- Kaip viršuje sutiko jūsų pasiuntinius?
Taip, laive „Mašuka“ juos priėmė su išskėstomis rankomis. Tiesa, vadovybė, tuo metu suskridusi iš Maskvos ir Piterio, nieko jų neklausinėjo. Visiškai! Matyt, admirolai, kurių atvyko ne mažiau nei dešimt, patys žinojo atsakymus. Taip sakant, nereikėjo jiems mūsų užuominų...
- Keista istorija.
Tai jau tikrai! Aleksandras Suvorovas mėgo kartoti frazę, kad karinėje srityje generolas privalo būti vyriškas, pareigūnas – drąsus, o karys – dvasiškai stiprus. Ir tada, atseit, tikrai nugalėsime. Laive S-178 kariai (šiuo atveju – jūreiviai) ir pareigūnai tikrai turėjo Aleksandro Vasiljevičiaus paminėtas savybes, o štai viršuje... Matyt, aukščiausiojo vado buvimas kaustė admirolų valią. Vėliau, kai sužinojome, kad mūsų ryšininkų niekas nieko nepaklausė, aš galutinai viską supratau. Nors, prisipažinsiu, labai nenustebau.
O tada, esant po vandeniu, nebuvo kada aiškintis, kodėl nevykdomas planas, aptartas su Ramiojo vandenyno laivyno štabo viršininku Goloskovu. Kas galėjo pagalvoti, kad į jį įsivėlė didžiulė klaida, susijusi su sprendimu į operaciją įtraukti povandeninį gelbėjimo laivą? Pati idėja atrodė protinga. Ir laivas buvo geras. Tačiau neatsirado drąsuolio, kuris rizikuotų savo munduru ir praneštų vyriausiajam vadui Gorškovui nemaloniausią žinią: laivas „Lenok“ nėra pasirengęs įvykdyti šios užduoties.
- Kaip tai?
Jo nebuvo galima atrišti nuo prieplaukos! Laivas pasirodė visiškai nepataisomas. Akumuliatorinės baterijos eksploatacijos laikas seniai buvo pasibaigęs, ji beveik visiškai išsikrovė, o juk prieš akis buvo nusileidimas į dugną ir ilgas darbas ten.
Be to, laive „Lenok“ iš rikiuotės išėjo hidroakustinis kompleksas. Laivas šalia mūsų nusileido aklai! Štai viskas taip kreivai ir išėjo: vietoj keleto valandų prireikė beveik dviejų parų, kad būtų pradėta gelbėjimo operacija. Kad būtų nustatytos mūsų tikslios koordinatės, prireikė leisti narus, kurie kabino specialius triukšmą keliančius švyturėlius... Na, gerai, valanda, dvi, penkios, bet gi ne keturiasdešimt valandų galima ieškoti laivo 34 metrų gylyje, tiesa? Nesąmonė!
Be to, narai iš laivo „Lenok“ prieš tai niekada po vandeniu negelbėjo žmonių. Anksčiau dirbo su geležimi, nuo dugno keldavo nuskendusių laivų ar lėktuvų dalis, tai yra, nebuvo susidūrę su gyva medžiaga. O čia reikėjo išgelbėti tiek žmonių...
Plius jų personalas nebuvo pilnai sukomplektuotas: iš trijų etatinių gydytojų laive buvo vos vienas, narų elementariai neužteko, kad dirbtų dviem pamainom, be pertraukų pakeičiant vienas kitą. Dėl to žuvo šeši mano žmonės. Iš trisdešimt dviejų. Štai ir neryžtingumo viršuje kaina!
Kai antrą parą tapo aišku, kad gelbėtojai pernelyg neskuba, išsiunčiau į viršų tris silpniausius įgulos narius. Du jūreivius ir vieną pareigūną. Jie savarankiškai pakilo trosu, juos pastebėjo iš laivų, esančių aplink, tačiau nespėjo pakelti ant denio. Audra, visa kita... Kol prisiruošė ištraukti, visi trys prigėrė vandens ir nuskendo. Kūnų iki šiol nerado.
