Teko pasirinkti – tarnyba ar šeima
Kaip Kyle‘as rašė savo autobiografijoje, skyrybos tarp SEAL‘ų buvo įprastas reikalas. Išskirdavo apie 90 procentų šeimų. Kyle‘as žinojo, kad negali būti vienu metu ir geras šeimos žmogus, ir snaiperis, todėl 2009 metais jis paliko savo daug žadančią karjerą, svajonių darbą, kuriame jautėsi išskirtinis ir puikiai tinkantis, ir grįžo į šeimą. Su žmona ir dviem vaikais apsigyveno Midlotiano miestelyje, esančiame netoli nuo Dalaso. „Būsiu geresnis vyras ir tėvas nei žudikas. Aš jaučiuosi visiškai komfortiškai, kai nereikia nieko žudyti“, - sakė jis viename iš interviu.
Tačiau grįžti į įprastą gyvenimą nebuvo lengva. Palikęs darbą jis pradėjo daug gerti, nustojo sportuoti, nenorėjo išeiti iš namų ar juokauti, kas jam buvo įprasta. Jam trūko kovos ir to, kad buvimas karo lauke labai greitai ir aiškiai sudėlioja prioritetus. Jam trūko jausmo, kad tai, ką jis daro, iš tiesų yra svarbu. Tačiau labiausiai jis ilgėjosi savo ginklo brolių.
Po kurio laiko Kyle‘ui tapo geriau. Jam pasidarė šlykštu dėl to, kad jis savęs gailisi. Jis pradėjo vėl sportuoti ir „tvarkyti savo mintis“, kaip pats tai pavadino. Išsiskirti su ginklu buvęs snaiperis neskubėjo. Jis buvo įsitraukęs į elnių medžioklę, o aistras keliančioje amerikiečių diskusijoje dėl ginklų kontrolės tvirtai palaikė kovotojų už antrąją pataisą pusę – palaikė mintį, kad piliečiai turi teisę laikyti ir nešiotis ginklą.
Chrisas Kyle'as. Vida Press nuotr.
Apskritai, jis visada turėjo savo nuomonę ir nebijojo jos viešai išsakyti. Vieną sykį jis savo „Facebook“ paskyroje dešimtims tūkstančių fanų parašė: „Jeigu jums nepatinka, ką jums turiu pasakyti ar parašyti, jūs pamirštate vieną dalyką – man nusispjaut į tai, ką jūs galvojate“. Jam buvo vienodai, kad jo pasakymai gali nuskambėti politiškai nekorektiškai. Pavyzdžiui, ant jo automobilio atsirado užrašas: „Nepaisant to, ką tau sakė tavo mamytė, smurtas gali išspręsti problemas“.
Viename interviu jis yra sakęs: „Jeigu tu nekenti karo, viskas gerai. Tačiau tu vis tiek turi remti kariuomenę. Jie nesirenka, kur bus dislokuoti. Jie tiesiog amerikiečiams įduoda tuščią čekį bet kam, įskaitant ir savo gyvybėms, todėl mažiausiai, ką kiekvienas gali padaryti – tai būti dėkingas. Nupirkite jiems vakarienę. Nupjaukite žolę jų kieme. Iškepkite jiems sausainių“.
Kyle‘as turėjo nepaprastą gebėjimą atmintyje išlaikyti informaciją - ar tai būtų informacija apie misiją, ar verslo susitikimo detalės. Tarnaudamas kariuomenėje kaip snaiperis, Kyle‘as turėjo išspręsti sudėtingus matematinius uždavinius, skaičiuodamas vėjo greitį, kulkos sukimąsi ir žemės nuokrypį – ir tai jis turėjo padaryti greitai, be to, esant labai dideliam psichologiniam spaudimui.
Chrisas Kyle'as. Vida Press nuotr.
Amerikoje tapo įžymybe
2012 metų sausį pasirodė Kyle‘o knyga „Amerikiečių snaiperis. Pavojingiausio JAV karo istorijoje snaiperio autobiografija“. Į patį pirmą susitikimą su skaitytojais susirinko daugiau nei tūkstantis žmonių, o per metus pavyko parduoti maždaug 850 tūkst. spausdintų ir elektroninių knygos egzempliorių. „Norėjau papasakoti asmeninę tarnybos SEAL istoriją. Tai knyga apie sunkumus, kuriuos turi nugalėti kiekvienas, kuris siekia užsikovoti pagarbą ir garbę“, - sakė knygos autorius.
Knyga, tapusi bestseleriu, atnešė Kyle‘ui įžymybės statusą, jis pradėjo rodytis televizijos laidose, dalino nesuskaičiuojamus interviu.
