Juostoje nusifilmavę aktoriai tapo pirmo ryškumo žvaigždėmis, kurių likimai įvairiai susiklostė. Tačiau bene labiausiai savo biografijos vingiais stebino piratų užgrobto laivo kapitoną Ivaną Iljičių suvaidinęs aktorius Piotras Veljaminovas.
Likimas jam vieną po kito siuntė sunkius likimo smūgius – vos šešiolikos metų sulaukęs paauglys buvo suimtas ir už tariamą antisovietinę veiklą beveik dešimt metų praleido lageryje, vėliau trejus metus kirto medžius Sibiro miškuose, o laisvalaikiu savarankiškai mokėsi scenos meno.
Talentingas vyras buvo atsitiktinai pastebėtas ir iš Sovietų Sąjungos periferijos kultūrnamių atsidūrė serialo „Šešėliai išnyksta vidurdienį“ filmavimo aikštelėje. 45 metų debiutantas taip sužėrėjo, jog akimirksniu tapo žvaigžde – po jo kojomis krito gerbėjos, o kino studijos užvertė pasiūlymais vaidinti kino juostose.
Aktorius buvo vedęs penkis kartus, kai kurios santuokos truko labai trumpai. Paskutinius savo dešimt gyvenimo metų, iki pat savo mirties 2009 metais, jis praleido kartu su paskutine savo gyvenimo moterimi Tatjana Veljaminova, kuri leidiniui „7 dnei” papasakojo apie apie garsaus aktoriaus gyvenimą.
„Kai susipažinome, Piotrui Veljaminovui buvo jau 58-eri, o man – beveik perpus mažiau. Tiesa, tada nežinojau, kad tarp mūsų – toks amžiaus skirtumas. Beje, rodė filmą „Šešėliai išnyksta vidurdienį“, mano mama, kaip ir visos moterys Sovietų Sąjungoje, buvo įsimylėjusi Piotrą Veljaminovą. Net vėliau, kai mūsų likimai susijungė, menkai gaudžiausi jo darbe. Namuose jis mažai pasakodavo apie darbą, lyg neteiktų jam didelės reikšmės. Neprisimindavo, kaip iki pažinties su manimi filmavosi garsiuose sovietiniuoe filmuose. Pamenu, einu per Nevos prospektą ir matau plakatą – „XX a. piratai“, o jame – didelė Petios fotografija. Praėjus daugeliui metų kino teatruose vėl rodė šį filmą. Ir tik tada su nuostaba suvokiau, kad Petia vaidino „Piratuose“, - prisimena aktoriaus našlė. - Kada supratau, kad jis gali tapti mano vyru? Jau per antrą susitikimą. Vakarieniavome restorane, didelėje kompanijoje... Petia juokavo, vaišino visus. Tuo metu jis daug uždirbdavo, veikiausiai mėgavosi tuo, kad turi pinigų. Paskui ėmėme susiskambinti – juk jis gyveno Maskvoje, o aš – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Labai greitai pajutome, kaip artimi vienas kitam esame... Bet prisipažinimai nuskambėjo vėliau, juk tuo metu abu nebuvome laisvi.
Su Petia buvo įdomu. Ne tik dėl aštraus jo proto. Jo gyvenimas buvo kupinas paslapčių ir prieštaravimų. Pirma, su nuostaba sužinojau jo amžių. Antra, paaiškėjo, kad jis – dvarininkų palikuonis, o Veljaminovų giminei – daugiau nei tūkstantis metų. Trečia, Piotras buvo ne tik garsus aktorius, bet ir „liaudies priešas“.
