Palangiškis Aleksandras Stancelis, ką tik atšventęs savo šimtmečio jubiliejų, su 94 metų žmona Zuzana – tikras džiaugsmas dviem savo jau suaugusiems vaikams. Ir ne tik todėl, kad rūpinosi jais ir išleido į žmones.
Su žmona sulaukęs 68-ųjų bendro gyvenimo metinių, ponas Aleksandras ne tik turi puikią atmintį, „šposauja“, bet dar kiekvieną dieną sėda už automobilio vairo. „Kai atsigręži atgal, tai daug praėjo laiko, bet kai jau praeina metai, atrodo, kad jų net nebuvę“, – kalbėjo neeilinio gimtadienio kaltininkas.
Tėvai buvo ūkininkai
Ilgaamžis užaugo ūkininkų šeimoje. Į klausimą, ar sunki buvusi vaikystė, A. Stancelis atsakė, jog palyginti su ano meto vaikais, jis gyvenęs pasiturinčioje šeimoje, todėl vargingu šio laikotarpio tikrai nepavadinsi.
„Tėvai buvo nebiedni, nes žemės nemažai turėjo – apie keturiasdešimt hektarų, ūkininkai buvo. Tais laikais kaime dauguma buvo ūkininkai, tik ne visi vienodai turtingi. Vargingesni mito bulvėmis, o mums duonos tikrai netrūko“, – pasakojo ūkininkų sūnus. Tačiau laiko tėkmė keitė gyvenimą, ir šiandien, žvelgiant į tą toli praeityje paskendusį laikotarpį, toji duonos nestokojusi vaikystė jau neatrodo esanti turtinga.
„Žiūrint iš šių dienų, tai mes vargingai gyvenome. Dabar kai pažiūri, kokiais gražiais vežimukais vaikus vežioja, kaip gražiai aprėdytus – mūsų laikais tokių nebuvo. Gimiau kaime, kur tokių vežimukų niekas nežinojo – būdavo, nupina iš lazdynų ar kokių karklų lopšį, pakabina kur palubėje ir supa. O tokių maistelių kaip dabar – nė kalbos apie juos nebuvo“, – prisimindamas tuos tolimus vaikystės laikus kalbėjo šimtametis.
Pašnekovas pasakojo, jog tuomet, kai dar buvo vaikas, šeimos būdavo gausios, darbuose paskendę tėvai neturėdavo laiko, todėl vyresniuosius vaikus pristatydavo prižiūrėti mažųjų. Tos duonos teko paragauti ir A. Stanceliui, užaugusiam devynių vaikų šeimoje.
„Būdavo, jei verkia vaikas, tai pakramtai duonos gabaliuką ir duodi jam – taip nuramindavome“, – mažomis to meto gudrybėmis pasidalino ilgaamžis. Jo tėvų šeimoje anksti nemirė nė vienas vaikas – visi pašnekovo broliai ir seserys užaugo ir išėjo į žmones.
„Esu gimęs Laukuvos valsčiuje. Buvau trečias vaikas po sesers ir vieno brolio“, – sakė pašnekovas.
Netikėtas senoliui pasirodė klausimas, ar tėvai vaikystėje labai spaudė prie darbų – buvęs toks gyvenimas, kai vaikai natūraliai prisidėdavo prie savo šeimos gerovės, ir tai nebuvo laikoma kažkokiu spaudimu ar skriaudimu.
„Paaugę ganėme žąsis, vyresnieji – karves. Teko imtis įvairių žemės darbų: arti arkliais, dalgiais pjauti žolę. Žinoma, pjauti, grėbti šieną, jį vežti nėra lengvi darbai, bet pripratus atrodė, kad taip ir turi būti, kad taip ir reikia. O laisvo laiko nedaug ir belikdavo“, – pasakojo pašnekovas.
Džiaugiasi proanūkiais
Dviejų atžalų – sūnaus ir dukros – tėvas jau džiaugiasi keturiais anūkais ir dviem proanūkiais.
„Ir vaikai po du turi. Sudėjus į krūvą mums išeina jau keturi anūkai. Ir du proanūkiai“, – vardijo laimingas tėvas, senelis bei prosenelis.
Paprašytas palyginti savo ir savo vaikų bei anūkų vaikystę, senolis susimąstė.
