Portale Vyriskai.lt jau pasakojome apie šioje Leonido Gaidajaus juostoje vaidinusių aktorių Aleksejaus Smirnovo, Georgijaus Vicino likimus. Dabar savo skaitytojas pateikiame leidinio „Bulvar Gordona“ žurnalistės Liudmilos Grabenko interviu su aktoriaus Jevgenijaus Morgunvo našle Natalija Morgunova.
- Natalija Nikolajevna, pokštas, sakykime tiesiai, buvo žiaurus. Jūs įsižeidėte?
- Greičiau supykau: įsižeisti galima dėl artimų žmonių poelgių, o mes net nebuvome pažįstami. Aš iš pradžių apskritai nieko nesupratau: juk žmogaus, su kuriuo kalbėjau telefonu, balsas buvo rimtas ir solidus. Kada Jevgenijus perskambino, prisistatė ir atsiprašė dėl savo pokšto, aš tik pagalvojau: „Dieve, jis ką, neturi ką veikti?!“ Iš pradžių net kalbėti su juo nenorėjau, bet vėliau nusiraminau. Tai įvyko pačioje 1963 metų pradžioje.
- O trumpametražės komedijos „Šuo Barbosas ir nepaprastas krosas“ ir „Degtindariai“ ekranus pasiekė 1961 metais. Tai reiškia, kad Jevgenijus Aleksandrovičius buvo jau gana žinomas žmogus. Jūs jį atpažinote?
- Taip. Tačiau, suprantate, aš jo nelaikiau artistu: neva režisierius tiesiog savo filmui rado reikalingą tipažą. Man tada atrodė, kad aktoriai turi būti kitokie – didingi, gražūs. O šitas paprastas, apvalokas – tiesiog paprastas žmogus iš minios.
Jevgenijus Morgunovas. Stopkadras
- Morgunovas iš karto pradėjo jus merginti?
- Jo gyvenimas buvo aktyvus, tačiau karts nuo karto jis mane prisimindavo ir man skambindavo. Daug ko pripasakodavo, bet aš į jo žodžius nežiūrėjau rimtai. Žymus aktorius užsimanė su mergina pažaisti – būtų kvaila tai priimti kaip rimtą susidomėjimą manimi. O vėliau pasirodė filmas „Kai verkia kazokai“ – jame Jevgenijus Aleksandrovičius buvo ne tik aktorius, bet ir režisierius, scenaristas.
Nors filmo montažas dar nebuvo baigtas, Morgunovas, kuris dar kažką jame bandė prirašyti ir pataisyti, nuvežė medžiagą „Spartako“ futbolininkams parodyti – jie treniravosi savo bazėje. Mes tuo metu gyvenome netoli tos bazės ir jis mane pakvietė prisijungti. Nuvažiavau ten su drauge. Tokie nei šiokie, nei tokie mūsų santykiai tęsėsi iki vasaros. O rugpjūtį jis išvažiavo į Kijevą ir pasikvietė mane ten.
- Pasirodo, jūs su Ukrainos sostine nemažai kas sieja?
- Tikras romanas tarp mūsų prasidėjo būtent ten. Kijeve Jevgenijus Aleksandrovičius turėjo draugą – legendinį bėgiką, karį Jevgenijų Bulančiką. Dėl kojos traumos jam sunkiai sekėsi sportuoti, tačiau jis kiekvieną dieną, sukandęs dantis, išsiruošdavo pabėgioti. Beje, Bulančikas gyveno Kreščiatike, ištaigingame Stalino laikų name. Mane apgyvendino viešbutyje „Ukraina“, kuris tada buvo įsikūręs Ševčenkos bulvare. Dar prie mūsų kompanijos prisiplakė kažkoks lakūnas, ir mes nuostabiai leidome laiką.
Nuo to laiko mūsų santykiai tapo rimti. Tiesa, su piršlybomis Morgunovas neskubėjo. Susirašėme mes tik po dviejų metų, 1965 metais. O dar po metų gimė mūsų pirmasis sūnus, Antonas, po šešerių metų – antrasis, Nikolajus…
- Kaip žymų žentą priėmė jūsų tėvai?
- Iš pradžių jie nebuvo sužavėti. Reikalas tas, kad mergindamas mane Jevgenijus elgėsi savotiškai: tai pasirodydavo kasdien, tai savaitėms kažkur dingdavo. Galėjo man paskambinti bet kuriuo paros metu. Mano mamą tai labai erzino, ir ji apie Morgunovą sakydavo: „tavo kavalierius – be ceremonijų“.
Jis buvo iš kitos aplinkos, ir mano tėvams inžinieriams buvo neaišku, kam man reikalingas aktorius ir, svarbiausia, kam jam reikalinga aš. Tiesa, kai mes susituokėme, jie pamilo Ženią. Žentas labai juos gerbė ir vertino, rūpinosi jais kaip savo tėvais. Jis mus laikė savo šeima, kadangi šiame pasaulyje buvo vienas kaip pirštas – jo mama, kuri jam buvo viskas, mirė 1960 metais.
