„Tada aš nuėjau ir cerkvę ir praktiškai išmaldavau vaiką. 1982 metais mums gimė sūnus Vovka... Išvykę iš gimdymo namų su vyru nuvažiavome pas jo mamą. Kai ji pamatė anūką, susigraudino: „Gimė rusiškas kazokėlis“. N. Mordiukova retai matydavo Vovą, tačiau tomis retomis minutėmis jį glaudė prie savo krūtinės ir dainavo vaikiškas daineles. Dieve, kaip tada buvo gerai...“, - atsiduso moteris.
Natalija rodo nuotraukų krūvelę – nenuginčijamus savo laimingos santuokos įrodymus.
„Su Volodia dažnai eidavome į aktorių vakarėlius. Sykį atvažiavome į kažkokį renginį Kino namuose. Už stalo sėdėjo Rima Markova ir Nona Mordiukova. Kažkuriuo momentu Markova, žiūrėdama į mus, apsiašarojo. Vėliau girdžiu, kaip ji šnabžda N. Mordiukovai: „Pažiūrėk, kokia pora! Kokie jie gražūs ir laimingi“.
Komplimentai šios šeimyninės poros atžvilgiu tapo įprastu reikalu sovietiniuose renginiuose.
„Kažkuriuo momentu Volodia pradėjo manęs pavydėti. Sykį mes nuvykome į Nonos Mordiukovos gimtadienį. Užeiname į jos butą. Pagrindinėje stalo vietoje sėdėjo Nikita Michalkovas. Pastebėjusi mus, Mordiukova pasakė: „Jei jau atėjote, prieikite, sveikinkite“. Aš susigėdau – ten buvo susirinkusios tokios sovietų kino žvaigždės, kaip Larionova ir Ribnikovas, Merežko, Bogatyriovas. Sucypiau kažką neaiškaus. O po pusvalandžio Nona vėl kreipėsi į mus: „Na, pasėdėjote, o dabar marš iš čia“. Aš, kaip prijaukintas žvėriukas, atsistojau ir pradėjau eiti išėjimo link. Jau namie Volodia iškėlė sceną: „Daugiau niekur nebeisim. Mačiau, kaip N. Michalkovas spindinčiomis akelėmis į tave žiūrėjo“. Vyras beprotiškai manęs pavydėjo savo kolegoms. Šį charakterio bruožą jis perėmė iš savo motinos“.
Atrodė, kad Tichonovo ir Jegorovos meilės neįmanoma sugriauti. Atrodė, kad šie žmonės visada bus kartu. Tačiau viskas šioje žemėje kada nors baigiasi.
„Volodios gimimo dieną turėjau suplanuotą pasirodymą. Man pagaliau davė pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Pelenė“. Buvau laiminga, kad debiutas bus būtent tą dieną. Tichonovas žadėjo, kad būtinai ateis į koncertą. Svajojau šokti būtent jam... tačiau jis neatėjo. Pamiršo. Nusilakė namie su draugais. Tai buvo pirmasis „skambutis“. Toliau buvo tik blogiau. Jį vis dažniau pradėjo lankyti mokyklos laikų draugai, o aktoriai mūsų namuose svečiavosi vis rečiau. Volodiai prasidėdavo daugiadienės. Mes dažnai bardavomės, pakvipo skyrybomis. Tačiau kiekvieną sykį mane kažkas stabdė... Natalija Varlej savo interviu pasakojo, kad negalėjo likti su Tichonovu, nes jis pradėjo gerti ir vartoti narkotikus. O aš dėl šio žmogaus kovojau 18 metų! Tačiau negalėjau kontroliuoti situacijos dėl nuolatinių savo gastrolių. Juk mes su vyru nesimatėme mėnesiais. 1984 metais išvažiavau į Argentiną beveik pusei metų“.
Atsisakyti darbo Natalija negalėjo. Ji buvo vienintelė šeimos maitintoja. Tuo laiku Vladimiro jau nebekviesdavo filmuotis kine.
