Rytų Vokietijos šulai ilgai suko galvą, kokį „teisingą meninį masinį projektą“ pasiūlyti naujos socialistinės šalies gyventojams, jau kiek atsigavusiems po katastrofa pasibaigusio Antrojo pasaulinio karo. Buvo aišku, kad filmai apie vokiečių komunistą Ernstą Thalmanną ar juo labiau Antrąjį pasaulinį karą pasisekimo neturės.
Ir štai čia šovė į galvą idėja sukurti „raudonų vesternų“ ciklą – kaip atsakymą nemenko populiarumo socialistinio bloko šalyje sulaukusiems amerikietiškiems vesternams. Jei pastaruosiuose teigiami herojai buvo amerikiečiai, tai „raudonuose vesternuose“ viskas turėjo būti atvirkščiai – praktiškai visi baltaveidžiai buvo užkietėję niekšai, žmogžudžiai ir sukčiai. Indėnai gi turėjo būti vaizduojami taurūs, kovojantys už savo laisvę ir keršijantys jų šeimas žudantiems „imperialistams“. Įsibėgėjant šaltajam karui „raudoni vesternai“ turėjo tapti efektingai pateikiama propaganda, smerkiančia Amerika. Vietname degant amerikiečių napalmo bomboms „raudoni vesternai“ iš tiesų su pasisekimu veikė į socialistinio bloko šalių kino teatrus plūstančių žmonių sąmonę.
Pagrindinė šio stiliaus vesternų žvaigždė buvo rasta atsitiktinai – jau susiruošus Jugoslavijoje (Rytų Vokietijoje nebuvo tokių vietovių, kurios primintų Šiaurės Amerikos prerijas ir Uolinius kalnus) filmuoti „Didžiosios Lokės sūnų“, tarp statistų buvo pastebėtas Gojko Mitičius.
Belgrado (tuometinė Jugoslavija, dabar – Serbija) fizinės kultūros institutą baigęs vaikinas filmavimo aikštelėse jau kelerius metus užsidirbdavo papildomų pinigų dalyvaudamas masinėse scenose. Studijoje „Defa“ dirbęs čekų režisierius Josefas Machas, pamatęs kaip puikiai fiziškai yra pasiruošęs išvaizdus 23 metų vaikinas, ilgai galvos nesuko – prieš jį it nulietas stovėjo Tokei Ito, pagrindinis „Didžiosios Lokės sūnaus“ personažas.
VDR kino teatruose pasirodęs filmas sulaukė triuškinančios sėkmės, o Gojko Mitičius akimirksniu tapo vaikų, paauglių ir dailiosios lyties numylėtiniu. Patenkinti Rytų Vokietijos komunistų partijos šulai uždegė žalią šviesą „indėniados“ konvejeriui – vienas paskui kitą pasipylė filmai, pasakojantys apie vis naujus indėnų nuotykius kovojant su blyškiaveidžiais. Sovietų Sąjunga, žinoma, viena pirmųjų įsigijo teisę „Defa“ filmus rodyti savo gyventojams, kurie veržte veržėsi į kino sales, vos tik afišoje pamatydavo nupieštą Gojko Mitičių.
Apie serbų aktoriaus įspūdingo masto kultą byloja faktas, kad neretai bilietai į filmus, kuriuose jis vaidindavo, būdavo iššluojami prieš savaitę, o antrąjį „indėniados“ filmą „Čingačgukas – Didžioji Gyvatė“, sukurtą pagal kultinę Jameso Fenimoro Cooperio knygą, vien Rytų Vokietijoje pažiūrėjo 10 milijonų žiūrovų – kas antras šalies gyventojas.
Gojko Mitičius, jau po pačio pirmo „indėniados“ filmo tapęs superžvaigžde, persikėlė gyventi į Berlyną, kur už gaunamą kuklų honorarą galėjo nuomotis tik kambarėlį didmiesčio pakraštyje: filmuose pagarsėjęs kaip bebaimis karys, gyvenime jis buvo kur kas kuklesnis ir dar ilgai leidosi maustomas studijos vadovų. Tik įsibėgėjant „indėniadai“ ir jo populiarumui peržengus Rytų Vokietijos ribas, Gojko Mitičius užsiminė apie pageidaujamą geresnį gerbūvį.
Apie gerbėjas, siekusias jo palankumo, buvo sukurta daug legendų. Viena jų bylojo, jog vienu jo „trofėjumi“ tapo net Rytų Vokietijos lyderio Ericho Honeckerio žmona, tačiau pats Gojko Mitičius tikina, jog nebuvo susitikęs nei su E.Honeckeriu, nei su jo žmona.
Labiausiai jam į širdį krito, o vėliau ją ir sudaužė fatališko grožio vokiečių aktorė Renate Blume. Ją Gojko Mitičius sutiko filmuodamasis filme „Ulzana“, kuriame aktorė vaidino jo mylimąją. Renate Blume jau kartą buvo ištekėjusi ir susilaukusi sūnaus, tačiau tai nesustabdė 34 metų vyro. Filmavimo aikštelėje užsimezgę santykiai persikėlė į realų gyvenimą, deja, tnetrukus horizonte pasirodė trečias žmogus. Tai buvo amerikiečių aktorius ir dainininkas, aršus komunistas Deanas Reedas.
Renate Blume. 1998 m. Vida Press nuotr.
1975 metais sukurtame filme „Kraujo broliai” pagaliau pasirodė teigiamo amerikiečio personažas, kurį, žinoma, suvaidino Deanas Reedas. Žiūrovai greičiausiai gėrėjosi scena, kuomet Gojko Mitičius ir Deanas Reedas atlieka indėnišką ritualą - priglaudžia įpjautas rankas ir taria kraujo brolių priesaikos žodžius. Tačiau realiame gyvenime jie simpatijos vienas kitam nejautė. Ne tik dėlto, kad Deanas Reedas Gokjo Mitičių nukonkuravo kovoje dėl Renatos Blume palankumo ir 1981 metais ją vedė. Serbui nepatiko ir pernelyg aktyvus amerikiečio kišimasis į politiką. O šis stebėjosi, kad toks visuomenėje, ypač tarp jaunimo populiarus Gojko Mitičius, nesiveržia į pirmąsias gretas ir nestovi šalia E. Honeckerio. Tačiau serbų aktoriui politika niekada nebuvo labai svarbi – pirmenybę jis teikė kitiems dalykams, o pirmiausia – aktorystei.
Nors labiausiai jis išgarsėjo vaidindamas indėnus, jo kūrybinėje biografijoje gausu ir kitų vaidmenų: nuo sovietų žvalgybininko iki Spartako. Tačiau socialistinio bloko šalių gyventojams jis taip ir liko „indėnu Nr.1”.
Šiandien Gojko Mitičiui yra jau 76 metai. Vyras gana dažnai pasirodo įvairiuose renginiuose, retkarčiais dar kviečiamas ir į filmavimo aikštelę. Apie asmeninį gyvenimą niekada pernelyg daug neatviravęs, „indėnas. Nr.1” tik prieš kelerius metus prasitarė, kad turi dukrą, kuriai dabar turėtų būti 22-eji.