Ar buvo koks nors vaidmuo, apie kurį svajojo jūsų vyras?

- Jis niekada neišgyveno dėl to, kad nesuvaidino Hamleto ar Otelo. Kitas reikalas, kad, gerai išmanydamas ne tik muziką, bet ir literatūrą, būdamas apsiskaitęs, jis galėjo perprasti bet kurį vaidmenį, papasakoti, kaip jį traktuotų. Greičiausiai, taip ir atsirado kalbos apie tai, kad Morgunovas aistringai svajojo suvaidinti kažkurį personažą. Ir, galų gale, kur jis tai galėjo padaryti? Jevgenijus Aleksandrovičius, kaip ir daugelis jo kolegų, buvo Kino aktoriaus teatro narys, tačiau jau ilgai nevaidino jo scenoje.

- Ar gyvenime jūsų vyrui netrukdė jo apvalumai, kurie jam, kaip aktoriui, pridėjo ryškumo, charakteringumo?

- Jis sirgo cukriniu diabetu – baisia dėl savo klastingumo liga. Žmogus nieko nejaučia – nei skausmo, nei kitų simptomų, jam netgi atrodo, kad jis absoliučiai sveikas, o tuo metu jo organizmas griūna iš vidaus: kenčia širdis, plaučiai, kojos ir, kas baisiausia, nervų sistema.

- Jis laikėsi specialios dietos?

- (Juokiasi). Vyras daug apie ją kalbėjo, tačiau beveik jos nesilaikė. Apskritai, mūsų namuose viskas buvo gaminama teisingai – jokio cukraus, daugiausiai grikiai ir daržovės. Būdavo, pagaminu jam ką nors sveiko ir sėdžiu, laukiu. O kai jis ateina, paaiškėdavo, kad jau turėjo susitikimą ir spėjo su kuo nors pavakarieniauti (savaime suprantama, valgė patiekalus, kurie jam buvo kategoriškai uždrausti), dar ir insulino pamiršdavo susileisti. O dar ir kokį tortą parsinešdavo. Jeigu aš pradėdavau jį barti, sakydavo: „taigi aš čia tau atnešiau“. O pats pačiumpa gabalą, ir pabandyk iš jo atimti. Jis mėgdavo skaniai pavalgyti ir nieko sau nedrausdavo.

- Apie sudėtingą Morgunovo charakterį sklando legendos…

- Jevgenijus Aleksandrovičius buvo greitai užsidegantis, nervingas ir gana piktas žmogus, tačiau tai nebuvo jo įgimtos savybės, greičiau ligos pasekmė: žmonės, kenčiantys nuo diabeto, lengvai susinervina. Tiesa, pykčio protrūkiai, kurie jam neretai pasitaikydavo, greitai ir praeidavo. Vyras galėjo aprėkti, tuojau pat atsisukti ir vėl kalbėtis, lyg nieko nebūtų įvykę.

Paskutinius trejus metus man netgi atrodė, kad gyvenu ne su juo, o su kitu žmogumi, taip stipriai jis pasikeitė – tapo grubesnis, piktas. Kartais ir žurnalistams pasakydavo tai, ko nereikėtų. Aš, spaudoje pamačiusi eilinius „Morgunovo paatviravimus“, tiesiog susiimdavau už galvos – Ženia vėl kažką įžeidė ir įgijo dar kelis mirtinus priešus. Jis specialiai sakydavo nemalonius dalykus, bet tik aš žinojau: iš tikrųjų mano vyras taip negalvoja.

Daugelis ant jo pykdavo, tačiau juk niekas neįtarė, kaip jam buvo sunku. Jis niekam nepasakodavo apie savo savijautą, vis kankindavosi, stengdavosi išlaikyti savo įvaizdį. Aš jam net kojinių gumytes nukarpydavau, nes jos spausdavo ir sukeldavo jam nepakenčiamus skausmus.

- Jevgenijus Aleksandrovičius tapo tėvu gana vėlai – 39-erių ir 45-erių. Ar tai kažkaip paveikė jo santykius su sūnumis?

- Jis jiems nieko negailėjo. Nors savo kaip tėvo pareigą suprato gana vienpusiškai: buvo įsitikinęs, kad svarbiausia – aprengti ir pamaitinti. Stengėsi sūnus imti visur kartu su savim, kad jie kuo daugiau pamatytų, - manė, kuo daugiau įspūdžių, tuo geriau jie vystysis. Su anūkais jis retai kur beeidavo – tuo metu jam tai jau buvo per didelis fizinis krūvis. Vienintelės vietos, kur mes juos vesdavomės, buvo koncertai ir operos, bet ir šituo labiau užsiimdavau aš.

