Tačiau praėjus trisdešimčiai metų ir vėl žvilgtelėjus į 1987 metų gegužės įvykius, tampa aišku, kad Mathiasui Rustui neįtikėtinai pasisekė – aplinkybės, lėmusios jo skrydžio sėkmę, stebuklingai lyg kortos sukrito į vieną krūvą.
Prieš kelerius metus sovietai jau buvo „pasižymėję“ tuo, jog jų naikintuvas Su-15 netoli Sachalino salos numušė nuo kurso nuklydusį ir į Sovietų Sąjungos teritoriją įskridusį keleivinį Pietų Korėjos lainerį „Boeing 747” - per 1983 metų rugsėjo pirmosios katastrofą žuvo visi keleiviai ir įgula, iš viso 269 žmonės. Po didžiulio triukšmo, kilusio pasaulyje, sovietai „sušvelnino“ savo poziciją – į šalies teritoriją netyčia įskridusius keleivinius arba sportinius lėktuvus naikintuvų pilotams įsakyta pasitikti ir lydėti, o ne atidengti ugnį.
Savo „taikos žygį“, kaip jį apibūdino pats Mathiasas Rustas, vaikinas pradėjo gegužės 13-ąją. Piloto mėgėjo licenciją turintis jaunuolis, tėvams pasakęs, jog jam reikia padidinti tam tikrą valandą skaičių, praleistų pilotuojant lėktuvą, išsinuomavo nedidelį „Cessna“ lėktuvėlį ir pakilo iš netoli Hamburgo (Vokietija) esančio oro uosto. Hamburgas-Šetlando salos-Islandija-Bergenas (Norvegija) – gana įdomus, tačiau įtarimų nekeliantis maršrutas jaunam pilotui, siekiančiam tobulinti savo pilotavimo įgūdžius. Iš Bergeno Mathiasas Rustas perskrido į Helsinkį (Suomija) ir pagal iš anksto numatytą planą turėjo skristi į Švediją. Tačiau jo galvoje jau senokai kirbėjo kita, iš kojų verčianti mintis – prasibrauti pro geležinę uždangą ir pasiekti Maskvą. Vėliau duotuose interviu jis prisipažino, kad jį nuolat kankino abejonės: „Aš turiu tai padaryti“ - „Ne, tai beprotybė“.
Gegužės 28-osios rytą vokietis kuru užpildė „Cessna“ bakus, pasitikrino orų prognozę ir užpildė paraišką skrydžiui į Stokholmą (Švediją), kuris turėjo trukti dvi valandas. Netrukus jis sėdo prie šturvalo ir pakilo į orą, o po dvidešimties minučių išjungė visas ryšio priemones, pakeitė kursą, o dar po dvidešimties minučių dingo iš radiolokacinių stočių radarų. Mathiaso Rusto nuotykiai prasidėjo. Tuo metu kai suomių dispečeriai jau buvo paskelbę dingusios „Cessnos“ gelbėjimo operaciją, Mathiasas Rustas, žemame aukštyje skrisdamas tiesiai po gana judria oro linijos Helsinkis-Maskva trasa, artėjo prie Sovietų Sąjungos.
Blogio imperijos sieną ties Estijos Kohla Jarvės miesteliu jis kirto praėjus 59 minutėms po skrydžio pradžios ir turbūt net neįtarė, jog suomiai jau pradėjo iš radarų ekranų dingusios „Cessnos“ gelbėjimo operaciją. Vėliau paaiškėjo, kad Baltijos jūroje gelbėtojai pastebėjo nemažą tepalų dėmę, kuri pakišo versiją apie tai, kad lėktuvėlį ir jo pilotą pasiglemžė jūros bangos. Galbūt, jei tik Mathiasas Rustas būtų žinojęs, kad Suomijos gelbėtojai jam pateiks daugiau nei šimto tūkstančio dolerių ieškinį, jis būtų atsisakęs nuo minties surengti „taikos skrydį“. 0 štai kad jis jau dešimt minučių yra sekamas sovietų oro gynybos tikriausiai įtarė – ataskaitose buvo rašoma, kad trys zenitinių raketų daliniams buvo paskelbta karinė padėtis, „taikinys 8255 buvo sekamas”, tačiau komandos sunaikinti objektą niekas nedavė. Iš kelių karinių aerodromų į orą buvo pakilę ir sovietų naikintuvai MiG-21 ir MiG-23, tačiau pasisukioję padangėje ir negavę įsakymo atakuoti „Cessną“, grįžo į savo dalinius – lyginant su naikintuvais, „Cessna“ vos vilkosi, tad jį nuolat lydėti spartiems naikintuvams buvo gana problematiška.
Orientuodamasis pagal kompasą ir pagal iš anksto pasižymėtus objektus, Mathiasas Rustas lėtai brovėsi į Sovietų Sąjungos gilumą, sėkmingai įveikdamas visas kliūtis: netoli Pskovo tuo metu vyko čia dislokuoto aviacijos pulko mokomieji skrydžiai ir kaip tik buvo keičiamas „savas-svetimas“ kodas. Kadangi mokymuose dalyvaujantys naujokai dažnai supainiodavo kodus, vietos oro gynybos dalies budintysis leitenantas kodą „savas“ priskyrė visiems lėktuvams, tarp jų – ir pro šalį praskridusiai M. Rusto „Cessnai“.
