Amerikietiškas romanas
Tačiau net ir būdamas stipriai įsimylėjęs Liliją, Majakovskis nevengė nuotykių ir su kitomis moterimis. 1925 metais, keliaudamas po Ameriką, poetas atidūrė jį sužavėjusiame Niujorke. Svečiuodamasis pas savo bičiulį Davidą Burliuką, jis dalyvavo poetų susiėjimuose, o viename iš jų susipažino su rusų emigrante Jelizaveta Ziberg (kuri, sekdama emigrantų pavyzdžiu pasivadino labiau amerikietišku Ellie vardu, prie kurio „pridėjo“ buvusio vyro pavardę Jones).
V. Majakovskio dukra Patricija Tompson. Vida Press nuotr.
Aistringas romanas truko neilgai, o jo rezultatas – vienintelė poeto dukra Elena Patricija. Sužinojęs apie vaiką, Majakovskis bandė vėl pakliūti į JAV, tačiau iš Sovietų Sąjungos jo nebeišleido. Susitikimas visgi įvyko – Nicoje, 1928 metais. Tai buvo vienintelis kartas, kai poetas matė savo dukrą. Patricija Tompson, Majakovskio dukra, vis dar gyvena Niujorke. Ji dirba dėstytoja, yra daugybės knygų autorė, taip pat jos plunksnai priklauso ir tyrimas „Majakovskis Manhatane, meilės istorija“.
Žinoma ir dar apie vieną Majakovskio vaiką, kurio jis susilaukė su tapytoja Lilija Lavinskaja. Poeto sūnus – Glebas Nikita Lavinskis tapo žinomu sovietų skulptoriumi. Jis mirė 1986 metais.
Nevaldomas poeto charakteris
Dar viena Majakovskio moteris – Natalija Briuchanenko. Ką tik studijas baigusi mergina buvo didelė Majakovskio kūrybos gerbėja. Savo santykius su poetu, kurie tęsėsi keletą metų, ji vadino „daugiau nei romanu“.
Apie artimą draugystę negalėjo būti nė kalbos, kaip prisiminė pati Briuchanenko, tačiau, nepaisant to, kad ji buvo „niekas, o jis – poetas“, savo reikšmę Majakovskiui Natalija gerai suprato.
Kaip ir kitas savo moteris, Majakovskis Briuchanenko kankino tai neapykantos, tai šaltumo, tai beribės meilės protrūkiais, tačiau jų santykiai tęsėsi iki pat poeto mirties.
Antroji gyvenimo moteris
Kelionės į Prancūziją 1928 metais metu Majakovskis susipažino su rusų emigrante Tatjana Jakovleva, kuri dažnai tituluojama antra svarbiausia moterimi jo gyvenime.
Nupirkęs Lilijai Brik Paryžiuje automobilį (įdomu tai, kad sėdusi prie jo vairo Lilija tapo antrąja maskviete moterimi už vairo), poetas buvo pasiruošęs apie ją pamiršti dėl Tatjanos. Brik, pajutusi, kad Majakovskis gali pereiti į kitas rankas, įdėjo daug pastangų, kad romanas neturėtų pratęsimo.
Praėjus metams po susitikimo Paryžiuje, Majakovskis maldavo Tatjaną atvažiuoti į Sovietų Sąjungą, bandė vėl išvažiuoti į Prancūziją, bet jam neišdavė vizos.
Egzistuoja ir tokia graži paryžietiška legenda, susijusi su Majakovskio susidomėjimu Jakovleva: prieš grįždamas į gimtinę jis visą savo Paryžiuje gautą honorarą įnešė į vienos gėlių parduotuvės sąskaitą su sąlyga, kad kartą per savaitę Jakovlevai bus siunčiama pati gražiausia puokštė su rašteliu „Nuo Majakovskio“.
Ir ilgus metus, netgi po paties poeto mirties, gėlės vis keliaudavo į T.Jakovlevos namus. Ir būtent jos išgelbėjo Majakovskio mylimosios gyvybę fašistų okupuotame Paryžiuje – moteris pardavinėjo puokštes, šitaip gelbėdamasi nuo bado.