Tai pirmosios aukos, kurių galėjo nebūti. Na gerai, štabo viršininko širdis neatlaikė, tačiau jūreivis Piotras Kirejevas žuvo mūsų akyse. Mes jau užtvindėme skyrių, pasiruošėme išėjimui, sukaupėme paskutines jėgas. Juk nebuvo jokio oro valymo, skyriuje buvo tik kovinės torpedos ir žmonės, mes kvėpavome nežinia kuo, kenksmingų medžiagų lygis seniai jau peržengė kritinį.
Ir tuo momentu staiga paaiškėjo, kad mus užbarikadavo!
- Kas?
Narai! Iš pradžių jie perdavė trūkstamus gelbėjimosi komplektus ISP-60, o vėliau savo asmenine iniciatyva, be jokių perspėjimų, į torpedinį aparatą įmetė guminius maišus su produktais. Mes to neprašėme ir apie „dovanėlę“ nieko nežinojome! Be to, aš daviau signalą, kad mes pradedame eiti lauk ir mums nieko nereikia.
Rezultate žmonės eina, o ten aklavietė! Pirmasis ėjo Fiodoras Šarypovas. Aš gi visus suskirsčiau pagal tam tikrą tvarką. Silpnas – stiprus, silpnas – stiprus... kad tas, kuris stipresnis, padėtų, pasaugotų. O paskutiniai – mechanikas Zybinas ir aš.
Staiga Fiodoras grįžta: „Ten aklavietė. Neįmanoma išsikapstyti. Velniai griebtų!“ Petia Kirejevas išgirdo naujieną – kaip stovėjo, taip ir nukrito. Viskas, neliko žmogaus! Juk organizmas jau dirbo ant ribos. Skyrius užtvindytas, pagalbos nesuteiksi...
Vėliau vykusiame teisme apie Petią buvo paleista „antis“, atseit jis atsisakė išeiti iš laivo. Nusprendė didvyriškai numirti, taip sakant. Juk tai nesąmonė! O mes net jo kūno negalėjome ištempti, palikome laivo S-178 viduje. Kaip ir štabo viršininko Karavekovo. Jam nepavyko pereiti torpedų aparato, pradėjo slinkti atgal, čia ir sustojo širdis...
Kad suprastumėte – aparato ilgis – aštuoni metrai ir 30 centimetrų, skersmuo – 53 centimetrai. Pabandykite į tokią skylę įkišti suaugusį vyrą su gelbėjimo įranga ISP-60, su kvėpavimo aparatu IDA-59 ir dviem balionais… Šliaužti reikėjo į viršų, su didelėmis pastangomis ir pasipriešinimu... Įsivaizduojate, taip? Čia ir kietuolis apsiverktų, o kaip buvo tiems, kas prabuvo daugiau nei dvi paras po vandeniu šaltyje ir tamsoje?
- Jūs visi lipote per vieną aparatą?
Per trečią. Ketvirto naudoti negalėjome, laivas gulėjo ant dešiniojo krašto, pasvyręs 32 laipsniais. Ir vienintelį kelią į išsigelbėjimą mums užkišo maišais! Ką daryti? Nusprendžiau į priekį išsiųsti mechaniką Zybiną.
Pasakiau: „Valerijau Ivanovyčiau... Valera, atitempk į vidų tuos prakeiktus maišus ar išstumk į išorę. Jeigu pavyks išsikapstyti, tai ir plauk. Tik mane įspėk, duok signalą“. Praėjo kažkiek laiko, girdžiu tris smūgius. Reiškia, kad aparatas laisvas. Nugalėjome!
Ir prasidėjo konvejeris. Pradėjo kilti mano žmonės. Iš išorės juos sutiko narai iš laivo „Lenok“. Šeši. Plius trys pagalbiniai. Taigi viso – devyni. O pas mane žmonių gi daug! Juk pagrindinė užduotis buvo ta, kad nebūtų leista žmonėms iškart kilti į paviršių, kitaip mirtis beveik garantuota. Praleidus daugiau nei dvi paras tokiame gylyje ir staigiai pakilus buvo didelė mirties rizika, o kesoninė liga buvo garantuota. Mano įgulą turėjo pagriebti ir nukreipti juos į laivą „Lenok“, talpinantį 64 žmones. Kad pagal dekompresinę lentelę palaipsniui sumažintų azoto kiekį kraujyje iki normalių rodiklių.
