O dvasios, kaip žinoma, gana jautriai reaguoja į atmintį apie save.