Nuo miesto centro ši vieta nutolusi apie 6 kilometrus, tad pasiekti ją galima pačiais įvairiausias būdais: automobiliu, dviračiu, autobusu ar net pėsčiomis. Ir, kas smagiausia, šį kartą neteko sukti galvos, kur palikti automobilį: patogi graži aikštelė, talpinanti bent 20, o gal ir dar daugiau, automobilių, nemažai akivaizdžiai neseniai įrengtų metaliniai stovų dviračiams. Vis dėlto, pirmoji pažintis su šia vieta nebuvo maloni, mat pirmas ženklas, kuris pasitinka išlipus iš automobilio yra įspėjimas, kad už vaikščiojimą oro uosto teritorijoje gresia bauda iki 500 eurų. O netoliese stovintis stendas reklamuoja Marvelės upės parką. Ir tik geriau apsidairius suvoki, kad į parką nusileisti visgi galima, o gąsdinantysis baudomis ženklas greičiausia draudžia sukti į dešinę kopti į šlaitą, kuriuo iš tikrųjų prasideda Aleksoto oro uosto teritorija. Galėtų būti kažkokia tvora ar kitoks skiriamasis ženklas – būtų aiškiau, kur prasideda draudžiamoji zona.
Leidžiantis taku žemyn, praeinant neseniai įrengtų suoliukų eiles, iškart krinta į akis didžiausias grožis, dėl ko čia ir atvažiavome – krentantis gal iš kokių aštuonių metrų (spėju, tikslių duomenų neradau) aukščio ir šniokšiantis per kaskadas Marvelės „krioklys“, pasidabinęs baltais putų kraštais.
Kadangi naktį buvo kelių laipsnių šalna, ant srovės atneštų šakų kabojo ledokšnių varvekliai, kartu su vandeniui atsispindintys saulėje. Nuostabus vaizdas. Nežinau, kiek nuotraukos jį gali perteikti. Bet stebint iš šalies nesigėrėti negali. Bandau tik įsivaizduoti, kaip jis turėtų atrodyti tikrą žiemą, kai Marvelę kausto ledo šarvai.
Iki soties atsigrožėjus kriokliu patraukėme nuostabaus grožio upelio krantais pasroviui. Takas čia vingiavo lyg gyvatėlė, pro įvirtusius ir pasvirusius medžius, kelmus, kairėje upelio pusėje suformuodamas gilų slėnį. Patogus ėjimas tęsiasi gal kokius tris šimtus metrų, o paskui takas kyla aukštyn į kalną pro krūmokšnius ir civilizacijos pojūtis dingsta. Kadangi šios kelionės tikslas buvo pamatyti ir įvertinti tiltą, kaskados ir jų apylinkės, o mano bičiulis nebuvo pasiruošęs žyginiam „formatui“ tikra bekele – toliau juo nekopiau. Tikiuosi, sugrįšiu prie jo kitą kartą, apžvelgdamas apie visą Kamšos botaninį zoologinį draustinį, kuriam reikia skirti kur kas daugiau laiko.
O dabar pereikime prie kaskadų ir jų istorijos. Informacija internete apie šį objektą daugiau nei skurdi: minima tik tilto ir kaskadų pastatymo data – 1881 m. – bei iš kažkur nugirsta ir visuose šaltiniuose atkartojama istorija apie vietines merginas (gal I pasaulinio karo metu, Lietuvą užėmus vokiečių kariuomenei?), kurios neva eidavo naktimis per čia lankyti oro uoste įsikūrusių vokiečių lakūnų.
Manau, kad toks objektas vertas kur kas didesnės garbės ir aprašymo. Tad paprašiau pagalbos savo brolio istoriko, profesoriaus Valdo Rakučio, vieno iš Kauno tvirtovės paveldo išsaugojimo ir pritaikymo visuomenės reikmėms iniciatorių, kuris padėjo susidaryti bendrą vaizdą, kaip atsirado šis tiltas bei kaskados ir kodėl.
1879 metais Rusijos carui Aleksandrui II patvirtinus karinės vadovybės projektą statyti vieną galingiausių tuometinėje Rusijos imperijoje tvirtovių Kaune, prieš pradedant pačios tvirtovės statymo darbus, pirmiausia reikėjo susitvarkyti senus ar nutiesti naujus kelius, kad būtų kaip atsigabent statybines medžiagas. Todėl be jokio gailesčio buvo kertami miškai, jei reikėjo – pakreipiamos upės, sausinamos pelkės, nukasamos kalvos ar užpilamos įdubos ir t.t. Tiltams buvo skiriamas ypatingas dėmesys, nes jie turėjo atlaikyti sunkius vežimus su betonu ar plytomis, o pastačius tvirtovę – atlaikyti kariuomenės gabenamos technikos svorį. Tad tilto pastatymo data – 1881 metai – yra labai reali, nes pirmieji fortai čia pradėti statyti nuo 1882.