Jis ne iš karto ėmė pasakoti apie savo praeitį lageryje. Pavyzdžiui, Georgijus Žžonovas, kuris vadino vyrą nelaimės draugu, prieš mirtį apvažiavo visas vietas, kuriose kalėjo, o vyrui sunku buvo tai prisiminti. Be to, sovietiniais laikais, nebuvo priimta apie tai kalbėti. Piotras turėjo nuostabią šeimą. Jo tėvas Sergejus Veljaminovas prieš revoliuciją baigė Pavlovo karinę mokyklą. Bet jis priėmė sovietinę valdžią ir jau 1918 m. kariavo Raudonojoje armijoje. Tiesa, praeities jam vis tiek neatleido ir trečio dešimtmečio pradžioje pasodino į kalėjimą. Mama Tatjana Jermilovna daug dėmesio skyrė sūnaus auklėjimui – jis puikiai mokėjo vokiečių kalbą, grojo smuiku, daug skaitė. Ką turėjo jausti meilės kupinuose namuose užaugęs 16 m. paauglys, kurį gatvėje sučiumpa, įmeta į kamerą, veda į apklausas, muša?
Kartą vyras sėdo rašyti knygos apie tai. Jo akys iš karto pasidarė kupinos kančios... Jis pasidarė tylus, nustojo miegoti, visą laiką apie kažką galvojo. Petia tiesiog susirgo. Tada pagalvojau, kad vyro gyvybė man svarbiau nei knyga apie jį, ir paprašiau atidėti rašymą. Jis taip ir negrįžo prie tos knygos rašymo, taip ir neparašė, kaip kartą lageryje suvalgė svetimą bulvę, o už tai jį kelis kilometrus tempė bėgiais, į kiekvieną pabėgį jis trenkdavosi galva. Daugelio istorijų neužrašė. Vis tik kai kas išliko“
„Visa tai atsitiko 1943 m. per karą, mokiausi 10-oje klasėje, nespėjau net mokyklos baigti. Apie ką svajojau? Būti kariškiu. Staiga pastebėjau, kad mane seka kažkokie civiliais drabužiais vilkintys žmonės. Nepatikėsite – netgi apsidžiaugiau. Juk taip įdomu pažaisti šnipus. Paskui jie dingo, aš nusiraminau. Bet kovo 31-osios rytą, kai išlipau iš tramvajaus, prie manęs priėjo vyras ir pakvietė sėsti į automobilį. Pažiūrėjau į laikrodį Maniežo aikštėje – jis rodė 11.40 val.
Jokio teismo nebuvo. Man tiesiog perskaitė pranešimą apie suėmimą už dalyvavimą antisovietinėje organizacijoje „Rusijos atgimimas“. Ir skyrė 10 metų pataisos darbų. 10 metų! Ar galima tuo patikėti? Jei būčiau patikėjęs, būčiau išprotėjęs, todėl stengiausi apie šį skaičių negalvoti. Tuo metu apie viską sužinojo namiškiai, atsiuntė man drabužių, produktų, tik tai ir išgelbėjo. Galima tik spėlioti, ką tuo metu išgyveno mama. Tikėjausi, kad artimiesiems nieko nenutiko, tačiau po mano suėmimo, 1943 m. gruodžio 31 d. tėvas grįžo iš fronto, atvyko į Maskvą ir rado suverstą butą. Pasirodo, iš vakaro suėmė mamą, bute darė kratą. Tėvas tris dienas pragyveno namuose, ketvirtą ir jį suėmė. Jis atsėdėjo dar 10 metų. Mamą išsiuntė penkeriems metams į kaimą Krasnojaro krašte, paskui ji grįžo į Maskvą. Ją vėl suėmė, ir ji dar penkerius metus išbuvo tremtyje. O mane kartu su partija nuteistųjų išsiuntė į lagerį Kotlase. Gyvenome barakuose, kuriuose anksčiau buvo daržovių sandėliai, dirbdavome daugybę valandų, kaip prakeiktieji! Tuo metu lageriuose nebuvo atskirti politiniai ir kriminaliniai kaliniai, todėl kartais būdavo tokių situacijų, kad iki žmogžudysčių prieidavo, - savo atsiminimuose rašė Piotras Veljaminovas. - Kliūdavo ir man, tik visą laiką šalia atsidurdavo žmogus, kuris mane išgelbėdavo. Tuo metu svėriau 47 kg, buvau arti distrofijos, nes per metus negavau nė vieno siuntinio iš namų. Kiauras paras sukosi mintys apie maistą. Sesuo badavo, niekuo negalėjo padėti, o tėvas ir mama kalėjo. Beje, apie tai sužinojau tik atvykęs į lagerį. Mane ištiko isterija, puoliau ant vielos, bėgau į draudžiamą zoną, į mane šaudė... Paskui persipjoviau venas. Už tai man vos nepailgimo bausmės laiko pagal straipsnį „sabotažas“. Atsidūriau gydymo įstaigoje. Ir vėl šalia atsirado ir man į pagalbą atėjo žmogus. Pasirodo, gydymo įstaigos viršininkė maskvietė buvo mergaitės, su kuria mokėmės paralelinėse klasėse, motina. Ji mane pažino, rūpinosi manimi.