„Kartą mane aplankė mintis mesti baletą. Tai nutiko, kai Volodia patyrė jau antrą insultą. Tą dieną jis nuvažiavo į studiją, kad gautų savo grašius. Pakeliui išgėrė degtinės. Jam pasidarė bloga. Jis nukrito ir prarado sąmonę. Radau jį reanimacijoje. Po šio įvykio Nona Mordiukova jį atsivežė į savo butą. Sūnų Vovačką mes nuvežėme į internatinę mokyklą. Kažkada per šventes aš nuvažiavau jo aplankyti. Kai išvažiavau, berniukas apsiverkęs bėgo paskui autobusą. Būtent tada aš susimąsčiau, kad atėjo laikas gelbėti šeimą. Tačiau jei būčiau metusi baletą, mes visi būtume prapuolę. Teko kažką paaukoti...“
Kodėl įžymių tėvų sūnus pradėjo gerti? Straipsnio pašnekovė neabejoja – dėl to, kad jam nepavyko savęs realizuoti.
„Iš pradžių Volodios karjera klostėsi neblogai. Tikėjau ir nesilioviau kartojusi, koks jis talentingas aktorius, kaip puikiai žiūrisi ekrane. Kartą mes nuvažiavome į susitikimą su žiūrovais į Šaturą. Ir čia salėje žmonės pradėjo šnabždėtis: „Pasižiūrėk, koks jis panašus į Mordiukovą, o profilis – kaip iš akies trauktas Tichonovas“. Jo profesionalumas niekam nebuvo įdomus“.
„Vyras viską girdėjo. Jį gniuždė tai, kad į jį žmonės žiūri tik kaip į žymių aktorių sūnų. Ir ne daugiau. Kai jis tai įsisąmonino, pradėjo dažniau griebtis butelio. Jį nustojo kviesti filmuotis kine. „Mosfilmas“ jam mokėjo kažkokius grašius, tačiau viskas iki paskutinės kapeikos buvo atiduodama alimentams. Pagalbos į tėvus jis niekada nesikreipė...
Vladimiras Tichonovas mirė 1990 metais. Jam buvo 40 metų. Tą dieną Natalija atsimena minučių tikslumu.
„Nebuvau šalia jo. Ruošiausi turui po Ameriką. Repetavome programą Leningrade. Likus kelioms dienoms iki savo mirties Volodia man paskambino: „Nataša, mama apsikeitė butais, dabar turime nuosavus namus. Maldauju, atvažiuok greičiau, noriu čia įregistruoti mūsų Vovačką. Čia visai netoli yra gražus vandens telkinys. Aš pats vesiu sūnų į mokyklą, o vakarais eisime pasivaikščioti parke“. Apsiverkiau: „Dieve, pagaliau išgirdai mano maldas“. Man atrodė, kad gyvenimas pradeda gerėti, kad jis metė gerti. Tačiau aš negalėjau taip greitai grįžti į Maskvą. Kitą dieną Tichonovas vėl paskambino: „Aš tavęs labai prašau, atvažiuok“.
Naktį Natalija susapnavo sapną, kad Volodia sėdi virtuvėje ir rauda.
„Prabudau išmušta šalto prakaito. Skaudėjo širdį. Jaučiau, kad artinasi bėda. Iki mano grįžimo į Maskvą buvo likusi para. Ryte nuėjau į kino teatrą, į filmą „Negalima taip gyventi“. Išėjau iš salės ir kojos pačios mane nunešė į cerkvę. Įeinu į cerkvę ir kažkodėl iškart einu į tą vietą, kur meldžiamasi už mirusiuosius... O vakare man paskambino kažkas iš aktorių: „Volodios nebėra“. Niekas iš artimųjų man nepranešė apie jo mirtį. Tichonovas mirė tame bute, kuriame norėjo užregistruoti mūsų sūnų...“
Volodios mirties detales Natalija sužinojo vėliau.
„Mano vyras turėjo du mokyklos suolo draugus – Petią ir Toliką. Jie taip pat buvo jo nuolatiniai sugėrovai. Kada tiksliai mano vyras pradėjo vartoti narkotikus, man sunku suprasti. Po Tichonovo mirties man paskambino vienas iš šių draugų, Anatolijus: „Tai aš kaltas dėl Vovkos mirties. Nesužiūrėjau. Jis mirė nuo perdozavimo“.
