Tuo metu SSRS buvo labai populiarūs prancūzų filmai apie Fantomą su pagrindinius vaidmenis atliekančiais Louisu de Funesu ir Jeanu Marais, todėl atsiradusią sovietų gaują pavadino „fantomais”. Suprantama, gandai stipriai iškreipė realybę, tačiau „fantomų” gauja iš tikrųjų veikė Rostove keletą metų. Nuviliančios sovietų teisėsaugos institucijos pastangos nesugebėjo jos neutralizuoti iki pat 1973 metų birželio 7-osios.
Tą dieną banditų puolimas siekiant apvogti ŠRI mokslinių tyrimų instituto kasą baigėsi nesėkme, plėšikų automobilį pradėjo vytis. Vienas iš nusikaltėlių buvo nužudytas, kiti – sulaikyti.
Gaujos istorija, pasibaigusi 1973 metų vasarą, prasidėjo dar gerokai anksčiau nei kad plėšikai pasiėmė ginklus į rankas, rašo rusų leidinys „Argumenty į fakty“.
Kriminalinis talentas
Vladimiras ir Viačeslavas Tolstopjatovai, „fantomų” gaujos įkūrėjai, gimė Brianske, o į Rostovą, arčiau giminės, atsikraustė su motina karo pradžioje kartu su kitais pabėgėliais. Vyresniajam, Vladimirui, tuo metu buvo 15 metų, o jaunėliui Viačeslavui buvo vos metukai. Brolių tėvas buvo milicijos pareigūnas, jis žuvo pirmosiomis karo dienomis.
Vladimiras ir Viačeslavas vaikystėje mokėsi gerai, padėjo motinai, mėgo konstruoti, o Viačeslavas pasižymėjo ir menininko gabumais.
Šis talentas jį ir atvedė pirmą kartą į teisiamųjų suolą. Vienas iš Viačeslavo pomėgių buvo kruopštus įvairių piešinėlių ir iliustracijų perpiešimas su mažiausiomis detalėmis. Sulaukęs penkiolikos metų Viačeslavas užsiėmė sudėtingesniu reikalu – jis pradėjo perpiešinėti 50 ir 100 rublių banknotus.
Iš pradžių tai buvo lyg sportinis interesas, o vėliau Viačeslavas nusprendė pabandyti iš šio užsėmimo gauti naudos. Pieštą banknotą jis nunešė į parduotuvę išsikeisti į tikrus pinigus – pardavėjas nieko įtartino nepastebėjo.
Viačeslavas nusprendė, jog taip jis galėtų užsidirbti pinigų knygoms, saldumynams, įvairiems įrankiams ir panašiai. Mėgstamais jaunojo klastotojo „klientais” tapo taksi vairuotojai: jis sėsdavosi į automobilį, pavažiuodavo neilgą atstumą, paduodavo sulankstytą banknotą, pasiimdavo grąžą ir išlipdavo.
Humaniškas nuosprendis
Pasitikėjimas savimi kartą pavedė jaunąjį Tolstopjatovą – pastebėjęs, kad taksi vairuotojai netikrina banknotų, jis įsigudrino piešti tik vieną banknoto pusę. Bet 1960 metų vasario 23 dieną jaunuoliui kliuvo dėmesingas ir įtarus taksistas, kuris patikrino banknotą ir…Viačeslavas Tolstopjatovas atsidūrė policijoje.
Ten jis visiems atvirai prisipažino, tyrimo eksperimento metu jis idealiai nupiešė 100 rublių banknotą, nustebindamas savo kruopštumu ir erudicija.
Teisėsaugos pareigūnai atsidūrė keblioje padėtyje: viena vertus, prieš juos buvo talentingas jaunuolis, kuris galėtų šaliai atnešti daug naudos, kita vertus – pinigų padirbinėjimas Sovietų Sąjungoje buvo griežtai baudžiamas. Tuo labiau, kad Tolstopjatovas tuo užsiėmė ne kartą, o daugybę kartų. Galiausiai dvidešimtmetis Viačeslavas Tolstopjatovas buvo nubaustas ketverių metų laisvės atėmimo bausme – gana lengva bausmė už pinigų padirbinėjimą.
Tikslas – milijonas rublių
Tačiau Tolstopjatovas jaunesnysis manė, kad tai jis yra vyriausybės valdžios auka. Atsidūręs kolonijoje Viačeslavas pradėjo kurti keršto planus. Ten pat, kolonijoje, jis rado bendramintį – už chuliganizmą nuteistą Sergejų Samasiuką.
Išeidamas iš kolonijos Viačeslavas Tolstopjatovas jau turėjo ginkluotos gaujos, plėšiančios bankus, parduotuves ir įmones, viziją.
Keturiolika metų vyresnis Vladimiras niekaip nebuvo susijęs su nusikalstamumu, tačiau jis palaikė brolio idėją ir parūpino jam patalpas būsimos gaujos būstinei įkurti.
Ketvirtuoju gaujos nariu tapo brolių vaikystės draugas Vladimiras Gorškovas, kurį pradedantieji gangsteriai įtraukė į savo planus.