Piotras Veljaminovas. youtube.com nuotr.
Kartais lageryje rengdavome saviveiklos vakarus. Juose deklamuodavau ištraukas iš įvairių kūrinių, pavyzdžiui, iš poemos „Eugenijus Oneginas“. Mane pastebėjo ir priėmė į lagerio teatrą. Už amerikiečių senatoriaus vaidmenį Simonovo pjesėje „Rusiškas klausimas“ man žymiai sumažino bausmės laiką. Taip išėjau iš lagerio po devynerių metų ir devynių dienų. Mane paleido į laisvę 1952 m. balandžio 9 d.“
Piotras Veljaminovas daug metų siekė reabilitacijos. Neįsivaizduojate, kiek kartų jis rašė „kur reikia“, kaip tuo metu jam drebėjo rankos, skaudėjo širdį. Tačiau prašymai likdavo be atsako. Kartais jo draugai stebėdavosi: tu tokio kraujo, o nuolat vaidini bolševikus. Ar daugiau nėra komunistų, tik tu, atsėdėjęs kaip „liaudies priešas“? Jis atsakydavo: „Aš ne komunistą vaidinau, o žmogų. Duok Dieve, kad visi tokie komunistai būtų...“
Reabilitacijos pažyma atkeliavo tik 1984 m., o po metų vyrui suteikė liaudies artisto vardą. Kai pasikeitė valdžia, Piotras iš pradžių labai apsidžiaugė. Tada visi atsiminė kilmingas šaknis, mes su vyru netgi dalyvavome kažkokiose puotose, radome Veljaminovų dvarą. Bet paskui mums tai atsibodo. Gyvenimo pabaigoje P. Veljaminovui įteikė du ordinus „Už nuopelnus Tėvynei“. Pasodino už „Rusijos atgimimą“, apdovanojo už nuopelnus Tėvynei...
Išėję iš Kremliaus pasukome į Maniežo aikštę, Petia man parodė vietą, kur jį suėmė, ir pasakė: „Tada gailėjausi, kad anksti išlipau iš tramvajaus. Būčiau dar ratą apvažiavęs, būčiau ilgiau pabuvęs laisvėje...“
Kai 1952 m. Petią išleido iš lagerio, jam reikėjo pradėti naują gyvenimą – ieškoti pastogės, užsidirbti pragyvenimui – viską pradėti nuo nulio. Jam buvo draudžiama gyventi daugelyje miestų – iš viso jų buvo šimtas. Vyras pasakojo, kad išėjęs už lagerio vartų tiesiog nežinojo, kur eiti. Labiausiai jis krimtosi, kad neturi išsilavinimo. Dėl to nerimavo iki garbaus mažiaus. Kai Piotrui buvo 77-eri, jis jau pats dėstė, buvo Baltijos ekologijos, politikos ir teisė instituto Teatro fakulteto dekanas, jam juokais įteikė studento bilietą. O jis atsakė: „Geriau duokite diplomą.“
Po lagerio Petia nelegaliai išdūmė į Maskvą aplankyti sesers, paskui slapstėsi jos vyro bute. Pinigų kelionei jam davė nepažįstamas osetinas. Vyras paskui visą gyvenimą jo ieškojo, kad atiduotų skolą, net norėjo pranešti per televiziją... Maskvoje jis suprato, kad čia niekas jo nelaukia, tėvas ir motina dar nebuvo išėję į laisvę. Jo motina atsėdėjo 10 metų, tėvas – iš viso 18 metų. Įdomiausia, kad po Petios grįžimo tėvai vėl ėmė kartu gyventi. Nedažnai taip nutinka, juk dažniausiai lageriuose žmonės atprasdavo nuo artimųjų, užmiršdavo tėvus, vyrus, vaikus.