„Sunkiai palyginami dalykai. Tada dauguma gyveno kaime, o dabar kaimuose jau tuščios sodybos – dauguma žmonių mieste. Dabar miesto žmogus, būdamas darbe, žiūri į laikrodį, kada pasibaigs darbas, o tada to nebuvo“, – sakė A. Stancelis.
Pašnekovas pasakojo, jog anksčiau darbo diena kaime prasidėdavo vos pradėjus švisti. „Ryte su aušra mama keldavo ir eidavau ganyti. Prisimenu, dienomis gyvulius puldavo bimbalai, tai tekdavo juos suvaryti į tvartus. O saulei nusileidus darbo diena pasibaigdavo“, – kalbėjo šimtametis.
Nors pašnekovo vaikystės laikotarpiu mokslas buvo ne visiems prieinama privilegija, A. Stancelio tėvai rūpinosi vaikų išsilavinimu. „Mano mamytė skaityti mokėjo, bet kai reikėdavo pasirašyti, padėdavo tris kryželius. Mus leido į mokyklą – visi mes baigėme pradžios mokyklas, o aš, baigęs ją, radau laikraštyje skelbimą, kad Klaipėdoje atidaroma specialiųjų kultūrų mokykla. Ją baigęs įsidarbinau pas dvarininką sodininku“, – pasakojo pašnekovas pridurdamas vėliau sodininku dirbęs jau ir kaip valstybinis tarnautojas, o dar vėliau ne vienerius metus dirbęs vadovaujamą darbą.
Palanga labai išaugo
Iš Laukuvos valsčiaus kilęs pašnekovas į Palangą atsikraustė praėjusio šimtmečio viduryje. „Sklypą Palangoje namo statybai gavome 1953 metais. Vyko statybos darbai, o galutinai į Palangą persikėlėme 1956–1957 m.“, – sakė A. Stancelis.
Jei pažvelgtume į to meto Palangą, vargiai atpažintume, jog tai – tas pats šiandien išgražėjęs kurortas, kiekvieną vasarą sutraukiantis daugybę poilsiautojų bei turistų ne tik iš Lietuvos. Ilgaamžis pasakojo, jog, palyginti su tuomete, šiandienos Palanga labai išaugusi.
„Daug kas pasikeitė. Čia, kur dabar mūsų namelis ir aplink, visur ganėsi karvės, buvo pievos. Kiek pamenu, tada Palangoje buvo apie du tūkstančiai gyventojų, o dabar vos ne dešimt kartų išaugo“, – kalbėjo pašnekovas.
Santuokoje reikia kantrybės
Antradienį ilgaamžio šeima džiaugėsi ir dar viena nuostabia sukaktimi – šiais skyrybų ir gyvenimo nesusituokus laikais A. Stancelis su žmona Zuzana pasitiko 68 metų bendro gyvenimo sukaktį. Prisimindamas draugystės su būsimąja žmona pradžią, pašnekovas pasakojo, jog jų pažintis prasidėjo Tauragėje.
„Ji mokėsi Tauragės mokytojų seminarijoje. Aš dirbau sodyboje. Zuzana pas mane ateidavo, duodavo medaus palaižyti – šeimininkė ją siųsdavo apsipirkti, tai ji ateidavo ir į sodybą“, – sakė ilgaamžis.
Šimtamečio dukra Violeta tikino, jog tėvai visą gyvenimą gražiai sutarė – ir šiandien jų santykiai labai šilti. Paprašytas išduoti laimingos santuokos receptą, A. Stancelis sakė: „Gyveni sau ir gyvenasi. Kartais nuomonės nesutinka, tada pasiginčijame, išsiaiškiname ir vėl gyvename“.
O šalia sėdinti šimtamečio gyvenimo draugė ir palydovė, beje, taip pat po keleto metų švęsianti garbingą šimto metų sukaktį, pridūrė, jog tuomet, kai jie puoselėjo šeimos židinį, buvę kitokie laikai – susituokus ir prisiekus amžiną meilę, apie skyrybas net minčių nebebūdavę.
„Daugiau kantrybės reikia – jei ir pasakė ką negero, negirdėk. Ir, jei nuo tavęs priklauso, žiūrėk, kad kitas žmogus nebūtų nuskriaustas“, – išmintimi pasidalino šimtametis.