Gaujos „strateginį tikslą” nustatė Viačeslavas Tolstopjatovas – „pasiimti milijoną ir baigti nusikalstamą veiklą”. Milijonas rublių po valiutos reformos, vykusios 1961 metais, buvo didžiuliai pinigai, tačiau Tolstopjatovas jaunesnysis buvo pasiryžęs įgyvendinti savo sumanymą.
Viačeslavas buvo grupuotės galva, o Vladimiras – jo dešinioji ranka. Ginklų klausimą jie išsprendė savomis jėgomis: sukūrė unikalius sudedamuosius automatus ir revolverius.
Sudedamosios ginklų dalys buvo užsakomos iš pažįstamų gamyklos kaip buitinių prietaisų dalys, o galutinai ginklai brolių buvo surenkami savarankiškai savo dirbtuvėje. Iš viso buvo surinkti keturi mažo kalibro revolveriai, trys sudedamieji automatai, granatos ir netgi buvo paruoštos neperšaunamos liemenės.
Plėšikai galėjo iš karto įkliūti
Viačeslavas Tolstopjatovas užsiėmė ne tik ginkluote: jis kruopščiai išstudijavo ir paruošė gaujos puolamuosius veiksmus, paskirstydamas jos narių vaidmenis: kas stebėdavo, kas puldavo, kas pridengdavo pasitraukiant iš įvykio vietos. Nors tais laikais gauti nuosavą automobilį buvo sudėtinga, Tolstopjatovas sukūrė planą, kaip pavogti automobilį, kuris padėtų greičiau pabėgti iš nusikaltimo vietos.
Gaujos veiksmų planas turėjo kelis variantus. Pirmas variantas. Vienas iš plėšikų mieste sustabdo automobilį ir prašo vairuotojo jį pavežėti. Vėliau prisijungia kiti gaujos nariai, surišę ir į automobilio bagažinę patalpinę vairuotoją. Prie vairo sėda Viačeslavas ir nuveža gaują į puolimo vietą. Užpuolimą atlieka Samasiukas ir Gorškovas. Po apiplėšimo dideliu greičiu skuodžiama iš nusikaltimo vietą, automobilis su vairuotoju paliekamas nuošalesnėje vietoje.
Antras variantas. Užpuolamas kasininkų su pinigais automobilis, užpuolimas vykdomas visų keturių gaujos narių. Iš įvykio vietos pasišalinama tuo pačiu automobiliu.
Po kruopštaus pasirengimo nusikaltėliai pirmą kartą įvykdė nusikalstamą veiklą 1968 metų spalio 7 dieną, ketindami apiplėšti TSRS valstybinio banko regioninio biuro kasininką.
Tačiau puolimas nepavyko – automobilio vairuotojas, kurio automobilį buvo bandoma pavogti, pamatė rankose pistoletą ir pasileido bėgti. Nusikaltėliams teko trauktis nieko nepešus.
Vis dėlto šio incidento niekas rimtai nevertino, tuo labiau, kad plėšikai paliko automobilį šalia būsimos nusikaltimo vietos.
Pirmoji žmogžudystė
Spalio 10 dieną nutrūko Rostovo batų fabriko kasos apiplėšimo planas – moterį išgelbėjo tai, kad plėšikai pavėlavo, o vairuotojas, vežęs kasininką, įsirėžė į įmonės vartus, grubiai pažeisdamas kelių eismo taisykles.
1968 metų spalio 22 dieną „fantomai” įsilaužė į parduotuvę „№ 46”, sukėlė chaosą, įvyko susišaudymas. Tačiau ir šį kartą niekas nepavyko – moterys, dirbusios parduotuvėje, sugebėjo pasislėpti patalpose, kuriose buvo laikoma didžioji pinigų dalis. Užpuolikams teko pasitenkinti viso labo 526 rubliais.
Kai plėšikai išbėgo iš parduotuvės, jų kelyje pasirodė pensininkas Guris Čumakovas. Karo veteranas, išgirdęs moterų riksmus, suprato, kas vyksta, ir nusprendė padėti sustabdyti plėšikus. Vienas iš „fantomų” iššovė į jį automatu ir mirtinai sužeidė.
Po šios pirmos žmogžudystės gaujos narius apėmė panika, tačiau Vladimiras Tolstopjatovas įsikišo teigdamas, kad jie taip priėmė „krikštą” ir kad atgal kelio nebėra.
„Fantomai” tęsė tai, ką pradėjo. 1968 metų spalio 25 dieną Valstybinio banko filialo pastate buvo apvogta moteris-kasininkė, kurios rankinėje buvo 2700 rublių. 1968 metų gruodžio 29 dieną Tolstopjatovų gauja įsiveržė į Mečnikovo gatvėje esančią parduotuvę. Laimikis – 1498 rubliai.
O štai chemijos gamyklos apiplėšimas nepavyko: apsaugos darbuotojas pasirodė esantis nepėsčiais – banditams davė atkirtį ir sužeidė Vladimirą Gorškovą.
Kurį laiką gauja laikėsi šešėlyje, tuo labiau, kad Samasiukas vėl pateko už grotų, gavęs 1,5 metų bausmę už muštynes bare.
Sovietų Sąjungos gangsterių istorijos tęsinys – rugsėjo 9 dieną portale Vyriskai.lt