Gali būti, kad jo vagonuose galima aptikti ir garsaus „Gintaro kambario“ lobių. Kol įvairūs pretendentai dalijasi turtą, dėl kurio egzistavimo dar keliamas klausimas, portalas lenta.ru aiškinosi, kaip traukinys pateko į Lenkijos požemius ir kas jo dabar laukia.
Imperijos saulėlydis
1943 metų rugsėjis, ketvirti Antrojo pasaulinio karo metai. Pabaigos dar nematyti, tačiau „tūkstantmečio reichas“ jau krečiamas galingų sąjungininkų koalicijos smūgių. Rytų fronte Raudonoji armija per Kursko mūšį ką tik nugalėjo vieną stipriausių Vermachto armijų.
Anglų ir amerikiečių kariuomenės per operaciją „Husky“ perėmė Sicilijos kontrolę, italų diktatorius Benito Mussolinis nuverčiamas nuo valdžios – taip fiureris praranda svarbų sąjungininką Europos pietuose. Iniciatyva visiškai perimama antihitlerinės koalicijos: amerikiečiai ir britai užsiėmė Italijos išlaisvinimu, o sovietų kariuomenė pradėjo operaciją, per kurią turėjo išstumti vokiečių karius iš Ukrainos teritorijos.
Projektas „Milžinas“
Atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes ir nuolatinius sąjungininkų orlaivių reidus, nacistinės Vokietijos vadovybė priima sprendimą perkelti strategiškai svarbius pramonės objektus į saugesnius rajonus, kurių vienas buvo aneksuota Sudetų krašto teritorija. Svarbiausius objektus – karines gamyklas – buvo planuota išdėstyti sudėtingame požeminių tunelių tinkle.
Asmeninis Hitlerio architektas Albertas Speeras, kuris užėmė ginkluotės ir karinės produkcijos reichministro pareigas, veda derybas su „Todt“ organizacija dėl galimų užduočių įvykdymo variantų.
Karo statybos organizacija (pavadinta jos įkūrėjo ir Speero pirmtako Fritzo Todto garbei), užsiėmė įvairių Vokietijos firmų koordinavimu, kurios buvo atsakingos už didelio masto statybų projektų įgyvendinimą dar prieš karą. Dėl efektyvaus F.Todto vadovavimo Reicho teritorijoje buvo nutiesta daugiau nei trys tūkstančiai kilometrų šiuolaikinių automobilinių kelių – autobanų. Kai prasidėjo kariniai veiksmai, organizacija buvo pasamdyta dirbti užsienyje. 1942 metais šiai organizacijai priklausė jau beveik pusantro milijono darbuotojų, kurie pagal statusą jie buvo laikomi kariškiais. Radikaliai pasikeitė darbo jėgos sudėtis: 1 proc. – netinkami karinei tarnybai vokiečiai, 1,5 poc. – koncentracijos stovyklų kaliniai, visi kiti buvo arba karo belaisviai, arba pašaukti privalomai pagalbinei tarybai okupuotose teritorijose.
Pasibaigus deryboms, Sudetams buvo paskirta atskira organizacija, o tunelių tinklo statybos projektas įgavo kodinį pavadinimą – Riese (Milžinas). Jau lapkritį buvo paruoštos specialios stovyklos darbuotojams. Jose buvo apgyvendinti kaliniai ir deportuoti asmenys iš Sovietų sąjungos, Lenkijos bei Italijos. Buvo išsikeltas uždavinys iškasti tunelius Lenkijoje po kalnais. Prasidėjo didelio masto darbai – buvo kertami miškai, tiesiami keliai, kuriamos nusausinimo sistemos. Kalnų uoliena buvo gręžiama, sprogdinama vadovaujant pasamdytiems specialistams – kalnakasiams.
Darbai ėjosi lėtai dėl epidemijų ir dėl gneiso uolienos tvirtumo. 1944 metų balandį Hitleris, nepatenkintas statybų tempu, paskyrė „Todt“ atsakingu už jas. Fiureris taip pat įsakė atsiųsti į objektų statybas Aušvico kalinių – koncentracijos stovyklos vadovybė šiam reikalui skyrė apie 13 tūkst. žydų. Maitinimas statybose buvo prastas, darbo normos pakeltos, patys darbai pavojingi, be to, stovyklose kildavo šiltinės epidemijos.
1945 metų vasarį tapo aišku, kad statybų baigti nepavyks: sovietų kariai ėjo į priekį per greitai. Grandiozinio projekto pabaiga buvo toli – buvo suspėta iškasti tik 9 kilometrus tunelių. Bendras požeminės erdvės plotas siekė 25 tūkst. kvadratinių metrų. Gegužę į tą vietą, kur turėjo būti „Milžinas“, įžengė Raudonoji armija.
„Milžino“ palikimas
2015 metų rugpjūčio 19 Valbžycho miesto, esančio Sudetų regione, vadovybė gavo pranešimą apie tai, kad netoli Ksiažo pilies, užmūrytame tunelyje rastas traukinys. Jame galimai gali būti nacių prigrobstytos brangenybės, kurias jie norėjo pervežti iš Breslau (dabartinis Vroclavas) į Berlyną.