Gyvena aktyviai
Išgirdę, kad žmogus sulaukė šimto metų, tikimės pamatysią visiškai paliegusi senuką, vargiai begalintį pasirūpinti savimi, tačiau A. Stancelio kasdienybė visiškai kitokia. Šimtametis puikiai pasirūpina savimi ir gyvena pakankamai aktyvų gyvenimą. Pašnekovo dukra pasakojo, jog abu tėvukai mėgsta pažaisti šaškėmis. „Tai jiems – ir sportas, ir žaidimas, ir proto lavinimas“, – sakė ilgaamžių dukra.
Abu sutuoktiniai nenusigręžė ir nuo fizinio aktyvumo – nuolat eina pasivaikščioti ir nukeliauja net po tris kilometrus. „Kai nei svečių, nei vaikų nėra, pasivaikštome kasdien. Kai pavargstame, atsisėdame ant suoliuko, pailsime. Dar sveikata negaliu labai skųstis – matau neblogai, tik klausa prastesnė, atmintį gerą turiu“, – sakė A. Stancelis.
Šimtametis iki šiol vairuoja automobilį. „Dabar tiksliai nebepasakysiu, kada išlaikiau teises – maždaug 1950 metais. Nuobaudos neturiu nė vienos, avarijų nepatyriau. Aš greičio nelabai mėgstu, niekada neskubinu ir nepavėluoju“, – pasakojo pašnekovas.
Pirmoji A. Stancelio vairuota mašina buvo senos laidos „Mercedes Benz“. „Remontuoti teko dažnai, daug gesdavo. Vėliau tą mašiną pardaviau, nusipirkau „Moskvičių“, tas irgi dažnai gesdavo“, – pasakojo senolis. Vėliau pašnekovo įsigyjamų automobilių kokybė nuolat gerėjo.
„O šiuo metu vairuoju „Audi A3“ – vokiečių darbas, peikti neišeina – gerai važiuoja“, – sakė šimtametis. Paprašytas duoti patarimą, kaip reikia vairuoti, kad per tiek metų nepadarytum nė vienos avarijos, ilgametis vairuotojas sakė: „Neskubėti. Į sankryžą įvažiavus reikia turėti akis. Neskubink, matai, kad priešpriešiais atvažiuoja, nelenk – turėk kantrybės palaukti. Ir, aišku, mašina turi būti techniškai tvarkinga“.
Taip pat A. Stancelio ir jo žmonos gyvenime labai svarbią vietą užima bažnyčia – tikėjimas ir bažnyčios lankymas visada buvo neatsiejama abiejų ilgaamžių gyvenimo dalis. „Kiekvieną sekmadienį einame į bažnyčią. Ir rusų laikais jai dar daugiau aukojome, nes matėme, kad jiems sunku“, – tvirtino šimtametis, o jo žmona pridūrė, jog galima suskaičiuoti tuos retus kartus, kai jie per bendrą savo gyvenimą sekmadienį praleido mišias nenueidami į bažnyčią.
Valdžios dėmesio nepasigenda
Bendraujant su šimtamečiu, į akis krenta jo pozityvumas, noras visur pastebėti teigiamas puses, nesmerkti aplinkinių žmonių ir apskritai nereikšti pretenzijų pasauliui. Pasiteiravus, ar nepasigenda valdžios dėmesio pagyvenusiems žmonėms, šimtametis nesiskundė maža pensija ar lengvatų stoka: „Manau, kad pakanka. Pensiją, kiek priklauso, išmoka, jei susergi, į ligoninę paguldo, nevaro iš ten lauk, gydo, o kažko daugiau ir nereikia“.
Nesipiktino ilgaamžis ir nemandagiu jaunimo elgesiu – priešingai, pasidžiaugė, jog auga puiki jaunoji karta.
„Kaimynus turime gerus, su jais sutariame. O jaunimo nemandagaus elgesio nelabai pasitaiko. Jei jaunieji pamato, kad nėra kur atsisėsti, užleidžia vietą. Visur yra ir blogų, ir nevykusių, bet man atrodo, kad jaunimas auga geras – mūsų kartą pakeis neblogi, geri žmonės“, – tikino garbingo jubiliejaus kaltininkas, o šalia esanti jo žmona pridūrė, jog kartą jai nukritusį daiktą prišokę jaunuoliai tuojau pat pakėlę ir padavę savininkei.
Sulaukė daugybės sveikinimų
Sulaukti šimto metų pavyksta ne kiekvienam, todėl atrodo, jog tokį jubiliejų reikia švęsti kažkaip ypatingai, triukšmingai, kad visas miestas žinotų, jog praturtėjo dar vienu šimtamečiu, tačiau pats sukaktuvininkas sakė kažkaip ypatingai gimtadienio nešventęs.