Vyras visada kalbėdavo su vaikais kaip su suaugusiais. Jeigu jam atrodydavo, kad aš per daug juos lepinu, Ženia mane bardavo. Pasitaikydavo, aišku, ir kuriozų. Vieną kartą šis rūpestingas tėtušis… pametė sūnų. Aš juos išlydėjau pasivaikščioti į lauką, o jis pasodino vaiką į vėžimėlį ir stūmė jį ne priešais save, o už nugaros. Sūnus iškrito, o Jevgenijus Aleksandrovičius taip užsisvajojo, kad to net nepastebėjo. Iš transo jį išvedė praeivių riksmas: „Pilieti, pametėte vaiką!“

- Daugelį jo kartos aktorių palaužė persitvarkymo epocha. O kaip Jevgenijus Aleksandrovičius žiūrėjo į šiuos pokyčius?

- Jie neturėjo jam jokios įtakos: darbo jam nesumažėjo, jis ir toliau uždirbdavo koncertuose. Įsigudrindavo vaidinti netgi gulėdamas ligoninėje. Rytais jam statydavo lašelines, suleisdavo vaistų, o vakare jis galėjo sėsti į automobilį, kuris visada stovėjo prie ligoninės, ir išdumti į koncertą.

Taip, kinas tapo kitokiu, o žmonės, kad kaip nors išgyventų, imdavosi bet kokio darbo… Tačiau Ženia turėjo savo gyvenimą: konservatorija neužsidarė, mylimos knygos liko savo vietose, teatrai vis dar egzistavo. Kartais jis man sakydavo: „Aš taip pavargau be geros rusų kalbos“, - ir ėjo į Mažąjį teatrą, kur ir toliau buvo rodoma rusiška klasika. Ji palaužė ne persitvarkymas, o mūsų jaunesniojo sūnaus žūtis.

- Kaip tai atsitiko?

- Kolia žuvo autoavarijoje. Šiandien, kai aš apie jį galvoju, suprantu: jis gyveno taip, lyg nujaustų, kad jam nedaug skirta, ir norėjo viską suspėti. Vedė iškart po mokyklos baigimo. O automobiliu lakstė tokiu greičiu, kad tėvas negalėdavo su juo važinėti. Pats Jevgenijus Aleksandrovičius buvo tvarkingas, disciplinuotas vairuotojas: labai prižiūrėjo automobilį, visada laiku atlikdavo techninę apžiūrą. Apie tai, kad pažeistų kelių eismo taisykles, negalėjo būti nė kalbos. Jeigu Kolia jį kur nors paveždavo, tai visada baigdavosi tuo, kad mano vyras pradėdavo rėkti: „Tu lakstai kaip išprotėjęs! Tuojau pat sumažink greitį arba aš išlipsiu“. Sūnus tik nusijuokdavo…

Kai žuvo Kolia, Jevgenijus Aleksandrovičius pirmą kartą gyvenime puolė į neviltį. „Kaip taip gali būti?!“ – visą laiką kartodavo. „Už ką?! Taip nesąžininga!“. Kad kaip nors išsigelbėtų iš tuštumos ir praradimo jausmo, stengėsi pasitaikius bent menkiausiai progai pabėgti iš namų – tarp žmonių jam buvo lengviau. Vyras stengėsi neparodyti, kaip jam sunku, bet aš mačiau: jis pakirstas. Praėjus metams po Kolios žūties, mirė ir jis.

- Kaip jūs visa tai išgyvenote?

Ženios išėjimui, kad ir kaip baisiai tai beskambėtų, buvau pasiruošusi. Nepaisant to, kad jam buvo 72 metai, - ne taip jau ir daug! – jo organizmas buvo jau tokios būklės, kad tai jam galėjo atsitikti bet kurią akimirką. Jis ligoninėje gulėdavo po du – tris kartus per metus, o kai grįždavo namo, aš skaitydavau jo ligos istoriją ir suprasdavau: su tokiais rodikliais žmonės neišgyvena. Ženia praktiškai nebeturėjo nė vieno sveiko organo, tačiau jis laikėsi iki paskutinio ir negalėjo pakęsti skundimosi. „Viskas bus gerai!“, - sakydavo.

- Ar tiesa, kad valstybė jo laidotuvėms neskyrė nė skatiko?

- Mes to ir nesitikėjome. Nei jis, nei aš niekada nebūtume sau leidę pagalvoti, kad kažkas mums kažką skolingas. Pinigų mes turėjome, tinkamai išlydėjome Jevgenijų Aleksandrovičių. Viskas buvo ne blogiau nei pas kitus. Kuncevo kapinėse, kurios yra mažos ir jaukios, palaidota daug gerų aktorių, be to, ten buvo vieta šalia Kolios.