Antrojo pasaulinio karo metais Trečiojo Reicho vadai atėmė Ksiažą iš jų šeimininkų – Hochbergų šeimos – ir pavertė ją Vokietijos imperijos geležinkelių būstine. Vėliau pilis buvo įtraukta į didelio masto projektą: po ja buvo iškasti dviejų lygių tuneliai, viduje pastatytos laiptinės ir lifto šachtos. Po karo sklandė legendos apie paslaptingą traukinį: vietiniai gyventojai pasakodavo, kad vokiečiai, palikdami Lenkiją, tačiau tikėdamiesi sugrįžti, požeminiame tunelyje užmūrijo traukinį su aukso lydiniais...
Iš pradžių Lenkijos vadovybė į pranešimą reagavo skeptiškai, tačiau pakeitė savo nuomonę, pamačiusi grunto radaro (GPR) nuotraukas. Ir sutiko su sėkmingų lobių medžiotojų pretenzija gauti dešimtadalį rastų lobių.
Lenkijos kultūros ministro pavaduotojas Piotras Žuchovskis pasidalino kai kuriomis detalėmis. Anot jo, apie „auksinį traukinį“ prabilo mirties patale gulintis lenkas, kadaise padėjęs jį paslėpti. „Tai neįtikėtina, traukinys yra daugiau nei 100 metrų ilgio, be to jis yra šarvuotas. Mes nežinome, kas viduje, bet galime teigti, jog jame yra neįprastas krovinys,- sakė pareigūnas. - Greičiausiai vagonuose yra ne tik karinė įranga, bet ir brangenybės, meno kūriniai ir archyviniai dokumentai, apie kurių egzistavimą numanėme, tačiau neturėjome jokio supratimo, kur jie galėjo būti“.
P.Žuchovskis taip pat paminėjo, kad yra 99 proc. tikimybė, jog lobio medžiotojai surado būtent tą traukinį, apie kurį sklandė legendos. Vietoje auksinių lydinių šarvuotuose vagonuose gali būti rasti vogti asmeniniai daiktai ir meno kūriniai, konfiskuoti iš privačių kolekcijų ir muziejų.
Sužinoję apie radinį, į Valbžychą puolė keliauti nuotykių ieškotojai, tikėdamiesi patekti į paslaptingąjį traukinį anksčiau už kitus. Tačiau prie tunelio įėjimo vietinė valdžia išdėstė policijos būrius: per požeminio komplekso evakuaciją viskas buvo užminuota, ir daugelio sprogstamųjų įtaisų galiojimo laikas dar nėra pasibaigęs.
Jau vyksta turto dalybos
Nors ir nėra aišku, kas būtent yra „auksiniame Trečiojo Reicho traukinyje“, jau prasidėjo turto dalybos. Kai buvo pranešta, kad traukinio viduje greičiausiai ne aukso lydiniai, o asmeniniai daiktai, Varšuva oficialiai suskubo patikinti, kad visi daiktai bus grąžinti teisėtiems savininkams ar jų įpėdiniams – jei bus įmanoma tokius nustatyti. Kas lieka, taps valstybės nuosavybe.
Apie savo teises prabilo ir Pasaulio žydų kongresas. „Jei paaiškės, kad kokie nors iš šių daiktų buvo pavogti iš žydų prieš jų nužudymą ar išsiuntimą į koncentracijos stovyklą, mes turime imtis visų įmanomų priemonių, kad turtas būtų sugrąžintas savininkams ar jų įpėdiniams“, – pareiškė organizacijos generalinis sekretorius Robertas Zingeris. Jis pabrėžė, kad atimtas žydų turtas turėtų atitekti Lenkijos žydams, kurie „negavo tinkamos kompensacijos už kančias ir ekonominius nuostolius Holokausto metu“.
Rusija dar kol kas nepateikė oficialių reikalavimų dėl kokios nors atrasto turto dalies, tačiau teisininkas Michailas Joffe radijo eteryje „Sputnik“ pastebėjo: „Be abejo, turtas turi būti prieinamas antihitlerinės koalicijos šalims-dalyvėms. Ir jei šis turtas buvo išvežtas iš teritorijos, tame tarpe ir Sovietų Sąjungos, tai pagal tarptautinę teisę jis turi būti perduotas Rusijai“. Jis taip pat užsiminė, kad lobių ieškotojai neturi jokios teisės prašyti 10 proc. turto dalies – jo žodžiais, naciai neturėjo savo turto, jie vežė vogtą nuosavybę, todėl ir radusiems jis nepriklauso.
Tačiau prieš pasidalinant „auksinio traukinio“ turinį, reikia dar patekti į tunelį, įėjimas į kurį buvo susprogdintas nacių jiems atsitraukiant. Atitinkami kasimo darbai, anot archeologų, gali užtrukti kelis mėnesius. Bet ir tai ne istorijos pabaiga – Ksiažo pilies kultūrinių klausimų direktorė Magdalena Woch interviu „The Telegraph“ metu užsiminė, jog iš viso „auksinių traukinių“ pilies teritorijoje buvo trys, ir kokiame iš jų yra paslėpti nacių turtai, lieka paslaptimi.