Meilės trikampis, kurį nutraukė šūvis
Paskutinį romaną Majakovskis buvo „užsukęs“ su jauna ir gražia aktore Veronika Polonskaja. Kai jie pirmą kartą susitiko, jai buvo 21, o jam – 36 metai.
Polonskaja buvo ištekėjusi už aktoriaus Michailo Janšino, tačiau nepaliko vyro suprasdama, kad romanas su Majakovskiu, kurio charakterį Veronika apibūdino kaip „sudėtingą, banguojantį, su dažnai besikeičiančia nuotaika“, gali nutrūkti bet kuriuo momentu. Taip ir nutiko: jų romaną nutraukė netikėta poeto mirtis.
1930-ieji Majakovskiui prasidėjo nesėkmingai. Jis daug sirgo. Vasarį Lilija ir Osipas išvažiavo į kelionę po Europą. Majakovskį žiauriai kritikavo laikraščiuose kaip „sovietų valdžios pakeleivį“, kai tuo metu jis pats save matė kaip „proletariato rašytoją“.
Jo ilgai laukta ir rengta paroda, skirta kūrybos 20-mečiui, nepavyko. Literatūros bendruomenėje sklandė kalbos apie tai, kad Majakovskis išsisėmė. Poetui neišdavė vizos kelionei į užsienį. Likus dviem dienom iki savižudybės, balandžio 12 dieną, Majakovskis susitiko su skaitytojais, kurie išsakė daug chamiškų replikų jo atžvilgiu. Jo dvasinė ir psichologinė būsena vis prastėjo.
Nuo 1919 metų Majakovskis, nepaisant to, kad visą laiką gyveno su Brikais, darbui turėjo mažą kambariuką komunaliniame bute. Šiame kambaryje ir įvyko tragedija.
Balandžio 14 dienos rytą Majakovskis turėjo eiti į pasimatymą su Veronika Polonskaja. 1990 metais žurnalui „Sovietinis ekranas“ duotame interviu V. Polonskaja (tuo metu jai buvo 82 metai), poetas pas ją atvažiavo 8 valandą ryto, nes po pustrečios valandos ji teatre jau turėjo repetuoti.
Vladimiras Majakovskis. Vida Press nuotr.
„Negalėjau vėluoti, tai pykdė Vladimirą Vladimirovičių. Jis užrakino duris, paslėpė raktą kišenėje, pradėjo reikalauti, kad neičiau į teatrą ir apskritai iš ten išeičiau. Verkė... Aš paklausiau, ar jis mane palydės. „Ne“, - pasakė jis, tačiau pažadėjo paskambinti. Ir dar paklausė, ar turiu pinigų taksi. Pinigų aš neturėjau, jis man davė dvidešimt rublių... Spėjau nueiti iki lauko durų ir išgirdau šūvį. Išsigandau, bijojau grįžti. Ant Majakovskio krūtinės buvo nedidelė kruvina dėmė. Aš puoliau prie jo ir vis kartojau: „Ką padarėte?...“ Jis bandė pakelti galvą. Vėliau galva loštelėjo atgal ir jis pradėjo baisiai balti. Atsirado žmonės, man kažkas pasakė: „Bėkite, pasitikite greitąją pagalbą“... Išbėgau, sutikau. Grįžau, o laiptinėje man kažkas sako: „Per vėlu. Mirė...“.
Priešmirtinis raštelis, kuris buvo parašytas dviem dienomis anksčiau, buvo aiškus ir detalus (kas, pagal tyrėjų versiją, atmeta šūvio spontaniškumo versiją), prasideda žodžiais: „Dėl to, kad mirštu, nekaltinkite nieko, ir, prašau, neskleiskite gandų, išėjusysis to baisiai nemėgsta“. Poetas įvardija Liliją Brik (ir Veroniką Polonskają), motiną ir seseris savo šeimos nariais ir prašo visus jo eilėraščius ir archyvus perduoti Brikams.
Į laidotuves Brikai spėjo atvykti, staigiai nutraukę kelionę po Europą. Polonskaja, atvirkščiai, nesiryžo dalyvauti, nes poeto motina ir seserys laikė ją poeto žūties kaltininke.
Poeto kūnas buvo kremuotas prieš trejus metus atidarytame pirmajame Maskvos krematoriume.