Po valandos jis atsidūrė jau kito oro gynybos dalinio, esančio šalia Toržoko, „globoje“, tačiau skrydžio išvakarėse apylinkėse įvyko aviakatastrofa - susidūrė sovietų naikintuvas ir bombonešis. Budėtojai, radaruose išvydę judantį tašką, neabejojo, jog tai pagalbos sraigtasparnis. M. Rustas įveikė dar vieną kliūtį, bet prieš akis – Maskva ir jos oro gynybos sistema. Tačiau vokietis pasirodo esąs tikras laimės vaikas – sistemos aparatūra tuo metu yra atjungta, nes vykdomi profilaktikos darbai. Ir štai, beveik po šešias valandas trukusio skrydžio, „Cessna“ nusileidžia ant tilto, esančio visai šalia Raudonosios aikštės, ir nuvažiuoja kelis šimtus metrų iki Vasilijaus Palaimintojo cerkvės – skrydis baigtas! Jau vėliau M. Rustas pasakojo, jog „Cessna“ norėjo nutupdyti būtent Raudonojoje aikštėje, tačiau joje buvo pernelyg daug žmonių.
Apstulbę praeiviai tuoj pat apspito lėktuvėlį ir M. Rustas lygiai dešimt minučių galėjo pajusti, ką reiškia būti rokenrolo žvaigžde – geležinę uždangą įveikęs vokietis parašus dalino į kairę ir dešinę. Pasirodę milicininkai be didesnių ceremonijų nutraukė autografų dalinimo sesiją ir su savimi iš Raudonosios aikštės išsivežė devyniolikmetį vaikiną.
Vaikinukas turbūt nė neįtarė, kokio lygio cunamį sukėlė Sovietų Sąjungos ginkluotosiose pajėgose. Persitvarkymo ir viešumo keliu pasukusi imperija dar prieš dvejus metus būtų uždraudusi plačiau nušviesti šį incidentą. Dabar gi laikraščiai, žurnalai ir televizijos laidos pirštais badė skylėtą imperijos oro gynybą, o karinėse struktūrose aukštus postus užėmę karininkai vienas po kito virto kaip patręšę beržai – naujasis gensekas Michailas Gorbačiovas šį incidentą panaudojo siekdamas pravalyti sovietų kariuomenės gretas. Politikos apžvalgininkai atkreipė dėmesį, jog iš savo postų buvo priversti pasitraukti gynybos ministras Sergejus Sokolovas ir šalies oro gynybos vadovas Aleksandras Koldunovas – abu jie buvo M. Gorbačiovo oponentai. Galbūt todėl iki šiol egzistuoja ir dar viena M. Rusto skrydžio versija – esą jį suorganizavusios pačių sovietų tarnybos.
Kol sovietų armijoje generolai vienas po kito buvo kviečiami ant kilimėlio, aštrialiežuviai netinginiavo ir vieną po kitų kūrė juokelius, susijusius su „Cessnos“ skrydžiu. Vienas jų: Raudonojoje aikštėje susirinko didelis būrys žmonių, nešinas lagaminais. Kažkas pasiteiravo jų: „Kur susiruošėte?“ - „Laukiame lėktuvo į Hamburgą“. Kitame pasakojama, kad po M. Rusto skrydžio sovietų milicininkai prie fontano, esančio šalia Maskvos Didžiojo teatro, pastatė sargybą - „tuo atveju, jei iš fontano išplauks amerikiečių povandeninis laivas“.
Geležinę uždangą įveikęs M. Rustas, nors ir buvo kurį apsuptas žiniasklaidos dėmesio, herojumi netapo. Jam buvo atimta piloto licencija, o po metų jo pavardė vėl sušmėžavo leidinių antraštėse po to, kai vienoje Vokietijos ligoninėje atlikdamas alternatyviąją karinę tarnybą, jis peiliu smogė medicinos seselei, atsisakiusiai eiti į pasimatymą su juo. M. Rustas buvo nuteistas ketveriems metams, tačiau paleistas po penkiolikos mėnesių.
Nuo tada apie jį sklandė daug ir įvairių kalbų: esą jis grįžo į Maskvą, čia kurį laiką prekiavo avalyne ir aukojo vaikų namams, grįžo į Vokietiją, o 1994-aisiais vėl atsidūrė Rusijoje, tris savaites nesėkmingai bandydamas susitikti su M. Gorbačiovu.
Vėliau jis keliavo po pasaulį, o sulaukęs 28-erių susidomėjo induizmu, vedė Mumbajaus turtuolio, prekiaujančio arbata, dukterį.
2001 metais M. Rustas vėl varstė teismo duris – buvo teisiamas už megztinio vagystę. Vėliau – antroji santuoka, profesionalaus pokerio lošėjo amatas (viename interviu jis gyrėsi susišlavęs net 750 tūkstančius eurų) ir prisiminimų knyga, išleista 2012 metais. O garsiąja „Cessna“ galima pasigrožėti Vokietijos technikos muziejuje – 2008 metais muziejininkai ją perpirko iš japonų verslininko.