Pasirodo, jie kartu gėrė. Kai Volodia atsijungė, Tolia išėjo. Ryte jis atėjo patikrinti Tichonovą. Mano vyras jau buvo miręs. Ant stalo stovėjo butelis alkoholio ir tablečių pakelis...
Po keleto dienų Tolia nusižudė.
Butas, kuriame Tichonovas norėjo užregistruoti sūnų, atiteko valstybei.
Vladimiras Tichonovas buvo palaidotas Kuncevo Kapinėse. Žmonių buvo nedaug. Tik patys artimiausi giminaičiai.
„Atėjo Natalija Varlej su savo 16-mečiu sūnumi. Po atsisveikinimo visi pajudėjo autobuso link, kad važiuotų namo gedulingų pietų. Mes su mano mama ir sūnumi ėjome paskutiniai. Staiga pastebėjau, kad Varlej kažką pašnabždėjo N. Mordiukovai į ausį. Ši atsisuko į mus: „O jūs ką čia veikiate?“. Aš sustingau. „Mama, einame iš čia!“, - pasakiau. Autobusas išvažiavo. O mes trise taip ir likome stovėti ant tuščio kelio.
N. Jegorovos motina, kuri dar buvo Volodios Tichonovo krikštamotė, po šios istorijos sunkiai susirgo. Netrukus mirė. Natalijos tėvas buvo paralyžiuotas. 2004 metais mirė ir jis.
Mirusio Vladimiro Tichonovo sūnus baigęs mokyklą įstojo į kulinarijos mokyklą. Vėliau baigė operinio dainavo kursus ir tapo Rusijos teatro meno akademijos studentu.
Su savo giminėmis Nona Mordiukova ir Viačeslavu Tichonovu Natalija Jegorova ilgą laiką nebendravo. Niekas iš jų po sūnaus mirties nepanoro palaikyti santykių su buvusia marčia.
„Kai Nonai Mordiukovai sukako 80 metų, Vova nusprendė pasveikinti močiutę. Tačiau N. Mordiukova iškėlė sąlygą: „Mano jubiliejuje neturi būti jokių marčių ir anūkų“. Taigi į renginį nebuvome įleisti. O štai Varlej ten kažkokiu būdu pateko... Man buvo labai apmaudu. Tačiau per V. Tichonovo jubiliejų padariau viską, kad anūkas pasveikintų senelį. Nors vakaro organizatoriai man iš pradžių pareiškė: „Varlej yra prieš jūsų dalyvavimą!“ Tačiau Viačeslavo Tichonovo artimieji visgi įtraukė mus į programą. Prieš pasirodymą Vovka pribėgo prie senelio. Šis jį pabučiavo ir pasakė: „Pagaliau mes su tavimi susitikome!“ Tada mano sūnus atliko trumpą romansą pagal M. Lermontovo eiles. Salė sustingo. Vėliau Vovka man pasakojo: „Dainuodamas neatitraukiau akių nuo senelio. Kai baigiau, nusilenkiau. Ir jis apsiverkė“. Pasibaigus vakarui jie apsikabino ir Vovka prisipažino: „Mama, negalėjau nuo jo atsiplėšti, man taip truko šios vyriškos jėgos“. O Varlej kažkodėl šiame vakare nepasirodė...“
Kitą dieną sostinės laikraščiai mirguliavo antraštėmis: „Ant scenos išėjo jaunuolis, panašus į Tichonovą jaunystėje“.
Ar Nonos Mordiukovos laidotuvėse susitaikėte su savo amžina prieše Natalija Varlej?
„Susitikome per gedulingus pietus. Ji priėjo prie manęs ir pasakė: „Aš pakenkiau tau, tu – man, išgerkim ir pasakykim viena kitai „atleisk“. Išgėriau su ja degtinės, mes pasibučiavome. Varlej paliko savo telefono numerį, pakvietė mane į savo spektaklį. O po kelių dienų viename iš laikraščių Natalija apie mane kalbėjo nelabai gražius dalykus. Mano sūnus Vovka tada pasakė: „Mama, aš taip nenorėjau jos bučiuoti, aš gi mačiau, kad ji kalba nenuoširdžiai“.