Tik vėliau žurnalistai pradėjo skaičiuoti, kas atėjo į laidotuves, o kas ne. Bet juk buvo vasara, visi kur nors išvažinėję: kas gastrolėse, kas filmavimuose, kas kino festivalyje. Atsimenu, Sergejus Nikonenko pabėgo iš kažkurio festivalio, kad atsisveikintų su Ženia, ir tuojau pat sėdo už vairo (pats vairavo) ir išvažiavo atgal.

Buvo labai karšta. Kad nieko nekankintume, karstą iš ligonines iš karto atvežė į cerkvę mišioms. Į Kino namus nevažiavome – tam nebuvo reikalo. Galbūt kažko iš kolegų ir nebuvo, užtat atėjo daug paprastų žmonių, o tai ir yra svarbiausia. Taigi pykčio nelaikau, Dieve apsaugok! Atvirkščiai, mane visada stebindavo: kodėl kultūros veikėjai pretenduoja į daugiau nei paprasti žmonės? Paprasti žmonės taip pat visą gyvenimą kur nors dirba, atiduoda visas jėgas, įdeda visą sielą. Nejaugi jie visuomenei yra mažiau reikšmingi tik dėl to, kad nėra vieši?

- O kokiomis svarstyklėmis galima pamatuoti džiaugsmą, kurį žiūrovai iki šiol gauna žiūrėdami filmus su Jevgenijumi Morgunovu?

- Juk jis už šiuos filmus gaudavo dividendų! Jį žinojo visa šalis, jis galėjo įeiti į bet kurį valdžios kabinetą, jį visur su džiaugsmu priimdavo. (Juokiasi).

Sunkiais laikais, kai nebuvo produktų, bet kurios parduotuvės direktorius būtinai jam parduodavo ką nors deficitinio. Todėl nuodėmė būtų skųstis – vaidmenys filmuose jo gyvenimui padarė tik teigiamą įtaką. Kaip Smarkuolis jis buvo savas bet kurioje aplinkoje ir galėjo bendrauti su tais, kurie jam buvo įdomūs, - kompozitoriais, dirigentais, tapytojais, rašytojais. Vyras manė, kad jam pasisekė, juk viso to galėjo ir nebūti.

- Du tragiški įvykiai vienas po kito – iš pradžių sūnaus žūtis, vėliau vyro mirtis – kvepia bloga lemtimi…

- Iš tikrųjų buvo ne dvi, o trys mirtys. Iš pradžių susirgo mano mama. Aš jos ligoninės palatoje gyvenau tris mėnesius, slaugiau, tačiau visos pastangos buvo veltui. Vėliau užsimušė Kolia, mirė Jevgenijus Aleksandrovičius… Pati nežinau, kaip pavyko visa tai ištverti. Manoma, kad sielvartą galima išverkti kartu su ašaromis, o aš – tokia jau mano savybė – verkti nemoku. Kai nutinka kas nors labai baisaus, tiesiog suakmenėju ir tokioje būsenoje galiu išbūti dienas, savaites, mėnesius.

Stengiuosi niekam negadinti gyvenimo savo sielvarto demonstravimui: aplink mane juk žmonės, kokią teisę turiu būti juodąja našle? O be to, paėmiau pas save auginti anūkę ir nuo to laiko ją auginu kaip dukrą. Ji atėjo pas mane gyventi, kai buvo pirmokė, o neseniai jau baigė aštuntą klasę, visai jau didelė tapo. Mergaitės viskuo yra geros, gaila tik, kad greitai suauga.

Atsimenu, mano sūnūs jau baiginėjo mokyklą, o vis man sakydavo: „Mam, einam į kiną!“ – ir visais klausimais kreipdavosi pas mane. O ši nuo 10 metų tokia savarankiška, kad ir neprieisi. Man su ja pasisekė, ji, skirtingai nei mano sūnūs- tinginiai, mokosi labai gerai. Be jos aš dar turiu anūkų: vienam 19 metų, o kitam – devyneri.

- Niekas iš jų nesvajoja tapti aktoriumi?

- Kol kas ne. Tačiau anūkė išpildė kitą Ženios svajonę – baigė muzikos mokyklą, violončelės specialybę. Mes su ja iškart susitarėme, kad „statome“ ant muzikinės karjeros. Ji tiesiog mokysis, o toliau – kaip išeis. Jeigu seksis gerai, reiškia, bandys stoti į konservatoriją… Kaip man norėtųsi, kad Ženia išgirstų, kaip Ženia groja. Anūkės vardas – taip pat Jevgenija…