„Ne kažkaip – čierkutę paragavau, bet nepilną. Suvažiavo vaikai, anūkai, atėjo miesto meras, pasveikino. Ir pensininkų delegacijos prasidėjo – tai vienas, tai kitas kaimynas ėjo sveikinti“, – pasakojo sukaktuvininkas.
A. Stancelis tikino, jog iš pradžių šventės sumanymas buvęs kiek kitoks, tačiau planus sugriovė gimtadienio išvakarėse pablogėjusi ilgaamžio sveikata.
„Buvome numatę paminėti salėje, bet, sušlubavus sveikatai to atsisakėme. Bet rožių iki šiol pilni kambariai – žmonės vis tiek sveikino“, – džiaugėsi šimtametis.
Pasiteiravus, ar, jei kas atsuktų laiką atgal, norėtų savo gyvenime ką nors pakeisti, garbingo amžiaus pašnekovas kalbėjo: „Nelabai keisčiau. Manau, svarbiausia yra dirbti. Be darbo niekas negali gyventi. Reikia išlaikyti šeimą, butą. Todėl būtina stengtis atlikti savo darbą, o po jo – ir namuose tvarkytis. Aš daugiausia laiko praleisdavau darbe, o šeimos ūkis daugiausiai tekdavo žmonai. Darbe, manau, būtina sutarti su darbuotojais“.
Ilgą laiką vadovaujantį darbą dirbęs senolis tikino visuomet stengęsis pastebėti pavaldinių rūpesčius ir nenumoti į juos ranka. „Būna, kad žmogų ištiko kokia bėda, būna, kad jis laukia su ašaromis, ar jį priimsi – reikia visus pastebėti, negalima nekreipti dėmesio. Tada ir darbuotojai tave vertina. Labiausiai aš vertinu, kai darbuotojai susideda, užsako restorano salę, norėdami tave pagerbti, jei išvyksti. Jei pats darbuotojų nematysi, su jais nesugyvensi“, – įsitikinęs pašnekovas.
Gal reikia nusipelnyti?
Žvelgiant į tokio garbingo amžiaus sulaukusį žmogų, neišvengiamai kirba mintis, kas padėjo jam tiek metų išbūti šioje žemėje. Pasmalsavus, ar ilgi atrodo prabėgę metai, pašnekovas sakė: „Kai atsigręži atgal, tai daug praėjo laiko, atrodo, ilgai jie tęsėsi, bet kai jau praeina metai, atrodo, kad jų net nebuvę“.
Nors peržengti šimtmečio ribą kol kas dar nepavyko nė vienam A. Stancelio giminaičiui, tačiau ilgaamžių šeimoje būta – pašnekovo teigimu, visi jo broliai ir seserys sulaukė daugmaž 85 metų.
„Tėvai tiek nesulaukė, mirė būdami jaunesni. Po karo trūko gydytojų, tėvelis susirgo šiltine, ir nebegalėjo jo pagydyti“, – kalbėjo šimtametis.
Paklausus, ar jaunystėje sportavo, A. Stancelis tikino, jog tuomet sportą jam atstodavęs fizinis darbas, o mankštintis ilgaamžis pradėjo tik būdamas septyniasdešimties ir tai daro iki šiol.
Nebuvo senolis išrankus ir maistui. „Aš visus skanius patiekalus mėgstu. Paprastos sriubos, daržovės, kruopos – maistui nesu išrankus. Labai mėgstu medų – kartu su žmona per metus sunaudojame 20-30 puslitriukų. Arbatai, kavai cukraus nenaudojame – visada tik medų. Ir žuvį valgome – lašišą, skumbrę“, – kalbėjo pašnekovas.
A. Stancelio dukra Violeta pridūrė, jog tėvas labai mėgsta šokoladą, niekada nerūkė, o alkoholį vartodavo tik labai saikingai. Šimtamečio žmona tikino per ilgus bendro gyvenimo metus nė karto nemačiusi savo vyro girto.
Žiūrint į šiuos pozityvius, gyvenimo džiaugsmu trykštančius ilgaamžius sutuoktinius, nejučia kilo mintis, kad galbūt teisi buvo jų dukra Violeta, ištarusi tokius žodžius: „Visi trokšta kuo ilgiau pabūti šioje žemėje, bet tokio garbingo amžiaus reikia nusipelnyti savo gyvenimu“.