Iš Maskvos Petia išvyko į Abakaną, ten iš pradžių dirbo medžių kirtimo įmonėje, paskui įsitaisė į vietos teatrą. Taip prasidėjo jo aktoriaus karjera. Jis vaidino dešimtyje teatrų, kol galiausiai pateko į Sverdlovsko teatrą, kur jį pamatė režisieriai Uskovas ir Krasnopolskis. Jie ieškojo aktoriaus su įkvepiančia, vyriška išvaizda kolūkio pirmininko Zacharo Bolšakovo vaidmeniui. Pamatę Piotrą suprato – tai jis. Taip jie ir atrado aktorių Veljaminovą.
Režisierius Valerijus Uskovas, ilgus metus draugavęs su Petia, iš pradžių nerimtai į mane žiūrėjo. O paskui, po daugelio metų pasakė: „Jaunystėje Piotras kūrė santykius su meniškų profesijų moterimis – aktorėmis, dailininkėmis. Jos buvo orientuotos į save. Ir štai pagaliau jis sutiko paprastą, rūpestingą moterį, kuri buvo pasirengusi derintis prie jo.“ Taip, aš taikiausi prie jo.
Tada turėjau vieno kambario butą tame name, kuriame paskui su Piotru pragyvenome visą gyvenimą. Jis dažnai atvykdavo į mano miestą – tai vaidinti kino studijos „Lenfilm“ filmuose, tai dalyvauti kūrybos vakaruose. Mes jau jautėmės vyru ir žmona, tik neskubėjome eiti į santuokų rūmus. Tarp mūsų pažinties ir santuokos įregistravimo praėjo ilgi aštuoneri metai. Kodėl nenorėjau tekėti? Ne, manęs negraužė sąžinė, iš nieko nieko nepavogiau. Paskutinėje Petios santuokoje nebuvo bendrų vaikų, o vaikai, kurių susilaukė su ankstesnėmis žmonomis, užaugo, buvo praktiškai mano amžiaus. Skirdamasis jis viską palikdavo buvusiai žmonai. Visada taip darė, šiuo požiūriu buvo labai padorus. Nė apie vieną buvusią žmoną nėra pasakęs blogo žodžio. Manau, jis paisė jausmų ir išeidavo, nes įsimylėdavo. Jis buvo nuoširdus, nepakentė melo.
Kas trukdė mums susituokti? Mūsų gyvenime įvyko tragedija - turėjome sūnų, bet Dievas paėmė jį iš mūsų. Man sunku žodžiais apsakyti, ką mums teko išgyventi... Štai ką vėliau savo dienoraštyje parašė Piotras: „Abu kalti! Abu neįvertinome amžiaus skirtumo. Bėgome, skridome, važiavome... Neišsaugojome!“ Kartais tokiais atvejais sutuoktiniai greitai vėl bando, bet aš nenorėjau. Atsirado didžiulė netekties baimė. Suprantate, kažkam nugaišta mylima šuo, ir jis nenori kito, bijo. O kaip skauda, kai netenki vaiko? Nusprendėme, kad vaikų neturėsime. Ši tema nebesvarstytina. O jei nebus vaiko, tai kam tekėti?