O kodėl kaskados? Nejau caro architektai, kariškiai buvo tokie estetikos mėgėjai, kad ryžosi eikvoti tuomet itin brangų betoną grožiui? Atsakymas, ko gero, yra daug paprastesnis. Krentantis iš didelio aukščio vanduo ilgainiui išmuša duobę ir ilgainiui gali kelti problemų tilto konstrukcijos saugumui. Kai pakreipi vandenį kaskadomis – vandens jėga pasiskirsto ir tokio pavojaus nekelia.
Bet grįžkime prie šios vietos vertinimo. Mano nuomone, Marvelės upės slėnio kaskados yra vienas gražiausių ir lengviausia pasiekiamų objektų Kaune, tad nors kartą gyvenime jį pamatyti yra būtina. Krentantis vanduo pradžiugins ir žiemą, ir vasarą. Ypač juo apsidžiaugs mažieji – tokį vaizdą ne kas dieną Lietuvoje pamatysi.
Labai puikiai sutvarkytas takas. Be įrengto tilto per upelį nėra daugiau statinių, tad išsaugotas vietos pirmykštis grožis – įvirtę ar pasvirę medžiai, kita augalija. Tačiau kartu ir eiti patogu. Apie šiukšles nė nekalbu – jų take mačiau labai nedaug ir dėl to norisi pagirti bendruomenę, kuri inicijavo ir tikriausiai palaiko šios vietos turistinį pritaikymą. Vienintelė pastaba, kurią galėčiau išskirti – tako ilgis. Dabar jis siekia, turbūt, nepilnus pora šimtų metrų, tad gerai tinka tik penkiolikos minučių stabtelėjimui pakeliui, asmenukėms prie kaskadų ar neilgai viešnagei su mažyliais. Norintiems daugiau pasivaikščioti teks arba brautis brūzgynais, arba ieškoti kitų vietų. Manau, kad Marvelės slėnis tikrai turi potencialą šį pažintinė taką pailginti, kad jis būtų patogus ir mėgstantiems pabėgioti, pasivaikščioti su lazdomis ar pavažinėti dviračiais. Jeigu tik tam būtų valia ir žinoma, galimybės.
Kitas minusas, būdingas daugeliui per miesto teritorija tekančių upelių – vandens kokybė. Lyginant su mano jau anksčiau paminėtu Girstupio upeliu, jį galima laikyti „beveik“ švariu, tačiau nemalonus kvapas ir balzgana vandens spalva vis tiek kalba už save. Problemos tikriausiai tos pačios – nelegalios kanalizacijos, ateinančios iš ant upelio krantų įsikūrusių sodybų. Šioje vietoje gali padėti tik didesnis žmonių sąmoningumo skatinimas, reali kontrolė ir, deja, baudos. Beje, apie jas. Nemanau, kad potencialus lankytojus gerai nuteikia parkingo aikštelėje, netoli informacinio stendo, gąsdinantys baudomis užrašai. Jeigu Aleksoto oro uostas nenori kažkaip save kitaip pateikti ir saugumo ar kitokias sumetimais nenori lankytojų, galbūt galėtų tą ženklą perketi arčiau savo šlaito.
O dabar, kaip visada, informacija trumpai tiems, kas tingi skaityti ilgas rašliavas:
- Vietos koordinatės ir adresas: 54.880351, 23.868436, Julijanavos g. 77
- Atstumas nuo miesto centro: Apie 6 km
- Parkingas ir susiekimas: Idealus.
- Tako ilgis: apie 150-200 m
- Ką galima pamatyti?: Senovinį tiltą, kaskadinį vandens „krioklį“, vaizdingą ir sutvarkytą upelio slėnį.
- Privalumai: Gera automobilių stovėjimo aikštelė, dviračių stovai, patogūs takai, suoliukai, geras priėjimas prie vandens kaskadų nepriklausomai nuo metų laiko, sutvarkyta palinka.
- Minusai: ne itin gera upelio vandens kokybė, nemalonus kvapas.
- Įvertinimas: Skirčiau šiai vietai drąsiai 9,5 iš 10