Režisieriaus Boriso Durovo susukta kovinė juosta „XX amžiaus piratai“ Sovietų Sąjungoje sukėlė tikrą furorą – pirmaisiais rodymo kino teatruose metais, šį filmą matė net 90 milijonų žiūrovų. Visi jame vaidinę aktoriai tuoj pat tapo žvaigždėmis, o niekšo Saleho, įvaldžiusio Rytų kovų meną, vaidmenį sukūręs Talgatas Nigmatulinas net buvo pramintas „Sovietų Sąjungos Bruce Lee“.
Žurnalo „Rolling Stone“ rusiškai versijai jo treneris Tadeušas Kasjanovas, beje, taip pat nusifilmavęs „XX amžiaus piratuose“ teigė, kad T. Nigmatulinas buvo prastas karatė žinovas, tačiau keli triukai, kuriuos išvydo kino žiūrovai, padėjo jam pelnyti legendos statusą.
Kirgizijoje gimęs totoriaus ir uzbekės sūnus pirmąjį vaidmenį gavo 1967 metais, kuomet jam buvo aštuoniolika metų.
Jam teko suvaidinti jauną baltagvardietį, ir nuo to laiko jam lipte prilipo „blogiukų“ vaidmenys. Be Saleho „„XX amžiaus piratuose“, T. Nigmatulinas taip pat sukūrė įsimintiną šiurpulingą indėno Džo vaidmenį filme „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“, taip pat visą eilę kiek mažiau žinomų vaidmenų kitose juostose.
8-ojo dešimtmečio pradžioje populiarus aktorius įsipainiojo į mįslingos sektos, kuriai vadovavo šarlatanas Abajas Borubajevas, veiklą. A. Borubajevas, kurio tėvai savo laiku tuometinės Sovietų Sąjungos nomenklatūroje užėmė aukštus postus, pasinaudodamas ryšiais, savo miglotomis dzen-budzimo ir pusiau religinėmis misticizmo idėjomis apipainiojo visą eilę tuometinės aukštuomenės atstovų. Tarp jų atsidūrė ir T. Nigmatulinas, jautęs ypatingą trauką mistikai.
A. Borubajevo sekta rado pasekėjų ir Vilniuje. Tačiau 1985 metais vilniečiai nusprendė atsiskirti, ir tai, žinoma, įsiutino A. Borubajevą – juk kiekvienas sektos skyrius vadovui ir jo aplinkai mokėdavo nemenko dydžio duoklę. Pamokyti nepaklusniuosius vilniečius į Lietuvos sostinę buvo iškviestas ir T. Nigmatulinas.
Dėl ko Vilniuje įvyko konfliktas tarp sektos vadovo ir populiaraus aktoriaus nėra tiksliai žinoma, tačiau dažniausiai pateikiama versija, kad T. Nigmatulinas atsisakė paklusti A. Borubajevui nurodymui sumušti jam nepaklususį žmogų. Tuomet sektos vadovas ir nusprendė susidoroti su „XX amžiaus piratų“ žvaigžde.
„Rolling Stone“ rašo, kad pirmąjį smūgį, sušukęs „Išdavikas“, sudavė pats A. Borubajevas, o visa egzekucija, vykusi viename Lenino (dabar – Gedimino) prospekto name, truko aštuonias valandas. Iš viso jam buvo suduota 119 smūgių.
Mušamas T. Nigmatulinas iš pradžių nesipriešino – tai paaiškina ta aplinkybė, kad pagal sektos vidinį kodeksą, mokytojų smūgius reikėjo priimti jaučiant ne pyktį, o dėkingumą. Vėliau aktorius, nebepakęsdamas skausmo, ėmė rėkti, kaimynai iškvietė miliciją, tačiau duris atidarę buto gyventojai paaiškino, kad „čia švenčiama disertacija“.
T. Nigmatulinas nuo patirtų sužalojimų mirė kitą, vasario 11-osios rytą. Tragiška populiaraus aktoriaus mirtis sukrėtė visą Sovietų Sąjungą, o teisėtvarkos pareigūnai, greitai nustatę kaltuosius, negailėjo griežtų bausmių.
A. Borubajevas buvo nuteistas kalėti keturiolika metų, tačiau į laisvę taip ir nebeišėjo. Viena versija byloja, kad jis mirė nuo tuberkuliozės, kita – kad jį užmušė tame pačiame kalėjime kalėję T.Nigmatulino talento gerbėjai.
A. Borubajevo talkininkas, dervišas Mirza Kitmambajevas, buvo nuteistas kalėti dešimčiai metų. 1995 metais atlikęs bausmę jis išėjo į laisvę ir apsigyveno savo gimtinėje, kur 2006 metais ir mirė.