Narai sutiko tik pirmus šešis, kitų jau prie torpedų aparato niekas nelaukė. Štai ir pradėjo mano vaikinai lėkti į viršų, kaip šampano butelio kamšteliai. Stebuklas, kad liko gyvi, žuvo tik vienas. Jūrininkas Lenšinas iš laivo išėjo kartu su visais, aš pats padėjau jam įlįsti į aparatą, o vėliau jis pradingo. Kaip į vandenį, tiesiogine to žodžio prasme. Jo nebuvo nei laive „Lenok“, nei tarp tų, kuriuos sugaudė gelbėtojai jūros paviršiuje. Žmogus dingo be pėdsakų!
- Paskutinis iš laivo išėjote jūs?
Be abejo. Skyrius priminė košmarą. Iš pradžių viską prisimindavau ramiai, tačiau su kiekvienais metais tampa vis baisiau ir baisiau. Dabar suprantu, ten buvo tikras pragaras. Ir jame kelis kartus viskas kabojo ant plauko. Pradedant nuo centrinio posto, kai vaikinai iš ketvirtojo skyriaus spėjo užsisandarinti ir išgelbėjo gyvybes kitiems. Dar vienas skambutis nuskambėjo gaisro momentu antrajame skyriuje. Na, ir pagaliau: narai tai išėjimą užbarikadavo, tai pasitikti pamiršo...
Manęs irgi niekas nelaukė. Aš numačiau tokį įvykių posūkį ir iš anksto nusprendžiau, kad pabandysiu pakilti ant laivo antstato, laikydamasis už troso nueisiu iki kabinos ir iš ten pateksiu iki periskopo. Vis dėlto dešimčia metrų arčiau paviršiaus, vandens spaudimas ne toks didelis.
- O kodėl nenuėjote iki laivo „Lenok“?
Iš kur galėjau žinoti, kur jis yra? Tamsoje dugnu blaškytis? Mes susitarėme, kad gelbėtojai pririš trosą prie trečiojo torpedinio aparato, per kurį mes išėjome. Kad galima būtų susiorientuoti. Tačiau narai prikabino trosą iš kitos pusės. Greičiausiai jiems taip buvo patogiau...
Pasakysiu daugiau: kai išsikapsčiau iš laivo, „Lenok“ jau buvo pakilęs. Vėliau aiškinausi, klausiau: ko jūs, vaikinai, taip nedraugiškai? Metėte mane ir išėjote. O laivo vadas sakė: „Serioga, mes patys vos nenuskendome. Mūsų akumuliatoriai jau nudvėso!“ Jie parą sėdėjo tamsoje, kad bent kažkiek sutaupytų baterijos ir vėliau galėtų pakilti į paviršių. Ar galite tai įsivaizduoti?!
Laivo „Lenok“ vadas man pasakojo: „galvojome, kad tau baigėsi deguonis ir tu jau... amžinai likai tame laive“. Žodžiu, teisingai padariau nusprendęs kapstytis savarankiškai. Tik apie vieną nepagalvojau: kad prarasiu sąmonę, kai bandysiu pasiekti periskopą...
Jau sakiau, kad prie kvėpavimo aparato IDA-59 buvo pridėti du balionai: viename – azoto, helio ir deguonies mišinys, antrame – litras gryno deguonies. Naudojau jį laive, kai pradėdavau „atsijunginėti“. Kad įstumčiau vaikinus į torpedinį aparatą ir pagreitinčiau juos, teko nemenkai pasistengti. Kvėpavimas dažnėjo, apsinuodijimas anglies dioksidu, anglies monoksidu ir chloru vis stiprėjo. Kai akyse pradėdavo šokinėti velniukai, pravalydavau plaučius grynu deguonimi, kas, iš tiesų, taip pat nėra labai sveika organizmui. Tačiau minutei užtekdavo. Padirbi, kol vėl viskas pradeda plaukti, tada įkvepi dar kartelį. Taip ir išleisdavau įgulą su trumpais atokvėpiais.