- Iki jūsų Jevgenijus Aleksandrovičius oficialiai nebuvo vedęs, tačiau gyveno su Didžiojo teatro balerina Varvara Riabceva. Jūs jo nepavydėjote?
- Net ir pragyvenę kartu daugiau nei 10 metų, jie save laikė absoliučiai laisvais žmonėmis. Jie bendravo ir po mūsų vedybų, tačiau tai jau buvo išskirtinai draugiški santykiai. Jie mėgdavo eiti vienas pas kitą į svečius – Riabceva gyveno ištaigingame bute šalia Kuznecko tilto, kur Didžiojo teatro aktoriai buvo dažni svečiai. Jevgenijus Aleksandrovičius jautėsi ten kaip žuvis vandenyje. Riabcevą jis švelniai vadindavo Vava. Kai Vava mirė, jis ją laidojo. Ji už jį buvo vyresnė 13 metų, o už mane, atitinkamai, 26-eriais. Apie kokį pavydą kalbate?
- Kalbama, kad Jevgenijus Aleksandrovičius turėjo sunkią vaikystę. Jis jums apie ją pasakojo?
- Nelabai noriai. Tėvo jis neatsiminė: jis išėjo, kai sūnui sukako metukai. Jo mama, paprasta moteris, dirbo gimdymo namuose sanitare, uždirbo nedaug, jai buvo labai sunku vienai auginti sūnų. Kai prasidėjo karas, 14-metis Ženia įsidarbino fabrike Sokolnikuose, kur buvo gaminami artilerijos sviediniai. Berniukas buvo nedidelio ūgio, ir tam, kad galėtų dirbti, prie staklių jam buvo pastatoma dėžė.
Tačiau dirbo jis tiek, kiek ir suaugusieji – 12 valandų per parą ir už savo darbą netgi yra gavęs padėką. O laisvu laiku bėgdavo į dramos būrelį, įsikūrusį prie Kultūros rūmų, eidavo į teatrus, į konservatoriją. Pinigų bilietams jis neturėjo, tačiau kažkokiu būdu prasmukdavo, žiūrėdavo spektaklius ir koncertus sėdėdamas ant laiptų. Klasikinė muzika jį traukė netgi labiau nei dramos teatras (beje, ir bilietai į konservatoriją buvo žymiai pigesni). Jeigu nepavykdavo nueiti, klausydavosi radijo – tais laikais dažnai transliuodavo operų ir simfonijų ištraukas.
Jevgenijus labai norėjo dirbti teatre, tačiau fabriko direktorius jo neišleido (tuo metu įmonių ir kolūkių vadovai turėjo tokią teisę). Ir tada jis ėmė ir parašė laišką Stalinui: „Priimkite mane mokytis meno, aš noriu būti toks, kaip Stanislavskis ir Nemirovičius-Dančenko“.
- Drąsus žingsnis!
- Įdomiausia, kad jam buvo atsakyta. Fabriko direktoriaus vardu atėjo laiškas, pasirašytas Stalino, kuriame berniukas buvo nukreiptas į Tairovo kamerinį teatrą (tuo metu toks egzistavo), į pagalbinį kolektyvą. Ten Jevgenijus gavo aktorinio meno pagrindus, o po metų, 1944-aisiais, įstojo į Valstybinį kinematografijos institutą, į Sergejaus Apolinarjevičiaus Gerasimovo kursą. Jam tada sukako 17 metų ir jis buvo jauniausias kurse. Taikos metu jo greičiausiai nebūtų paėmę – pasiūlytų truputį paaugti, tačiau vyko karas, beveik visi berniukai išėjo į frontą, o kažkam gi reikėjo su merginomis vaidinti etiudus...
Jų kursas buvo auksinis! Jame mokėsi Klara Lučko, Ina Makarova, Liudmila Šagalova, Muza Krepkogorskaja, Sergejus Gurzo, Nona Mordiukova, Viačeslavas Tichonovas, kiek vėliau atsirado Sergejus Bondarčiukas.
Gerasimovas buvo neįtikėtinas pedagogas, studentai jį dievino. Jis pasakodavo jiems daug įdomių dalykų, nuvesdavo į konservatoriją, kviesdavo pas save namo – Jevgenijus prisimindavo, kad Gerasimovas turėjo retų plokštelių su klasikinės muzikos įrašais. 1948 metais Gerasimovas nufilmavo visus savo studentus „Jaunosios gvardijos“ ekranizacijoje, Morgunovas gavo nelabai reikšmingą vaidmenį – išdaviko Stachovičiaus.
- Ilgus metus Jevgenijus Aleksandrovičius vaidino tik epizodiškai. Jis dėl to nenusimindavo?
- Nusiminimas jam apskritai buvo nebūdingas dalykas. Morgunovas ir gyvenimą, ir viską, ką jis jam pasiūlydavo, priimdavo kaip dovaną. Kažkodėl priimta galvoti, kad Smarkuolio (rus. Byvalyj) vaidmuo jam sugadino biografiją: atseit, po šito kituose vaidmenyse režisieriai jo jau nebematė.
- O tai nėra tiesa?