Bendražygių ir veiksmo ilgesys
Palikęs karo tarnybą ir paklaustas, kas buvo sunkiausia grįžus namo, jis atsakė: „Mano vaikinų ilgesys. Ilgesys buvimo šalia jų veiksmo metu. Tai yra visas tavo gyvenimas, kiekvieną dieną keletą metų. Man nepatinka tai sakyti, bet kai grįžti namo ir vaikštai aplink kokiame nors prekybos centre ar panašiai, jautiesi kaip mergaitė. Daug karo veteranų taip pat ilgisi buvimo kartu su savo bendražygiais. Jiems reikia vaikinų, kurie kalbėtų jų kalba. Jiems nereikia, kad su jais elgtųsi taip, lyg jie būtų kitokie. Jiems reikia būti tarp žmonių, kurie supranta, ką jiems teko išgyventi. Tai kaip grupės terapija“.
Siekis apginti „savo vyrukus“ ir palaikyti kitus veteranus – viso Kyle‘o pokarinio gyvenimo leitmotyvas. Tam, kad padėtų buvusiems kariams, kurie nesugebėjo oriai įsikurti taikioje Amerikoje ir kentėjo nuo fizinių ir dvasinių žaizdų, „pavojingiausias snaiperis“ 2011 metais su kolegomis įkūrė fondą pavadinimu „FITCO Cares“.
Ši organizacija teikia veteranams psichologines konsultacijas ir duoda treniruoklius, kad buvę kariai galėtų sportuoti namuose. Įdomu tai, kad pagalbos į snaiperį kreipdavosi tiek Afganistano ir Irako karų dalyviai, tiek ir vyresnė, Vietnamo karta. Ir būtent šis garbingas darbas Kyle‘ą pražudė.
Lemtinga diena
Šeštadienį, vasario 2 dieną, Kyle‘as kartu su Chadu Littlefieldu ir Eddie Ray Routhu atvyko į šaudyklą centrinėje Teksaso dalyje. Žinoma, kad 35-erių metų Littlefieldas buvo Kyle‘o draugas, jie kartu sportuodavo ir buvo kaimynai. Su 25-erių metų Routhu jie susipažino greičiausiai neseniai ir kartu šaudyti jie išsiruošė pirmą kartą. Kažkuriuo momentu Routhas pradėjo šaudyti į kolegas iš pusiau automatinio ginklo, o vėliau pabėgo ir pasislėpė. Už poros valandų Kyle‘o ir Littlefield‘o kulkų suvarpytus kūnus rado vietinis medžiotojas.
Žinoma, kad Eddie Ray Routhas – Irako karo veteranas, kuris greičiausiai kentėjo nuo potrauminio streso – dvasinės ligos, kuria Amerikoje labai dažnai skundžiasi užsienyje kariavę veteranai. Jis tarnavo kaip jūrų pėstininkas, buvo šaudymo pasirengimo pirmūnas, turi keletą apdovanojimų. Routhas užsienyje tarnavo du kartus – nuo 2007 metų kovo iki 2008 metų buvo Irake, o 2010 metais – Haityje. Po to jis išėjo į rezervą.
Grįžus namo, Routho gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Po to, kai jis išėjo iš tarnybos, jam taip ir nepavyko rasti nuolatinio darbo. Jis uždarbiavo dirbdamas dailide, mažiausiai vieną kartą buvo sulaikytas už vairavimą išgėrus.
Kyle‘o ir jo draugo žudikas yra sakęs, kad šiuos du vyrus nužudė dėl to, kad šie su juo „nekalbėjo“ ir „ignoravo“. Kaip papasakojo vienas iš teismą stebėjusių pareigūnų, Routh‘as pasakė: „Jaučiuosi dėl to blogai, tačiau jie su manimi nekalbėjo. Esu tikras, kad jie man atleido“.
Routho advokatai teismo metu teigė, kad jis gėrė anti-psichozinius vaistus ir yra psichiškai nesveikas. Pasak jo advokatų, Routh‘as tikėjo, kad vyrai planavo jį nužudyti.
Buvęs jūrų pėstininkas pripažintas kaltu dėl Kyle‘o ir jo draugo nužudymo ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos be lygtinio paleidimo galimybės.
Chriso Kyle‘o gyvenimas citatose
„Turėjome tokį juokelį, kad prezidentas Bushas paskelbė karą tik tada, kai buvo užpulta „Starbucks“ kavinė. Tu gali kariauti su Jungtinėmis Tautomis kiek nori, bet jeigu tu bandai atimti iš žmonių teisę gauti kofeino, kažkas turės už tai sumokėti“.
„Puikus kariavimo būdas yra pasiruošti ginti save iki pergalės“.
„Mano tėvas man sakydavo: man nerūpi, kiek tu uždirbti pinigų. Jie yra nieko verti, jeigu nesi laimingas. Tai pats svarbiausias patarimas, kokį jis yra man davęs: gyvenime daryk tai, ką nori daryti. Iki šiol stengiausi vadovautis šia filosofija“.
„Bendras dalykas, kurį visi turėjome, nebuvo raumenys. Tai buvo valia padaryti viską, ko reikės“.
„Gailiuosi dėl žmonių, kurių negalėjau išgelbėti – pėstininkų, karių, mano bičiulių. Vis dar išgyvenu jų praradimą. Vis dar save graužiu dėl to, kad nesugebėjau jų apsaugoti“.