O paties pakilimui deguonies atsargų balionuose nebeužteko. Pavyko nusigauti iki kabinos ir... viskas, toliau nieko neatsimenu. Mane automatiškai išmetė į paviršių.
- Gerai, kad jus sugavo!
Mano vaikinai įspėjo gelbėtojus, kad eisiu paskutinis...Atsipeikėjau po keleto valandų gelbėjimo laivo „Žiguli“ kameroje. Iš pradžių net nesupratau, kur esu, kas man nutiko. Pagal dekompresijos režimą atsigauti man prireikė penkių parų, vėliau mane nuvežė į ligoninę ir pradėjo diagnozuoti ligas. Be pneumonijos, apie kurią jau pasakojau, man buvo diagnozuotas apsinuodijimas anglies dioksido dujomis, plaučių trauma, pneumotoraksas, kesoninė liga... Netgi liežuvio hematoma! Kai praradau sąmonę, įsikandau jį. Žmogus turi tokią fiziologinę savybę. Įsinešiau infekciją, prasidėjo užkrėtimas. Liežuvis sutino, teko pjauti. Jei gydytojai būtų žinoję, kad vėliau pradėsiu jiems pasakoti viską be perstojo, gal būtų visiškai išpjovę. Atimtų paskutinį žodį!
- Ar uždavėte nepatogių klausimų?
Būtent! Po ligoninės mane dvidešimt keturioms dienoms išsiuntė į sanatoriją, į Solnečnogorską. Grįžtu į Vladivostoką ir sužinau: tyrimas pasisuko 180 laipsnių kampu. Pirmajam kapitono pavaduotojui Kordiumovui iš „Ref-13“ iškart uždėjo antrankius, vėliau davė penkiolika metų kolonijoje. Tačiau ir mūsų Valerijui Marango dešimt metų įsūdė.
- O už ką sėdo jūsų vadas?
Ir aš domėjausi. Pagal oficialią versiją, už laivo valdymo taisyklių pažeidimus, kurie lėmė žmonių žūtį.
- Ar jūs buvote apklausiamas, Sergejau Michailovičiau?
Tada – ne. Sykį buvau pas tyrėją. Prieš išvažiuodamas į sanatoriją. Įvyko formalus pokalbis. Atseit, ko gi čia tavęs klausinėti, jei avarijos momentu tu buvai kajutėje, o vėliau tris paras prabuvai dugne ir nieko nematei?
Bet aš gi žinojau, kodėl žuvo Karavekovas, Lenšinas, Kirejevas... Tai, atrodo, niekam nerūpėjo. Man net nepranešė, kad prasidėjo teismo procesas. Pats atėjau į Ramiojo vandenyno laivyno karo tribunolą, pasakiau, kad noriu duoti parodymus. Atsakė: nereikia! Juk ir laivo žurnalas dingo, kurį iki paskutinio momento pildžiau.
- Tame pragare?
Taip. Kruopščiai užrašydavau visus mūsų veiksmus, žingsnis po žingsnio, valanda po valandos. Kai dingo ryšys, kai mus užbarikadavo, kai pradėjome eiti lauk... Vaikinai pasakojo: aš pakilau be sąmonės, gelbėtojai užkabino mane už hidrokostiumo, nutempė iki valties, įmetė į ją. Pirmieji prie manęs pripuolė NKVD - anksčiau už gydytojus. Atsegė drabužius, iš vienos kišenės ištraukė laivo antspaudą, iš kitos – žurnalą, ir tik po to prie manęs prileido gydytojus.
Vėliau klausiau teisėjo Sidorenko: „Kur pagrindiniai dokumentai?“ Nieko nebuvo, sako... Nors antspaudą visgi vėliau grąžino. Ir laikrodį, kurį gavau iš vyriausiojo vado Gorškovo už sėkmingus torpedinius šaudymus. Tiesa, jis buvo sustojęs, sugedęs po vandeniu...
Dėl to, kad uždaviau daug nepatogių klausimų, požiūris į mane staiga pasikeitė. Ligoninėje aplankė brigados politinio skyriaus viršininkas, paplojo per petį, sakė: „Ruošk vietą ant uniformos, kapitone leitenante. Siūlymas tave apdovanoti Lenino ordinu jau iškeliavo į Maskvą“. Aš atsakydavau: „Kai bus įsakymas, tada ir pasiruošiu“.
