Bombonešio likučiai buvo rasti sausio mėnesį, o jau kovo pradžioje ekspertai paskelbė išaiškinę lėktuvo ir jo ekipažo žūties aplinkybes.
Lėktuvo tipą ekspertams padėjo nustatyti ant vieno motoro iškaltas serijinis numeris, kuris ir tapo raktu, padėjusiu įminti dar vieną Antrojo pasaulinio karo mįslė. Pagal variklio numerį pavyko nustatyti lėktuvo tipą, karinį dalinį, o taip pat ekipažo, kuris daugiau nei 70 metų buvo laikomas prapuolusiu be žinios, pavardes.
Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad Rostovo prie Dono apylinkėse buvo rastos tolimojo skrydžio bombonešio IL-4 nuolaužos. Išnagrinėjus archyvo duomenis paaiškėjo ir jo tragedijos data – lėktuvas buvo numuštas 1941 metų spalio 17 dieną. Tą dieną jis atlikti kovinės užduoties pakilo iš Novočerkasko aerodromo. Ekipažui buvo nurodyta subombarduoti 13-osios Vermachto divizijos tankų junginį, pastebėtą prie Sambeko kaimelio – iš čia vokiečių tankų kolonos turėjo pajudėti sovietų silpnai ginamo Rostovo prie Dono link.
Ekipažas, kuriam vadovavo 22 metų jaunesnysis leitenantas Kostantinas Krylovas, pateko į zenitinės artilerijos ugnį. Pataikius sviediniui IL-4 užsiliepsnojo, ekipažo vadui pavyko iššokti su parašiutu, o dar trys jo nariai liko degančiame bombonešyje, kuris rėžėsi į žemę vokiečių užimtoje teritorijoje.
Į IL-4 ruošiamos krauti torpedos. Vida Press nuotr.
Sovietų konstruktorių sukurtas bombonešis DB-3F, vėliau pervadintas į IL-4, buvo pradėtas eksploatuoti 1939 metais ir netrukus jau buvo naudojamas Sovietų Sąjungos-Suomijos kare. Didžiausiu šio gana sudėtingai valdomo bombonešio laimėjimu laikomas dalyvavimas 1941 metais sovietų surengtuose devyniuose antskrydžiuose virš Berlyno.
IL-4, kurio maksimali krova siekė pustrečio tūkstančio kilogramų, galėjo išvystyti iki 445 kilometrų per valandą greitį. Trimis kulkosvaidžiais ginkluotas bombonešis taip pat gabendavo ir torpedas.
Nuo 1937 iki 1945 metų buvo pagaminti 6883 vienetai įvairių IL-4 modifikacijų. 1952 metais IL-4 era baigėsi – lėktuvų eksploatacija buvo nutraukta.