Ir vis tik tais baisiais metais naujametines šventes šventėme jau savo bendrame bute, senoviniame name, priešais kurį kažkada buvo kadetų korpuso bendrabučiai. Gali būti, kad čia mokydamasis gyveno Piotro tėvas. O susituokti vis tik nuėjome. Tai atsitiko netikėtai. Piotrui reikėjo gana ilgam išvažiuoti filmuotis, jis įkalbėjo mane prieš kelionę susituokti. Šeštadienį ryte tiesiog nuėjome į santuokų rūmus, nebuvo nei suknelės, nei žiedų, nei iškilmingos aplinkos. Iš santuokų rūmų vyras išskubėjo į oro uostą, į filmavimą, žmona – į darbą.
Žinoma, Veljaminovo negalėjo nepažinti. Aplink jį suspietė būrys moterų, darbuotojos siūlė sugroti Mendelsono maršą, apskritai buvo pasirengusios viską dėl jo padaryti. Į mane niekas nekreipė dėmesio, net nevalingai pagalvojau: „Išeisiu – niekas nepastebės.“ Taigi, tą dieną oficialiai sutikau dėl antraplanio vaidmens mūsų bendrame gyvenime.
Petia visada taip vaidino, kad juo tikėjo. Būtent todėl filmo „Šešėliai išnyksta vidurdienį“ gerbėjai jo klausė: „O kodėl išėjote iš kolūkio?“ Rašė jam laiškus kaip kolūkio pirmininkui. Kai jis suvaidino povandeninio laivo vadą filme „Laimingos „Lydekos“ vadas“, jaunuoliai ėmė masiškai stoti į jūrininkų mokyklas. Beje, epizode, kur laivas „Strogovo“ grįžta į Murmanską, figūruoja moteris su naujagimiu. Kai naujagimis užaugo, tapo povandeninio laivo jūreiviu ir susirado Piotrą. Vienas kariškis sakė, kad niekas taip neišpopuliarino povandeninių laivų jūreivių, kaip aktorius Veljaminovas. Jis buvo įtrauktas į povandeninių laivų jūrininkų klubą, dabar jame esu aš - kaip jūrininko našlė.
Piotras Veljaminovas. youtube.com nuotr.
Buvo ir tokių filmų, kuriuose Piotras Sergejevičius suvaidino, tačiau jų nemėgo. Na, o vaidmenį filme „Saldi moteris“ labai šiltai prisimindavo. Jam atrodė svarbu iškelti temą, kai du žmonės gyvena po vienu stogu, o širdimis – visiškai atskirai. Beje, kai Piotras praėjo peržiūrą, jo partnere buvo režisieriaus žmona Liudmila Čursina. Bet paskui ji atsisakė vaidmens, tada nutarė išbandyti jauną Gundariovą. Ji tada buvo jauna, pradedančioji aktorė. O Piotras iš karto pajuto: „Ji labai talentinga.“ Nors pagal scenarijų
Gundariovos ir Piotro veikėjai visą laiką konfliktuoja, už filmavimo aikštelės ribų jie susidraugavo.