- Visų pirma, jis niekada į save nežiūrėjo pernelyg rimtai, nepretendavo į vietą amžinybėje: pakvietė – gerai, nepakvietė – nieko baisaus. O visų antra, vyras visada surasdavo kuo užsiimti.
Kai kine nebūdavo vaidmenų, jis keliaudavo su koncertine programa „Kino draugas“ – tokie susitikimai su aktoriais žiūrovų buvo labai mėgstami. Jokių nusiskundimų, kad jo nesupranta, nepripažįsta ar nevertina, aš iš jo niekada nesu girdėjusi. Taip, jis galėjo patriukšmauti, ir charakteris jo buvo sudėtingas, tas tiesa. Tačiau iš kitos pusės, jeigu visa tai atmestume, su juo buvo labai lengva bendrauti, nes jis turėjo pozityvų požiūrį į pasaulį. Jevgenijus Aleksandrovičius viskame sugebėdavo rasti gerų dalykų, jis apskritai buvo sunkiai palaužiamas asmuo.
- Kalbama, kad L. Gaidajus ilgai ieškojo žmogaus Smarkuolio vaidmeniui…
- Pirmą iš žymiojo trejetuko jis rado Bailį – Vicinas ir Gaidajus buvo draugai. Vėliau kažkas jam rekomendavo pažiūrėti į neįtikėtinai juokingą klouną Nikuliną, ir taip atsirado Vėpla. O štai su Smarkuoliu nesisekė. Gaidajus šiame vaidmenyje matė Žarovą, tačiau Michailas Ivanovičius buvo jau senyvo amžiaus ir taip lakstyti, kaip iš personažo reikalavo scenarijus, negalėjo. Kažkas pasiūlė šiam vaidmeniui Ivaną Liubeznovą, tačiau jis kažkodėl atsisakė.
Laikas ėjo, reikėjo pradėti filmavimus, o tinkamas aktorius taip ir nebuvo rastas. Ir čia Pyrjovas, kuris tuo metu buvo „Mosfilmo“ direktorius, viešbučio „Evropejskaja“ fojė Leningrade sutiko Morgunovą. „Palauk, - pasakė jis Jevgenijui Aleksandrovičiui, - Gaidajus ieško Smarkuolio – taigi šis vaidmuo kaip tik tau! Važiuok tuojau pat į „Mosfilmo“ studiją“. O pats tuo metu paskambino sekretorei ir paliepė: „Perduokite Gaidajui, kad daugiau nieko neieškotų, aš asmeniškai patvirtinu Morgunovą!“. Pyrjevas „Mosfilme“ buvo caras ir dievas, niekas negalėjo sau leisti jo neklausyti.
- Po pirmojo filmo su žymiuoju trejetuku pasirodymo Viciną, Nikuliną ir Morgunovą užgriuvo šlovė. Turbūt gerbėjai nedavė aktoriams ramybės?
- Vicinas tokiais atvejais pakeldavo švarko apykaklę, užsitempdavo ant akių kepurę ir stengdavosi prasmukti nepastebėtas. Ženia niekada nesimaskuodavo: per bet kurią minią jis eidavo kaip ledlaužis, ir niekas nerizikuodavo prie jo prieiti, jeigu jis pats to nenorėjo.
- Kalbama, kad įprastame gyvenime Vicinas, Nikulinas ir Morgunovas beveik nebendravo?
- Ne. Jie puikiai sutardavo. Tiesa, su Nikulinu Ženia susitikdavo mažiau, tačiau tik dėl didelio Jurijaus Vladimirovičiaus užimtumo: jis dirbo ir cirke, jo po pusę metų nebūdavo Maskvoje, o jeigu niekur ir neišvažiuodavo, vaidindavo trijuose spektakliuose per dieną. Vicinas buvo laisvesnis, todėl ir susitikdavo jie dažniau – kartu važiuodavo į koncertus, ir šiaip susitikdavo.
- Kas įvyko tarp Morgunovo ir Gaidajaus – kodėl režisierius daugiau jo nebekviesdavo filmuotis?
Jie iš tiesų turėjo konfliktą – Jevgenijus Aleksandrovičius vieną sykį grubiai atrėžė Gaidajui, tačiau Leonidas Jovičius visai ne dėl to jo nebekvietė filmuotis. Bailys, Vėpla ir Smarkuolis buvo labai geri nebyliajame kine – „Degtindariuose“ ir filme „Šuo Barbosas ir nepaprastas krosas“. Filme „Operacija Y“ jie dar atrodė gerai, o jau „Kaukazo belaisvėje“ scenos su jais atrodė dirbtinai įpaišytos. Gaidajus tai suprato ir nusprendė: aš juos pagimdžiau, aš juos ir užmušiu. Vėliau dar kurį laiką juos savo filmuose naudojo kiti režisieriai. Pavyzdžiui, Riazanovas filme „Duokite skundų knygą“, tačiau buvusios sėkmės jie jau nebeatgavo – žiūrovai juokėsi greičiau iš inercijos.
Publikacijos tęsinį skaitykite rytoj, lapkričio 4 dieną, portale Vyriskai.lt