Dar žadėjo, kad po išgijimo būsiu paskirtas vadu kitame laive. Jeigu, aišku, gerai elgiuos. Kaip įsivaizdavo jie. Ir viskas – nei laivo, nei medalių...Parašiau kas acinį skundą, reikalaudamas peržiūrėti sprendimą dėl Marango. Juk nė vienas kaltinimų punktas nebuvo įrodytas dokumentais. Štai tada mane antrą kartą ir iškvietė kompetentingi organai. Pats laivyno prokuroras Perepelica.
Pradėjo be preliudijų: „Girdėjau, greitai gausi naują laivą, mokytis į akademiją išvyksi... tačiau iš pradžių atsiimk kasaciją“. Paklausiau: „O jeigu ne?“ Perepelica iškart pakėlė toną: „Reiškia sėsi kartu su savo vadu!“ Na, ir aš atsakiau toje dvasioje, kad neparsiduodu ir tokios derybos man nepriimtinos. Pasakiau netgi grubiau, nekartosiu, vis tiek neparašysite... Jaunas buvau, karštakošis. Tada mano karjera laivyne pasibaigė.
- Gailitės, kad nesusilaikėte?
Nė lašo. Jei būčiau tylėjęs, nebegerbčiau savęs. Tai būtų beveik tas pats, jeigu būčiau išėjęs iš laivo ne paskutinis, prisidengčiau savo vaikinais. Apmaudu kas kita: kasacijos nepadėjo. Visos instancijos atmetė, įskaitant ir Aukščiausiąjį teismą. Štai ir visa istorija. Pasakojimas baigtas.
- Kaip susiklostė įgulos likimas?
Mus visus pašalino, kad nebadytume akių. Vienus iškart pašalino, kitus – kiek palaukę. Aš vienintelis atitarnavau iki pirmojo rango kapitono titulo. Ir tik dėl tos priežasties, kad išėjau į kitą sistemą. Ilgai užsiiminėjau civiline gynyba, su pagyrimu baigiau Kuibyševo inžinerinę akademiją. 1995 metais buvau perkeltas į centrinį Civilinės gynybos, ypatingų situacijų ir stichinių nelaimių padarinių likvidavimo ministerijos aparatą, kur ir tarnavau iki 2003 metų, kol neišleido į atsargą.
Vadovavau paieškų-gelbėjimo būriui, buvau gelbėjimo laivo „Polkovnik Černyšov“ vyriausiuoju mechaniku Maskvos upėje. Ne taip seniai galutinai išlipau į krantą, dabar dirbu Maskvos merijos civilinės gynybos departamento inspekcijoje.
- O su laivo S-178 vadu vėliau matėtės?
Pasitikau jį išeinantį iš zonos. Sunki istorija, aišku. Valerijus Aleksandrovčius nespėjo nuvažiuoti iki kolonijos, o jį jau metė žmona. Natalija ištekėjo už Marango bendrakursio Michailo Ježelio, kuris tuo metu vadovavo sargybos laivui. O sūnų, kurio susilaukė su Marango, paliko Tolimuosiuose Rytuose savo seseriai. Andriejus – nuo gimimo neįgalus, prikaustytas prie vežimėlio, nors turi protingą ir šviesią galvą. Praėjusiais metais buvau Vladivostoke, aplankiau jį.
Anksčiau dažnai skrisdavau aplankyti gimtųjų kraštų, dabar sveikata nebeleidžia. Štai ir vėl reikia operacijos. Jau aštuntos... O Valerijaus Aleksandrovičiaus jau nebėra. Mirė 2001 metais. Seniai... Tragedija su laivu pakenkė sveikatai. Jis viską imdavo į širdį, išgyveno. Ir kolonija jėgų nepridėjo. Buvo nuostabus žmogus, padorus, inteligentas iki kaulų smegenų. Ir tai, kad mūsų įgula sunkią minutę buvo susitelkusi ir pasiruošusi iššūkiams, būtent Marango nuopelnas. Juk jūroje visaip būna.