Kai vyrui buvo 70 metų, kinas Rusijoje praktiškai baigėsi. Nė karto nepasakiau: „Eik vaidinti serialuose, būk malonus, uždirbk pinigų.“ Nors mums būdavo tikrai sunku. Piotras skaitė šiuolaikinius scenarijus ir tik susinervindavo: „Nelinksta širdis prie šito.“ Tada tik pradėjo rodyti meksikiečių televizijos sagas, pasirodė „Turtuoliai irgi verkia“ su Veronica Castro, kuris vakarais sutraukdavo prie televizorių visas sovietines moteris. Man irgi buvo įdomu, bet Piotras ryžtingai pareiškė: „Jei žiūrėsi, aš su tavim išsiskirsiu!“ Bet turbūt kartais likimas papokštauja – po kiek laiko mums paskambino tas pats meksikietis režisierius. Jis pamatė žurnale vyro nuotrauką. Filme „Šokiai po trapia mėnesiena“ rusų emigranto, gyvenančio Meksikoje, vaidmeniui jam reikėjo tokio tipažo. Piotrui buvo 72 m., tačiau jis atrodė puikiai, be to, tikras aristokratas – tai, ko reikia! Vyras daug kartų atsisakė, bet galiausiai panoro važiuoti. Jis mažai buvo užsienyje: kartą lankėsi Paryžiuje su filmu „Šešėliai išnyksta vidurdienį“, viešėjo Šveicarijoje pas seserį, atostogavo Juodkalnijoje. O čia – Pietų Amerika. Jis puikiai ten tiko, puikiai pakėlė alinantį karštį. Pamenu, autobusu mus vežė į ekskursiją, o vyras vienintelis ėjo pėsčiomis, ir nuėjo iki galo. O labiausiai stebėtina, kad Piotras greitai išmoko ispanų kalbą. Jis ne šiaip tarė nesuprantamą tekstą, o suprato, ką kalba. Meksikoje gyvenome kelis mėnesius.
Vienintelis dalykas, kurio negalėjome priimti – korida. Siaubingas reginys, per kurį aš nualpau ir išvažiavau, o vyras iš mandagumo pakvietusiems išsėdėjo iki galo, bet grįžo nusiminęs. Meksike susitikome su Veronica Castro, per kurią kažkada kilo ginčas. Dabar Petia laikė ja kolege, o kadangi pramoko kalbą, galėjo persimesti su ja keliais žodžiais.
Talentingas žmogus visur talentingas. Petia, be kita ko, skaniai gamino. Ypač sublizgėdavo per Velykas – darė formas pyragėliams, dažė kiaušinius, kepė tradicinį velykinį pyragą. Net deficito laikas, kai visko buvo sunku gauti, Petia be graužaties mušė į tešlą 20 kiaušinių, bėrė kilogramą cukraus. Jis ir stalą pats serviruodavo. Viskas turėjo būti savo vietose – šakutės, peiliai, servetėlės. Vakarieniauti vyras sėsdavo ne su sportiniu kostiumu, o nusiskutęs, persirengęs, visada tvarkingas, pasitempęs. Nors buvo vyriškas, Petia skrupulingai vertino išvaizdą. Kartą, pastebėjęs, kad kaklas išduoda amžių, paklausė: „Gal pasidaryti plastinę operaciją?“ Bet aš atsakiau: „Kur jau, net aš nesidarau operacijos.“ Iš tiesų tokiame amžiuje tai buvo pavojinga. O juk anksčiau jis darėsi plastinių operacijų. Pirmuose jo filmuose galima pastebėti apgamą prie nosies, paskui jį pašalino. Na, ir jo ausys buvo gana atlėpusios. Ir štai 1974 m., kai jis filmavosi su Liubove Orlova filme „Varnėnas ir lyra“, ji jam nurodė šį trūkumą. Teko daryti plastinę operaciją – ausys prigludo prie galvos. Beje, atsimindamas apie darbą su ja, Petia juokavo: „Visi pažįstate Liubovę Orlovą. Bet niekam iš jūsų ji nesėdėjo ant kelių!“
Vyrą buvo sunku nustebinti. Pamenu, kaip sudaužiau naują automobilį ir jam paskambinau. Jis tik paklausė: „Tu gyva?“ Įsitikinęs, kad viskas gerai, pasakė: „Grįši namo, papasakosi.“ Namie jis nieko neklausinėjo... Kai automobilį pataisė, jis atsisėdo į vidų ir vėl nė žodžio apie tai, kas įvyko. Čia neišlaikiau: „Petia, tu ką, neatsimeni, kad sudaužiau automobilį?“ Jis atsakė: „A... Na, važiuokime. Aš jau pamiršau.“ Jam pinigai, daiktai nieko nereiškė. Stengiausi elgtis kaip jis. Kartą prie svečių vyras sudaužė brangų servizą. Visi apmirė... o aš toliau kalbėjau su drauge. „Kaip man pasisekė su žmona, – pasakė Petia. – Nė nenutilo.“ Mes nesipykdavome dėl smulkmenų. Nesutarimų priežastimi galėjo tapti tik koks principinis klausimas. Pavyzdžiui, kartą paprašiau vyro pasakyti paskambinusiai draugei, kad manęs nėra namie. Bet jis mane įdavė, o kai baigiau kalbėti, griežtai pasakė: „Kad daugiau šito negirdėčiau.“ Jis netoleravo melo, net smulkaus. Tačiau jis suprato moteris, atlaidžiai vertino mūsų silpnybes. Jam nereikėjo aiškinti, kam moteriai kailiniai ar kaip gali draugės virtuvėje plepėti kelias valandas. Beje, visos mano bičiulės su paslaptimis eidavo pas jį. Tik jis sugebėdavo dėmesingai išklausyti, suprasti, ką nors patarti. Taip, jis buvo mūsų „draugužė“, o juk gyvenime labai retai taip pasitaiko.
Likus metams iki mirties mes su Piotru Sergejevičiumi slapta susituokėme cerkvėje. Tai buvo mano iniciatyva. Išsigandau, kad jis išeis ir mes nebesusitiksime danguje. Pakalbėjome su popu. Jis pasakė, kad po 24 bendro gyvenimo metų galime susituokti cerkvėje, tai sąmoningas sprendimas. Mes atlikome išpažintį. Kai atvykome tuoktis, jau prie durų vyras paėmė mane už rankos ir sako: „Gerai pagalvok, ar tikrai to reikia? Juk tu prisiimi atsakomybę. Ir jei aš...“ Nebaigė sakyti. Niekada nekalbėjome apie mirtį. Tai reiškė – jei susituoksime cerkvėje, priklausysime vienas kitam amžinai. Aš ir dabar nesijaučiu laisva, nes tuokiausi cerkvėje...
Petia užgeso per du mėnesius, susirgęs plaučių uždegimu. Kai vyras atsidūrė reanimacijoje, supratau, kad finalas arti. Atgavęs sąmonę Petia paprašė pakelti, tada iš karto priėjo prie veidrodžio. Ir pasakė: „Reikia nusiskusti.“ O paskui: „Nuvažiuočiau palošti į kazino. Bet jei negalima... parvežkite mane namo.“ Pamatęs savo laiptinę pažvalėjo, iki buto lipo per du laiptelius, o įėjęs į vidų apsiverkė... Ir visą laiką kartojo: „Dabar viskas bus gerai...“ Namie atsirado nauja svajonė – nuvažiuoti į kaimą. Kad suteikčiau vyrui kelias valandas džiaugsmo, buvau viskam pasirengusi, net samdyti reanimobilį. Susitarėme, kad važiuosime šeštadienį, o penktadienį jį ištiko klinikinė mirtis.
Atsitraukiau pusvalandžiui, palikusi vyrą su giminaite, staiga skambina: „Petiai blogai.“ Kai įbėgau į butą, jau buvo atvažiavę gydytojai. Jis atsimerkė, o aš paklausiau: „Čia – Tania, ar pažinai mane?“ Jis atsakė: „Taip.“ Bet tarsi nematė. Sakau: „Petia, ar tikrai mane pažinai? Padainuokim.“ Gydytojai pažiūrėjo į mane kaip į beprotę. Na, mes su Petia kartais dainuodavome, tai buvo mūsų tradicija. Vyras atsakė: „Taip, pažinau.“ Ir daugiau nieko nebeištarė. Pakeliui į ligoninę jį ištiko koma...